Rečiausi brangakmeniai, Lenkijos karalių ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių relikvijos, istorinės vėliavos, prakeiksmo legenda, kurios paisoma ir šiandien, rubinais puošti žirgų pakinktai, safyrais ir smaragdais inkrustuoti ginklai, meistriškai nukalti sidabro dirbiniai bei daugelis kitų retenybių – net ir buvusieji Krokuvos Vavelio karališkojoje pilyje nustebs išvydę Naująją Karalystės iždinę.
Atnaujintos ir kitos rūmų menės papildytos ir pasauliniais meno šedevrais, ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją primenančiomis vertybėmis.
Naujoji Karalystės iždinė
Lenkijos nacionalinių vertybių ir valstybingumo relikvijų kolekcija yra saugoma Krokuvos Vavelio karališkosios pilies lobyne, kuris per paskutinius metus neatpažįstamai pasikeitė ir buvo pavadintas Naująja Karalystės iždine. Ekspozicijai skirta tris kartus daugiau erdvės, nei buvo iki šiol. Per pandemiją Vavelio pilies rinkinių saugotojai, tyrinėtojai, restauratoriai daugiau dėmesio skyrė rinkinių tyrinėjimams, su Lenkijos Karalystės istorija ir paveldu, europiniais kontekstais susijusių naujų vertybių paieškai užsienio rinkose: vien per pastaruosius dvejus metus muziejus už daugiau nei 1 mln. eurų įsigijo auksakalystės meno kūrinių.
Dar per 2 mln. kainavo naujojo lobyno ekspozicijos įrengimas. Tad nuo šio mėnesio atvertos Naujosios Karalystės iždinės rinkinys patraukia dėmesį, stebina ir karališkųjų turtų spindesys.
Svarbiausia Lenkijos karalių rezidencija
Ant Vavelio kalvos gynybinė ir rezidencinė pilis bei svarbus religinis centras kūrėsi jau nuo XI amžiaus. XIII a. pilis gynėsi nuo mongolų totorių antplūdžio, vėliau buvo nuolat stiprinama ir plečiama. Krokuvai tapus suvienytos Lenkijos Karalystės sostine, Vavelio pilis virto svarbiausia Lenkijos karalių rezidencija ir valstybės reprezentacijos vieta, šv. Stanislovo kultu paremtu dvasiniu centru.
300 metų Krokuvos Vavelio karališkojoje pilyje rezidavo ir valstybės bei viso Europos regiono reikalus sprendė Lenkijos valdovai, didelė jų dalis nuo XIV a. pabaigos, Jogailos valdymo (1377–1381, 1382/1386–1434) laikų, tuo pat metu buvo ir Lietuvos didieji kunigaikščiai. Čia vyko Lenkijos karalių karūnavimo, valdančiosios dinastijos narių tuoktuvių, laidotuvių vieta, čia gimė daugelis Piastų, Jogailaičių ir Vazų dinastijų princesių ar princų.
Nuo Liublino unijos sudarymo Krokuvos Vavelyje vyko bendrų Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – Abiejų Tautų Respublikos – valdovų inauguracija.
Klestėjimo amžiai – valdant Jogailaičių dinastijai
Vavelio pilis itin suklestėjo valdant lietuviškosios Jogailaičių dinastijos valdovams. Jogaila išpuošė pilį freskomis, kurias kūrė iš Lietuvos atvežti meistrai. XVI a. pradžioje Lenkijos ir Lietuvos valdovas Žygimantas Senasis (1506–1548) ir jo žmona, italų princesė Bona Sforca, į Krokuvą pakvietė žymius italų architektus, skulptorius, vokiečių menininkus, kurie Vavelio pilį perstatė į ištaigingus Renesanso rūmus.
Čia buvo saugomi vertingiausi Lenkijos Karalystės, vėliau – Abiejų Tautų Respublikos valdžios ženklai, karališkosios insignijos, brangenybės, ginklai, meno vertybės. Archyve buvo kaupiami svarbiausi valstybės dokumentai. Šie turtai į dienos šviesą būdavo ištraukiami tik ypatingomis progomis, daugiausia per karūnacijų iškilmes.
