Kartais jie grįžta. Apie ką verčia susimąstyti „Scanoramoje“ rodomas Sergejaus Loznicos filmas „Kijevo procesas“?

1946 metų sausio 29-ąją į Kijevo Kalinino aikštę (dabar – Nepriklausomybės aikštė arba tiesiog Maidanas) atvažiavo keli sunkvežimiai-ešafotai su kartuvėmis. Jose gyvenimą baigė 12 nacių, nuteistų už masinį gyventojų naikinimą Ukrainos teritorijoje per Antrąjį pasaulinį karą. Šia karo nusikaltėlių bausmės scena baigiasi Lietuvoje gerai žinomo ukrainiečių režisieriaus Sergejaus Loznicos dokumentinis filmas „Kijevo procesas“, kurį galima pamatyti šiuo metu Lietuvoje vykstančio Europos šalių kino forumo „Scanorama“ programoje.

 Filmo "Kijevo procesas" kadras. 
 Filmo "Kijevo procesas" kadras. 
 Filmo "Kijevo procesas" kadras. 
 Filmo "Kijevo procesas" kadras. 
 Filmo "Kijevo procesas" kadras. 
 Filmo "Kijevo procesas" kadras. 
Parodymus duoda iš Babin Jaro ištrūkusi D.Proničeva.
Parodymus duoda iš Babin Jaro ištrūkusi D.Proničeva.
Režisieriaus S.Loznicos naujausią filmą „Kijevo procesas“ galima pamatyti „Scanoramos“ festivalyje.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Režisieriaus S.Loznicos naujausią filmą „Kijevo procesas“ galima pamatyti „Scanoramos“ festivalyje.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (5)

Lrytas.lt

Nov 13, 2022, 9:23 PM, atnaujinta Nov 18, 2022, 1:48 PM

Palyginimų niekaip neatsikratysi – vaizduotėje iškyla kiti žmonės teisiamųjų suole, tikėjimo teisingu atpildu likučiai verčia įsivaizduoti kitus kaltinamųjų veidus.

Kai 1946 metų sausio 29-ąją į Kijevo Kalinino aikštę atvažiavo sunkvežimiai-ešafotai, aikštė jau buvo sausakimša žmonių – teigiama, kad susirinko beveik 200 tūkstančiai piliečių. Tuo metu tai buvo vos ne visi miesto gyventojai: beveik milijoninis ikikarinis Kijevas karo pabaigoje sumažėjo maždaug keturis kartus. 

Nuteistiesiems perskaitomas nuosprendis, sunkvežimiai nuvažiuoja, kūnai tabaluoja kilpose. Kijeviečiai ploja. Ilgai, tarsi nenorėdami skirtis su ilgai lauktu įvykusio teisingumo jausmu. Kai kas džiugiai šypsosi, kai kas verkia, kai kas sustingo. Jausmų spektro neapsakysi – atrodo, kad čia susikaupė visi žmonijai žinomi jausmai.

Šia scena baigiasi „Scanoramoje“ rodomas S.Loznicos dokumentinis filmas „Kijevo procesas“, kurio premjera rugsėjį įvyko 79-ajame Venecijos kino festivalyje. Taip pat baigiasi ir kino žurnalas „Kijevo procesas“ – 1946-ųjų sausį Kijeve vykusio teismo kronika, kurią nufilmavo specialiai atrinkti operatoriai ir užrašė specialiai atrinkti žurnalistai.

Procesas buvo apgalvotas iki menkiausių detalių ir didele dalimi surežisuotas – jo rengėjų užduotis buvo ne tik nuteisti karo nusikaltėlius, bet ir paversti procesą pamokomuoju aktu amžininkams bei jų palikuoniams. Kad „daugiau niekada“. „Nikoli znovu“.

Penkiolika teisiamųjų. Visi rūpestingai atrinkti, kad akivaizdi būtų visa „kortų malka“ – nuo vermachto kareivio ir SS leitenanto iki vermachto ar SD generolo. Beje, kai kurie teisiamieji dalyvavo ir kituose procesuose. Kai kas nors iš teisiamųjų imdavo kalbėti ne tai, ko reikia, – pavyzdžiui, argumentuotai neigti liudytojų parodymus, – jį pašalindavo iš proceso. Tai suprantama – sovietiniai piliečiai privalėjo žinoti, kad visa kaltė dėl Antrojo pasaulinio karo tenka tik nacistinei Vokietijai, kad niekas neprisimintų, jog, pavyzdžiui, Kreščiatiką susprogdino sovietai.   

