Sovetsko vadovas Jevgenijus Makarovas paviešino nufilmuotą demontavimo įrašą, bet įvykių plačiau nekomentavo. Kultūrologai, istorikai tik gūžčioja pečiais – ar tokio likimo dabar sulauks visi prūsiškos ir lietuviškos kilmės paveldo paminklai Karaliaučiaus krašte? To kol kas niekas nežino.
Paprašė nukabinti bareljefą
Vėliau J.Makarovas socialiniuose tinkluose parašė, jog kažkokie „draugai“ esą prašė Vydūno bareljefą Sovetske pakeisti paminklu Denisui Davydovui – Rusijos poetui, aktyviam karų su Bonopartu dalyviui, partizaninio pasipriešinimo užnugaryje vadovui, generolo Piotro Bagrationo bendražygiui ir adjutantui.
Bareljefas su Vydūno atvaizdu nuo gyvenamojo namo fasado pašalintas atsargiai, nebuvo apdaužytas. J.Makarovas nepasakė, kur meno kūrinys išvežtas – bus kažkur saugomas ar nurašytas kaip niekam nereikalingas turtas, gal perduotas Lietuvos generalinio konsulato atstovybės Sovetske žiniai?
Vydūno barejefas namo Lenino gatvėje, kuriame šviesuolis gyveno ir kūrė 1933–1944 metais, sieną papuošė, kai Lietuvą užliejo Sąjūdžio banga – 1989 metų vasarą. Prie šio projekto svariai prisidėjo Kaliningrado srities lietuvių bendruomenė. Kūrinio autorius – skulptorius Antanas Žukauskas.
Filosofas neįtiko ir naciams
Prieš tai vyko klampios Lietuvos kultūros, Sovetsko ir Kaliningrado srities institucijų derybos dėl kuklaus paminklo Vydūnui– vietiniai funkcionieriai tarėsi vangiai, nenorėjo įamžinti lietuviams svarbaus, bet Rusijos anklavo gyventojams visiškai nežinomo kultūros ir visuomenės veikėjo atminimo.
Kultūros ministras Simonas Kairys neabejoja, jog toks Sovetsko valdžios žingsnis buvo derintas su Kaliningrado srities gubernatoriumi, administracija – tai galimas atsakas į Lietuvos poziciją dėl Europos Sąjungos sankcionuotų prekių tranzito į Rusijos anklavą, paramos kovojančiai Ukrainai.
Sovetsko valdžios sprendimą nukabinti paminklinę lentą ministras komentavo švelniai ironizuodamas: „Kaliningrado srityje denacifikuotas nacių persekiotas Vydūnas – mūsų žymus rašytojas, filosofas, humanistas. Taip jį ir „ginkluotas skulptūras“ bandoma suguldyti į vieną lentyną“.
Jeigu Vydūną Rusijos anklave nurungtų XIX amžiaus pradžioje kandžiomis satyromis garsėjęs husarų poetas D.Davydovas, jis čia nesijaustų vienišas. Bagrationovsko miestelyje (buvusi Prūsų Ylyva) stovi paminklas D.Dvydovo viršininkui ir bendražygiui – Rusijos imperijos generolui Piotrui Bagrationui.
Frydlando herojai išaukštinti
Garsiajame Frydlando mūšyje (1807) Rusijos armijos užnugariui vadovavęs gruzinų kilmės karvedys Bagrationas pagerbtas ir kautynių vietoje – Pravdinsko miestelyje (buvęs Frydlandas) dar 1953 metais atsirado jo gipsinis biustas. Kaliningrade stovi paminklas rusų armijos feldmaršalui Michailui Kutuzovui.
Prie Frydlando su Napoleono armija kovėsi Prūsijos kaizeriui Frydrichui Wilhelmui III į pagalbą atskubėję sąjungininkai rusai – caro Aleksandro I kariuomenė. Prancūzai ją suskaldė, apsupo, privertė trauktis, paskui be mūšio užėmė Karaliaučių. Rusija prie Frydlando patyrė triuškinantį pralaimėjimą.