Istorikų vertinimu, gausiausią ir vertingiausią meno kolekciją buvo sukaupęs paskutinis Jogailaičių giminės valdovas – Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas (1544/1548–1572). Tiesa, jis, kaip ir dalis kitų bendrų Lietuvos bei Lenkijos valdovų, dažnai rezidavo ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės Vilniaus rūmuose, kur kaupė ir saugojo svarbiausią savo meno rinkinių, brangenybių, ginklų ir šarvų kolekcijos dalį.
XVI a. viduryje Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose Vilniuje saugoto lobyno turtais negalėjo patikėti netgi popiežiaus pasiuntinys. Krokuva su Vilniumi svarbiausios bendrų valdovų rezidencijos vaidmeniu dalijosi dar ir Vazų dinastijos valdymo laikais.
Karališkus turtus grobė ir prūsai, ir rusai
Paskutiniųjų Jogailaičių ir Vazų sukaupti europinio lygio turtai jau nuo XVII a. vidurio vadinamojo „tvano“, t. y. alinančių karų prieš Maskvą ir Švediją laikų, buvo naikinami, grobstomi ir pasklido po daugelį Europos šalių.
XVIII a. pabaigoje, po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, kai buvo galutinai sunaikinta federacinė Lietuvos ir Lenkijos valstybė, Krokuvą trumpam užgrobę prūsai, įsilaužę į Vavelį, pirmiausia nusitaikė į lobyną – brangenybes ir karališkąsias regalijas. Jos buvo pagrobtos, o karūnos, kaip valstybės suverenumo simboliai, sunaikintos – sulydytos į brangiųjų metalų luitus. Tada senasis Lenkijos Karalystės iždas po ilgų gyvavimo šimtmečių nustojo egzistavęs. Krokuva atiteko Habsburgų imperijai, o Vavelio karališkojoje pilyje buvo įkurdintos austrų kareivinės.
Tik 1905 m. išpirkus Vavelio pilį iš austrų rankų nuspręsta grąžinti jos karališką praeitį, atkurti istorinę rezidenciją, simbolizuojančią Lenkijos valstybingumo tradiciją. Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje atsikūrusi Lenkijos valstybė jau 1920 m. Vavelio pilį paskelbė Respublikos rūmais, o 1930 m. čia buvo įsteigtas muziejus, pavadintas Vavelio karališkąja pilimi – Valstybiniais meno rinkiniais. Dar vienas išbandymas lenkų muziejininkų laukė Antrojo pasaulinio karo metais, kai nuo nacių sėkmingai pavyko paslėpti ir į užsienį išgabenti svarbiausias nacionalines relikvijas – Lenkijos karalių karūnacinį kalaviją (vadinamąjį Ščerbecą) ir neįkainojamus Žygimanto Augusto gobelenus.
Šiandien Krokuvos Vavelio karališkosios pilies muziejininkai visame pasaulyje ieško Lenkijos Karalystės paveldo ženklų ir bando juos susigrąžinti, sukaupti muziejuje. Čia galima išvysti ir ne vieną su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste susijusią vertybę, priklausiusią bendriems valdovams ar siejamą su Lietuvos didikais. Viena vertingiausių tokių relikvijų, turinčių ir lituanistinę prasmę, yra Žygimanto Augusto gobelenai. Didelė jų dalis buvo užsakyta valdovui gyvenant Vilniuje.
Vavelio pilies lobynas – dvylika prabanga tviskančių salių
Keli šimtai neįkainojamų lobyno vertybių yra sutelkta aplink kalaviją – svarbiausią Lenkijos istorinę relikviją, valstybės suverenumo simbolį. Per stebuklą išlikęs karūnacinis kalavijas, kai kurių tyrinėtojų teigimu, priklausė dar Boleslovui I Narsiajam, antrajam Lenkijos karaliui, karūnuotam 1025-aisiais.
Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose kalavijas paminėtas 1320 m., kai Lenkijos Karalystės sostą paveldėjo vienas iš beveik 400 metų valdžiusios Piastų dinastijos atstovų – Vladislovas Lokietka.
Nuo to laiko iki Abiejų Tautų Respublikos sunaikinimo kalavijas buvo saugomas Vavelio pilies Karalystės iždinėje ir naudojamas per valdovų karūnavimo iškilmes. Lenkijoje ir šiandien tikima legenda, kad jei šis kalavijas paliks Vavelio pilies sienas, šalį užgrius nelaimės, – todėl nacionalinė relikvija, net ir tapusi muziejiniu eksponatu, niekam ir niekada neskolinama. Greta šio kalavijo rodomas ir kitas – Žygimanto Senojo kalavijas, kurį valdovai naudodavo pakėlimo į riterius ir kitose iškilmėse.