Trys teisiamieji buvo išsiųsti į lagerius, kitus nuteisė pakarti. Vieša bausmė didžiulės minios akivaizdoje buvo įvykdyta sausio 29-ąją. Panašūs procesai vyko Minske, Rygoje, Charkive, Sevastopolyje, Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas) ir kituose miestuose. Iš viso hitlerinės koalicijos kariškių teismuose aukščiausia bausme arba ilgu įkalinimu buvo nuteisti 252 žmonės.

Teismai buvo atviri, apie juos rašė sovietinė žiniasklaida, juos filmavo kino operatoriai. Iš archyvinės medžiagos sumontuotas filmas „Kijevo procesas“ tęsia S.Loznicos dokumentinių juostų ciklą apie esminius sovietinės istorijos įvykius – „Blokada“ (2005 m.), „Įvykis“ (2015 m.), „Procesas“ (2018 m.), „Valstybinės laidotuvės“ (2019 m.) – ir tiesiogiai susijęs su pernai pasirodžiusiu filmu, taip pat rodytu „Scanoramoje“, „Babin Jaras. Kontekstas“, net pakartoja kai kurias scenas – pavyzdžiui, Dinos Proničevos, išgyvenusios per Kijevo žydų masinį naikinimą 1941 metais, parodymus. 

Per metus, skiriančius du filmus apie Ukrainos hitlerinę okupaciją, atsitiko įvykių, keičiančių 1946-ųjų kronikos sampratą. Žiūrėdamas į nacius, atsakinėjančius į prokurorų klausimus, žiūrovas galvoja apie karą, kurį pradėjo Vladimiras Putinas, ir taikių gyventojų žudynes tuose pačiuose miestuose, kurių pavadinimai skamba sovietinio teismo salėje. Ar įvyks dar vienas Kijevo procesas, kuriame bus teisiami tie, kurie užpuolė Ukrainą vasario 24-ąją?

Prieš premjerą Venecijos kino festivalyje rugsėjo 4-ąją S.Loznicą kalbino žurnalistai. „Kijevo proceso“ lietuviškosios premjeros „Scanoramos“ festivalyje proga lrytas.lt skaitytojams pateikiame kai kuriuos jų klausimus ir režisieriaus atsakymus.

–  „Babin Jaras. Kontekstas“ buvo sukurtas iš medžiagos, kurią radote įvairių šalių archyvuose, o pastarojo filmo medžiaga, akivaizdu, yra sovietiniame archyve. Kas filmavo teismą ir ar matė nufilmuotą medžiagą sovietiniai žiūrovai. Ar 1946 metais buvo planų iš to sukurti dokumentinį filmą, kaip iš medžiagos, kuri buvo nufilmuota per Stalino laidotuves? 

–  Ši medžiaga laikoma Rusijos valstybiniame kino ir fotodokumentų archyve Krasnogorske. Procesas filmuotas dalyvaujant Centrinei dokumentinių filmų studijai, Ukrainoje buvo sukurtas 17 minučių kino žurnalas, jis saugomas Pšenično archyve Kijeve. 

Taigi medžiaga buvo padalyta: žurnalas yra Kijeve (o ir filmavo Kijevo kino operatoriai), o visa medžiaga atsidūrė Maskvoje. Panašu, kad iš jos niekas nesirengė ko nors daryti.  Archyve yra 13 juostų dėžių, dar dvi – sumontuoto kino žurnalo Pšenično archyve, iš viso150 minučių.

–  Vadinasi, didžioji medžiagos dalis pateko į jūsų filmą?

–  Taip, filmas trunka 1 valandą ir 45 minutes, didžioji dalis pateko. Stengiausi išsaugoti ir kuo daugiau liudijimų, ir sugriauto miesto kadrų. Įtraukiau viską, ką galima buvo sumontuoti nepažeidžiant filmo struktūros.

–  Kijevo procesas panašus į spektaklį. Teisiamieji ir liudytojai žino savo vaidmenis, nėra jokių – bent jau šioje medžiagoje – ypatingų įvykių. Mes žinome, kaip buvo režisuojami Stalino procesai, esate sukūręs filmą apie Prompartijos (Pramonės partijos) bylą, kurioje viskas taip pat labai teatrališka ir tarsi tikra, o iš tikrųjų – melagiena. Ir štai šiuolaikiniam žiūrovui kyla klausimas: o gal ir čia netiesa? Iki kokio laipsnio galime tikėti ta medžiaga?