Kautynėse žuvo apie 11 000 rusų, 9000 sužeista, keli tūkstančiai nuskendo Alnos upėje. Prancūzų nuostoliai buvo kur kas mažesni – žuvo apie 1400 kareivių. Tiesa, Rusija atsigriebė kitame mūšyje prie Prūsų Yluvos. Paskui Nemune ant plausto Napoleonas ir Aleksandras I pasirašė Tilžės taikos sutartį.
Tautos sąmonės žadintojas
Mažosios Lietuvos tautinio atgimimo švyturys Vydūnas gimė Šilutės rajone, Jonaičių kaime. Gyvendamas Vokietijai priklausiusių Rytprūsių lietuviškojoje provincijoje parašė daugiau nei 30 dramų, ilgai vadovavo Tilžės lietuvių giedotojų draugijos chorams, skaitė paskaitas visoje Lietuvoje.
Vydūnas žadino lietuvių sąmoningumą, ugdė kritinį mąstymą, jo dramose ir publicistikoje – atsakymai į fundamentalius žmonijos egzistencijos klausimus: dėl ko tautos siekia laisvės, kokia yra jos prasmė, kaip žmonėms reikia gyventi, kad būtų gerbiami kitų tautų ir save gerbtų.
Vokietijoje į valdžią atėję naciai persekiojo Vydūną – 1938 metais, artėjant šviesuolio 70-mečiui, netgi uždarė jį į Tilžės kalėjimą. Pasaulinio masto kultūros veikėjams reiškiant protestus, vokiečiai gana greitai lietuvį išlaisvino.
Vydūnas sugrąžintas į Lietuvą
Induizmu nuo jaunystės žavėjęsis filosofas humanistas buvo vegetaras, nesukūrė šeimos. JAV lietuviai 1940 metais Vydūną pristatė Nobelio premijai, bet prasidėjęs karas jam sukliudė tapti laureatu.
Kai Sovietų Sąjungos armija įžengė į Rytų Prūsiją, Vydūnas su kitais evakuojamais Tilžės gyventojais pasitraukė Vokietijon, ten įsijungė į mažlietuvių draugijų veiklą, bendradarbiavo išeivijos spaudoje. Nuo 1946 gyveno Detmolde, ten užmerkė akis ir buvo palaidotas.
Pasibaigus kapo žemės išpirkimo terminui, „tautos sąžine“ vadinto Vydūno palaikai 1991 metais iš Detmoldo perkelti į Lietuvą. Etnografinėse Bitėnų kapinaitėse (Pagėgių r.), netoli Rambyno kalno, jo amžinojo poilsio vietą puošia nedidelis lauko riedulys.
Pakitęs Kaliningrado srities funkcionierių požiūris į Vydūną verčia nerimauti ir dėl kitų Rusijos anklave esančių su Mažosios Lietuvos etnine kultūra, daugiasluoksne ir daugiataute Rytprūsių krašto praeitimi, garsiomis asmenybėmis vienaip ar kitaip susijusių paminklų.
Kaliningrado skvere – L.Rėza
Kaliningradui (buvusiam Kionigsbergui) minint 750 metų įkūrimo sukaktį, čia iškilo skulptoriaus Arūno Sakalausko paminklas iš Kuršių nerijos kilusiam profesoriui Liudvikui Rėzai – teologui, filosofijos daktarui, kuris pirmasis savo lėšomis išleido nemirtingąją Kristijono Donelaičio poemą „Metai“.
Idėja įamžinti L.Rėzos vardą kilo 2004 metais, kai Kaliningrado mero pavaduotoja Silvija Gurova Vilniaus merą Artūrą Zuoką pakvietė ne žodžiais, o darbais „tvirtinti gerą kaimynystę“ – įrengti mieste Lietuviškąjį skverą. Įkurta bendra iniciatyvinė grupė rūpinosi ir paminklo L.Rėzai statybos reikalais.
