Su profesoriumi susitikome Sorokų pilyje, kurią pastatė garsiausias Moldovos kunigaikštis Stefanas lll Didydis (1433–1504 m.), praplėtęs šalies ribas nuo Karpatų kalnų iki Juodosios jūros. Tuo metu LDK teritorija irgi buvo išsiplėtusi iki Juodosios jūros ir Dnepro upės, todėl LDK tapo Moldovos kaimyne.
Moldovai, kaip ir Lietuvai, istorija ne visada buvo dėkinga, ir Viduramžių klestėjimą bei valstybės išsiplėtimą vėliau lydėjo įtakos sumažėjimas ir grėsmė būti užkariautiems stipresnių kaimynų. Lietuva, kenčianti kryžiuočių bei Maskvos puldinėjimus, ryžosi apsijungti su Lenkija, o Moldovos didikai priėmė kitokį sprendimą.
Jie neapsijungė su jokia kita karalyste, bet pasirašydavo pavaldumo sutartis su galingesnėmis valstybėmis ir mokėdavo joms duoklę. Moldova dažniausiai duoklę mokėjo Osmanų imperijai arba Abiejų tautų respublikai, tuomi išsaugodama didelę kunigaikščių autonomiją.
Moldavų didikai, tiesa, su tokia padėtimi ne visada taikstydavosi, ir kartas nuo karto nutraukdavo pavaldumo sutartis.
„Tačiau apie didingą šalies praeitį bei ryšius su LDK ir kitomis Europos valstybėmis nei Moldovos mokyklose, nei universitetuose sovietmečiu nebuvo mokoma“ – liūdnai prisimena 59 metų V.Butnaru.
Sorokų pilis yra vienintelė iki šių dienų Moldovoje išlikusi nesugriauta viduramžių pilis, o jos direktoriaus pavaduotoju dirba V.Butnaru. Iš tiesų profesoriaus kabinetas yra vargingame Sorokų kraštotyros muziejuje, nes garsiosios pilies per nepriklausomybės 30 metų neįstengta suremontuoti.
„Jeigu ši pilis tokia svarbi jūsų istorijai, kodėl vyriausybė neranda pinigų remontui ir į jos vidų negali patekti lankytojai? Kodėl tokia nepagarba šalies pasididžiavimui?“ – klausiu.
„Neskaitant dabartinės vyriausybės, visus 30 nepriklausomybės metų mus valdė prorusiškos partijos, neskyrusios pinigų Sorokų pilies remontui, todėl joje nėra įrengta muziejinė ekspozicija, o lankytojai negali patekti į vidų“, – apgailestauja istorikas.
V.Butnaru istorines žinias gilino Rusijos, Rumunijos, Belgijos ir Vokietijos universitetuose. Kai Lietuvos pavyzdžiu 1989 metais Moldova ėmė rengti demonstracijas, reikalaujančias pasitraukimo iš SSRS, tik tada vietos istorikai pradėjo viešinti nuo tautos slėptus istorinius faktus.
Iš pradžių apie daugelį šeimų palietusius sovietinės okupacijos žiaurumus – apie į Sibirą ištremtus 100 tūkstančių tautiečių bei apie tai, jog kas dešimtas moldavas mirė iš bado per priverstinį kolūkių steigimą.
1989 metais penktakursis V.Butnaru tapo vienu studentų judėjimo lyderių ir įkūrė bei vadovavo organizacijai pavadinimu „Karolis Xll“. Organizacija siekė atskleisti nuslėptą istoriją.
Pavyzdžiui, apie tai, jog Švedijos karalius Karolis Xll carinės Rusijos imperiją laikė blogio įsikūnijimu, ir, padedamas moldavų bei lietuvių karių, tikėjosi ją nugalėti bet pralaimėjo.
''Sovietmečiu mums buvo kalama į galvą, jog Moldova laiminga ir klestinčia tapo tik įsiliejusi į SSRS sudėtį, o tikroji mūsų abėcėlė yra ne lotyniška, bet rusų kirilica ir turime kalbėti ne rumuniškai, bet rusiškai – „tautų draugystės“ šneka“ – pasakoja V.Butnaru.
Maskvos „draugystę“ Kišiniovas pajuto labai greitai – kai 1992 metais Kremlius sukurstė rusakalbį Padniestrės regioną atsiskirti nuo Moldovos. Mokslų akademijoje ką tik pradėjęs dirbti V.Butnaru nuėjo į karinį komisariatą norėdamas stoti į steigiamą armiją ir vykti kovoti į Padniestrę.
Bet komisariate išgirdo, kad tokie kaip jis reikalingi kitame, mokslo fronte ir nepriėmė. V.Butnaru netrukus išvyko studijuoti į užsienį, o gryžęs patyrė šoką, kai paaiškėjo, jog jo nebenori įdarbinti Mokslų akademijoje.
„Tu Moldavijoje darbo pagal savo profesiją nebegausi, būk garantuotas, mes tuo pasirūpinsime“ – taip V.Butnarui pareiškė tuomečio prezidento, komunistų partijos lyderio Vladimiro Voronino pavaldinys.