–  Du kraštutiniai taškai, vienas – tikime šimtu procentų tuo, kas įvyko, ir kitas – tai draugo Stalino ir Karinės prokuratūros tyrėjų fantazija. Manau, kad tiesa, kaip visada, yra apie vidurį. Mes radome proceso stenogramą, tai unikalus dokumentas. Ji nebuvo iššifruota ir laikyta Ukrainos saugumo tarnybos archyve. 

Mes ją iššifravome, Kijevo Babin Jaro holokausto memorialinis centras rengėsi išleisti knygą apie procesą ir paskelbti stenogramą. Procesas truko dešimt dienų, mes turime penkiasdešimtąją dalį to, kas ten kalbėta. Matyti, kad kai kuriuos atsakymus vokiečių nusikaltėliai skaito iš lapelių. Teisiamieji parinkti specifiškai, reikėjo parodyti visą spektrą – nuo vermachto kareivio, SS leitenanto iki vermachto ar SD generolo. Kai kurie teisiamieji – pavyzdžiui, Georgas Heinischas, artimas Hitlerio draugas, – dalyvavo ir kituose procesuose.

Buvo generolas, kuris bandė apsiginti, netgi neigė liudytojų parodymus, nesutiko. Kai kuriomis dienomis jis nedalyvavo procese, sakyta, kad jis susirgo, bet galima daryti prielaidą, kad jo elgesys trukdė prokurorams. Taigi ne viskas taip jau sklandžiai klojosi.

Proceso užduotis – kaltę už viską, kas įvyko, suversti nacistinei Vokietijai, kad būtų išvengta sovietinės valdžios atsakomybės – atsakomybės už karo pradžią, už barbarišką elgesį su vietos gyventojais, miestų infrastruktūra. Juk Kijevą susprogdino sovietų valdžia. Visa tai bandyta suversti vokiečiams ir padaryta tai labai sėkmingai, propaganda dirbo puikiai.  

Kijevo proceso nauda, bent jau man: iš visos tos režisūros, iš vyriausiojo karinio prokuroro, teisėjų, advokatų, kuriuos turėjo kai kurie teisiamieji, dalykiškumo išryškėja tikrasis košmariškas karo veidas. Pritrenkia, kaip šaltakraujiškai vokiečių karininkai, dalyvavę masinėse žudynėse, apie visa tai pasakoja.

O štai liudytojai negali suvaldyti emocijų. Nors procesas rengtas siekiant tam tikrų tikslų, žmogiškumo vis tiek neužgniauši, kamera tą pagauna. Taigi čia ne viskas propaganda, negalime pasakyti, kad viskas melagiena. 

– Scena, kurią jūs įtraukėte ir į filmą „Babin Jaras. Kontekstas“, ir į šį filmą – bausmės įvykdymas nuteistiesiems, –  sukrečianti visais požiūriais. Tokių mirties bausmių tuo metu buvo daug – ir slaptų, ir viešų. Šiemet Rygoje nugriovė sovietinės armijos paminklą – jis buvo pastatytas toje vietoje, kurioje 1946-aisiais įvykdyta tokia pat bausmė. Nežinau, ar kitos irgi buvo filmuojamos.

–  Buvo. Turiu medžiagos iš mirties bausmės Melitopolyje, yra medžiagos iš Charkivo, yra medžiagos iš mirties bausmės Rygoje. Beje, Kijevo generalgubernatoriui mirties bausmė buvo įvykdyta Rygoje.

Visi procesai baigdavosi mirties bausme ir ji buvo filmuojama. Filme „Blokada“ panaudojau tokią medžiagą – mirties bausmę aikštėje prie kino teatro „Gigant“ taip pat po proceso, apie kurį filmą sukūrė režisierius Učitelis, Aleksejaus Učitelio tėvas. (A.Učitelis – rusų režisierius, kuriantis įvairių žanrų vaidybinius filmus. Prieš keletą metų pateko į skandalų sūkurį dėl filmo „Matilda“, pasakojančio apie būsimojo Rusijos imperatoriaus Nikolajaus II ir balerinos Matildos Kšesinskajos romaną. – Red.).

– Kaip žiūrėti jūsų filmą iš dabartinio karo perspektyvos?  Ar žiūrovas, jūsų manymu, turėtų brėžti paraleles?