Paminklas L.Rėzai – penkių Lietuvos miestų dovana Karaliaučiaus gimtadieniui, kurį pažymėjo pirmą ir vienintelį kartą į militarizuotą anklavą atvykęs Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, lydimas žmonos Liudmilos, su kuria dar nebuvo išsiskyręs. Ji kilusi iš Kaliningrado.
Patriarchatui rūpi paveldas
Didžiausią nerimą kelia Tolminkiemyje (Čystyje Prūdai) dar sovietmečio įkurtas lietuvių grožinės literatūros pradininko K.Donelaičio memorialinis muziejus. Pernai jis buvo kapitališkai sutvarkytas Rusijos ir specialiosios Europos Sąjungos kaimynystės ryšių su Kaliningrado sritimi programos lėšomis.
Tolminkiemyje K.Donelaitį, jo epochą primena ekspozicija bažnyčios patalpose, rūsyje – poeto kapas. Dar neseniai visus Kaliningrado srityje išlikusius evengelikų liuteronų maldos namus norėjo į savo rankas perimti Rusijos stačiatikių bažnyčia, vadovaujama Kremliaus ir V.Putino draugo patriarcho Kirilo.
Aktyviomis Karaliaučiaus krašto šviesuolių, rašytojų ir dailininkų pastangomis pavyko išsaugoti K.Donelaičio muziejų – jis nepaverstas cerkve. Ar dabar anklavo inteligentai stotų ginti Tolminkiemio dainiaus tėviškę, jo atminimą nuo Maskvos patriarchato išpuolių? Apie tai belieka tik spėlioti.
Subjaurojo dainiaus paminklą
K.Donelaitis pagerbtas ir Gusevo mieste (buvusi Gumbinė) – tenykštėje bažnyčioje jis buvo pakrikštytas.
Leidimą Gumbinėje (buvęs Rytų Prūsijos lietuviškosios apygardos administracinis centras) statyti paminklą K.Donelaičiui 2003 metais suteikė tuometis Kaliningrado srities gubernatorius Vladimiras Jegorovas.
Projektą parėmė Lietuvos vyriausybė, vokiečių išeivių iš Rytų Prūsijos organizacija „Gumbinės žemė“, dalį lėšų aukojo Gusevo garbės pilietis Richardas Mayeris, prisidėjo ir Kaliningrado srities valdžia.
Prieš atidengimo iškilmes surengtas išpuolis - poeto biustas naktį aplietas aliejiniais dažais. Srities oficiozas „Kaliningradskaja pravda“, nutylėjęs šį incidentą, laikraštyje publikavo ankstesnes, vandalų dar nesubjauroto K.Donelaičio paminklo Gumbinėje nuotraukas.
Pašalintas ir pagoniškas žaltys
Dar liūdnesnė prūsų kovas su kryžiuočiais originaliai įprasminusio paminklo Meždurečjėje (anksčiau Norkyčiai) istorija. Jis buvo pastatytas, bet greitai išmontuotas, o vėliau pradingo be pėdsakų.
Norkyčiuose, kaip manoma, teutonai nužudė Prūsijos sukilimo (1260-1274) vadą natangą Herkų Mantą. Jo ir visų prūsų atminimą įamžino kalaviju į gabalus sukapotas pagoniškas žaltys - trijų išnykusius baltų genčių simbolis.
Kaliningrado srities administracija ilgokai priešinosi, atsikalbinėjo, bet galop leido legendomis apgaubto Mantgarbio kalno papėdėje įrengti abstrakčių formų skulptūrinę kompoziciją "Žaltys" su aiškinamaisiais užrašais prūsų, lietuvių, rusų ir vokiečių kalbomis.
Vos tik čia ėmė lankyti smalsuoliai, važiuoti turistų grupės, viskas pasikeitė – įžvelgusi kažkokią nedorybę ar klastą Rusijos anklavo valdžia persigalvojo. Akmeninio žalčio Norkyčiuose nebeliko.