V.Butnaru spėja, jog komunistus pykdė ne tik jo rašiniai, bet ir siūlymas Moldovai tapti monarchine valstybe ir jungtis su Rumunija.
„Kadangi visi Moldovos lyderiai buvo mažiau ar daugiau ištikimi Maskvai, ėmiau propaguoti idėją, kad valdžią reiktų perduoti ikikarinės Rumunijos karališkos šeimos atstovui“, – giriasi profesorius.
Karštakošis V.Butnaru tada išgirdęs grąsinimą nesusilaikė - pareiškęs: „Nesitikėkite, kad aš vykdysiu komunistų užgaidas falsifikuoti istoriją“, trenkė durimis ir išėjo. Pavymui išgirdo pakartotiną perspėjimą, kad istoriko darbo Moldovoje nesitikėtų gauti.
„Jeigu Vokietijos V.Goethe instituto filialas Kišiniove nebūtų įdarbinęs, turbūt būčiau turėjęs išvykti triūsti statybininku į užsienį, kad pramaitinčiau šeimą“ – spėlioja V.Butnaru.
Bet profesoriaus bėdos tada nesibaigė. Viešai apšauktas nacionalistu radikalu jis tris kartus buvau nežinomų asmenų užpultas ir sumuštas. Po paskutinio sumušimo mėnesį praleidęs ligoninėje istorikas nusprendė keltis į gimtą Sorokų miestą ir įsidarbino tenykščiame kraštotyros muziejuje.
Profesorius dabar kartu su kolegomis iš Rumunijos ruošia projektą, kaip gavus ES finansavimą užbaigti Sorokų pilies remontą, kad joje būtų galima įrengti ekspoziciją.
„Problema ta, kad Rusija, užkariavusi ir 200 metų valdžiusi Moldovą, yra išsivežusi visus archeologinius radinius ir net kaulus į savo archyvus“, – apgailestauja V.Butnaru. Profesoriui pikta, jog Kultūros ministerija bei visos vyriausybės atsiribojo nuo pilies ir ja rūpintis nurodė Sorokų miesteliui, kurio biudžete tokių pinigų nėra.
„Maskva tyčiojosi iš mūsų istorijos – nepriklausomybės simboliu laikomos Sorokų pilies rūsiuose po antro Pasaulinio karo laikė ir tardė suimtus patriotus“, – piktinasi profesorius. Rusija esą nutyli ir tai, jog Kremlių statė valahai - meistrai iš Moldovos.
V.Butnaru viliasi, kad ateityje Sorokų pilyje bus įkurta ekspozicija, kurioje atsiras skyrius ir apie Moldovos karalystės bei LDK bendradarbiavimą. Moldova su LDK tarpusavyje nekariavo, bet vystė prekybą, o moldavai kariai dar ir talkino LDK kovose su kryžiuočiais bei totoriais.
„Žalgirio mūšyje LDK sąjungininkai buvo moldavų pulkai“, – didžiuojasi istorikas. Profesorius priminė, jog po Aleksandro Gerojo mirties į Moldovą ėmė kėsintis Osmanų imperija, Vengrija ir Abiejų Tautų Respublika.
Bet 1457 metais valdovu tapęs Stefanas lll Didysis laimėjo 34 iš 36 mūšių ir rekordiškai išplėtė karalystės valdas. Po jo mirties kito tokio didžiūno neatsirado ir Moldova 300 metų tapo pavaldi Osmanų imperijai.
Vėliau dalį Moldovos dviem šimtmečiams užvaldė carinė Rusija, o kita pusė kartu su Valakija ir Transilvanija apsijungė į Rumunijos karalystę.
Moldovos sostine Viduramžiuose buvo dabartiniai Rumunijos miestai Sučava ir Jašiai, o Sorokų pilis atliko svarbų gynybinį vaidmenį. Pastatyta ant aukšto Dnepro upės šlaito, ji leido iš toli matyti artėjantį priešą, todėl gerai įvirtintą pilį, saugomą sraunios upės, nedaug kas ryžosi pulti.
1374 metais kunigaikščio Gedimino anūkas, Podolės valdytojas Jurgis Karijotaitis buvo išrinktas Moldovos valdovu, tačiau trumpam, nes tais pačiais metais dėl šio titulo varžęsi moldavų didikai jį nunuodijo.
Po pusės amžiaus į Moldovos sostą pateko kita lietuvė – kunigaikščio Kęstučio dukra Rimgailė. Ji 1419 metais tapo Moldovos karaliaus Aleksando Gerojo žmona.
Bet ši santuoka įvyko grynai dėl politinių sumetimų, nes Aleksandras Gerasis tai ieškojo Lietuvos didikų paramos, tai nuo jų nusisukdavo. Jaunoji pora vaikų nesusilaukė, o po dvejų metų santuoka, kuri Aleksandrui Gerąjam jau buvo trečia, buvo nutraukta.
Užtat sėkminga buvo Moldovos karalystės sostinėjė Jašiuose 1646 metais sudaryta Lietuvos didžiojo etmono Janušo Radvilos ir Moldovijos kunigaikštytės Marijos Lupu santuoka, po kurios jaunieji apsigyveno Kėdainiuose.