„Net jei kas nors ir buvo labai gerai susipažinęs su Karalystės iždinės ekspozicija, apsilankę šiandien nustemba. Naujos ekspozicijos įrengimas užtruko vienuolika mėnesių. Atvėrėme iki šiol visuomenei nerodytą erdvę, kurioje dar visai neseniai buvo Valstybinių meno rinkinių saugyklos. 2020 m. jas perkėlėme į naujas patalpas. Didesnė erdvė šiandien suteikia galimybę parodyti daugiau eksponatų, – sako Vavelio karališkosios pilies – Valstybinių meno rinkinių direktorius prof. Andžejus Betlejus (Andrzej Betlej). – Pristatome juvelyrinius dirbinius, audinius, trofėjus. Tai svarbiausia kolekcija Lenkijoje. Ekspozicijoje – ne tik paties iždo, bet ir Lenkijos valstybės istorija.“
„Jauniausia vertybe“ kolekcijoje vadinamas sidabrinis Lenkijos erelis, XVII a. priklausęs Lenkijos ir Lietuvos valdovui Jonui Sobieskiui (1674–1696). Jį, kaip Lenkijos valstybingumo ženklą, 1829 m. prie karūnacinio kardo paprašė pritvirtinti Rusijos caras Nikolajus I, karūnuodamas save Lenkijos karaliumi. Šį istorinį sidabro dirbinį 1928 m., po Lenkijos ir sovietų Rusijos karo bei susitarimo dėl pagrobtų vertybių grąžinimo, sovietai grąžino Vavelio karališkajai piliai.
Naujosios Karalystės iždinės kuratorius, ekspozicijos koncepcijos ir scenarijaus autorius Dariušas Novackis (Dariuszas Nowackis) teigia, kad „projektuojant ekspozicijos įrangą daug dėmesio skirta šviesai, – ji kuria unikalią parodos atmosferą. Specialūs vitrinų stiklai pašalina atspindžius, o šalia vitrinų lankytojų laukia svarbiausių vertybių kopijos – daiktą galima paimti į rankas, bandyti suprasti, kaip jis buvo pagamintas, kokia jo tekstūra, forma ir svoris, kaip juo naudotis“.
Vitrinose – pavienės senojo karališkojo lobyno relikvijos, kurias pavyko paslėpti nuo grobikų, Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų, kunigaikščių, žymiausių didikų giminių (Sobieskių, Radvilų, Sapiegų, Potockių, Oginskių) išsaugotos istorinės brangenybės.
Dalis eksponatų anksčiau niekada nebuvo pristatyta visuomenei, daug sidabro dirbinių yra įsigyti pastaraisiais metais. Kartu su auksakalystės dirbiniais, Vilniuje sukurtais stalo laikrodžiais, kitomis relikvijomis naujojoje ekspozicijoje rodomi ir keli Žygimanto Augusto gobelenai, kurie, kaip visos Abiejų Tautų Respublikos turtas, taip pat kurį laiką saugoti ir Vavelio pilies lobyne.
Ir Lietuvos, ir Lenkijos istorijos liudininkai
Vienas įdomiausių su Lietuva susijusių Naujosios Karalystės iždinės eksponatų – iš pirmo žvilgsnio neišvaizdi kalavijo geležtė. Iš tikrųjų – tai 1580 m. gegužės 29 d. priešais Vilniaus katedros didįjį altorių Lenkijos ir Lietuvos valdovui Steponui Batorui (1576–1586) įteiktas popiežiaus Grigaliaus XIII pašventintas kalavijas, per amžius praradęs savo puošnią rankeną.
Kalaviją ir perlais puoštą popiežiaus pašventintą kepurę valdovui įteikė žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis. Lietuvoje ši ceremonija traktuota kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio pakėlimo iškilmės, kurias rengiant buvo ignoruojama Liublino unija ir manifestuojamas Lietuvos savarankiškumas.
Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbai ryškiai matomi unikalioje šilko vėliavoje, sukurtoje 1553 m. Žygimanto Augusto tuoktuvėms su trečiąja žmona Kotryna Habsburgaite, kuri, beje, mėgo buvoti Vilniuje ir labai palankiai atsiliepė apie čionykštę visuomenę. Žinoma, kad išlikusi vėliava po vestuvių vėliau buvo naudojama ir kitose valstybinėse ceremonijose –per karūnacijas ar laidotuves. Šiandien tai yra viena svarbiausių paskutiniųjų Jogailaičių epochos relikvijų.
Taip pat čia eksponuojami papuošalai su brangakmeniais iš Žygimanto Augusto kauptos kolekcijos, rodomi ir per 500 m. išsaugoti karūnaciniai bateliai, kuriais Žygimantas Augustas avėjo, kai jį karūnavo Lenkijos karaliumi.
Aukščiausios meistrystės kūrinys yra, kaip manoma, princui Vladislovui Žygimantui Vazai (1595–1648), būsimajam Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui, priklausiusi buožė, puošta auksu, turkio akmenimis ir rubinais. Vėliau ši juvelyrinė galios insignija galėjo atitekti kunigaikščiui Mykolui Kazimierui Radvilai, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiajam etmonui ir Vilniaus vaivadai. 1924 m. vertybę grąžino sovietų Rusija.
Panašiai kaip minėta buožė, gausiai įvairiais brangakmeniais papuošti itin reti ir vertingi rytietiški žirgų pakinktai, įspūdingi karių skydai. Pasak muziejininkų, pavyzdžiui, smaragdai, kuriais puoštos karališkų ginklų rankenos, yra tokie dideli ir reti, kad juos brangakmenių žinovai yra įtraukę į pasaulinių retenybių sąrašus.
Vavelio karališkosios pilies metamorfozės
Per paskutinius metus atnaujintos ir kitos Vavelio karališkosios pilies erdvės: Karališkųjų rūmų reprezentacinė ekspozicija trečiajame rūmų aukšte, Privatūs karališkieji apartamentai antrajame aukšte, tame pačiame aukšte įkurta Lanckoronskių kolekcijos paroda, kuria itin domisi Lenkijos lankytojai.
Muziejuje per metus pakeista elektros instaliacija, atnaujinta priešgaisrinė sistema. Ekspozicijas papildė ir nauji, išskirtiniai Europos tapybos kūriniai, tokie kaip Piterio Breigelio jaunesniojo (Pieter Brueghel de Jonge, 1564–1636) ar Jano van Gojeno (Jan van Goyen, 1596–1656) XVII a. darbai. Jie nupirkti mecenuojant valstybei, ir tai buvo brangiausiai kainavę tapybos darbai nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos.
Iš viso meno kūriniams įsigyti ir tvarkymo darbams atlikti Lenkijos kultūros ir paveldo ministerija Vavelio karališkosios pilies muziejui skyrė per 8 mln. eurų. Lenkijos Vyriausybė skiria ypatingą dėmesį ir nemažai lėšų, kad į Lenkiją sugrįžtų karaliams ir jų aplinkai priklausę meno kūriniai, puošnūs ginklai, prabangūs indai ir kitos polonistinės vertybės. Dalis tokių pasaulinėje rinkoje atsirandančių vertybių turi ir lituanistinę reikšmę bei vertę, taigi dėl jų lenkams ir lietuviams tenka konkuruoti. Į šį procesą kartais dar įsijungia ir baltarusiai bei ukrainiečiai.
Krokuvos Vavelio karališkoji pilis – Valstybiniai meno rinkiniai yra svarbiausias Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Vilniuje užsienio partneris, ryškiausių muziejinių projektų bendraorganizatorius.
Kone kasmet Vavelio pilis noriai dalijasi su Valdovų rūmais bendrą istoriją ir paveldą liudijančiais eksponatais. Vienas paskutinių bendrų projektų – ką tik vykusi Žygimanto Augusto vaikiškų šarvų paroda. Kitąmet, kai Vilnius švęs 700 metų jubiliejų, į Valdovų rūmų muziejų atkeliaus bene vertingiausia Vavelio karališkosios pilies kolekcijų dalis, tačiau kol kas muziejus viešai neįvardija, kokios relikvijos sugrįš į Lietuvos sostinę.