– Jei po šio karo įvyks teismas, manau, kad parodymų požiūriu jis bus labai panašus į tai, kas buvo ir 1946 metais Kijeve, ir Niurnbergo procese. Būtų gerai, kad būsimasis procesas būtų visa apimantis, aprėptų visus klausimus, kurių kai kam ir nelabai norėtųsi kelti. 

Dalyje parodymų išgirsime tokius pat barbariškus liudijimus. O barbariškumas yra neatskiriama žmogaus prigimties dalis.

Dedu viltis į neurobiologus, fiziologus, tiriančius galvos smegenis, į jų gebėjimą ištirti grandines, sukeliančias agresiją, ir kaip nors laiku lokalizuoti, be kita ko, ir medikamentiniais būdais, nepageidaujamą agresiją žmogaus organizme. Daugiau vilčių dedu į tai negu į kokį nors moralinį ar panašų poveikį žmogui.

– Žiūrėdamas jūsų filmą galvojau apie procesą, kuris šių metų gegužę vyko Kijeve, – rusų eilinio Vadimo Šišimarino, nušovusio civilį gyventoją, bylą. Galbūt tai teismų, apie kuriuos ką tik kalbėjome, prototipas?

– Galima prisiminti Stanley Kramerio filmą „Niurnbergo procesas“. Ten juk iškeltas neatsakomas klausimas. Teisiamo vokiečių teisėjo – jį vaidina Burtas Lancasteris – gynybos argumentas toks: jis davė priesaiką tarnauti savo šalies piliečiams. O jeigu piliečiai priima tokius įstatymus, kaip silpnapročių kastravimo įstatymas, jeigu piliečiai, pasitikėdami savo valdžia, priima įstatymus, jis turi jų laikytis, nes davė priesaiką. Tačiau kaip elgtis su piliečiais, kurie sutinka su valdžia, priimančia nežmoniškus įstatymus? Tai fundamentalus mūsų laikų klausimas. Jis kol kas neturi jokio atsakymo.

Kita vertus, yra asmeninė pozicija. Tas teisėjas, jausdamas, kad daro nusikaltimą, galėjo atsistatydinti. 
Taigi, kai vyks panašūs procesai, tokie klausimai taip pat iškils. Teismas – tam tikra prasme status quo atkūrimas.  Koks Kijevo procesas, tokį status quo ir atkūrė. Tikiuosi, kad visi tie ateities procesai nesibaigs vieša mirties bausme. 

– Čia galime pasakyti, kad vieni nusikaltėliai teisia kitus nusikaltėlius.

– Jūs atkreipėte dėmesį į labai svarbią problemą, kuri nebuvo išspręsta. Dėl įvairių šalių politinių interesų Niurnbergo procese nenagrinėti Sovietų Sąjungos nusikaltimai, nenagrinėta Antrojo pasaulinio karo pradžia. Tarp šalių aljanso, kovojusio su hitlerine Vokietija, buvo nusikalstama valstybė, buvo teroristinė valstybė, kuri kovojo su kita teroristine valstybe, ir laimėjo. 

Praėjo 80 metų ir, susidarius palankioms ekonominėms sąlygoms, ta valstybė vėl suklestėjo kaip teroristinė. Šį karą laikau Antrojo pasaulinio karo tęsiniu, nes tuo metu nebuvo panaikinta galimybė gyvuoti unitarinei teroristinei valstybei, kokia buvo Sovietų Sąjunga, o po to ir ta dalis, kuri tapo Rusijos Federacija. Ši neišspręsta problema šiandien vėl iškilo ir ją būtina spręsti. Tai netgi ne vienos Ukrainos reikalas apsiginti, tai viso pasaulio reikalas – užbaigti šią istoriją. Tai dar XX amžiaus istorija, su ja neįmanoma toliau gyventi. 

Taigi neatsitiktinai V.Putinas visą savo ideologiją grindžia valstybės nugalėtojos, valstybės išvaduotojos idėja, visu tuo melu, kurį mes jau kelis dešimtmečius girdime iš kiekvieno lygintuvo. Tai vertinti reikia rimtai. Taip pat rimtai, kaip tai įvertino Ukrainos ginkluotosios pajėgos.

– Žinau, kad planavote kurti vaidybinį filmą „Babin Jaras“, keletą dokumentinių juostų. Ar karas paveikė jūsų sumanymus? 

– Pradėjau filmuoti Ukrainoje. Mane domina karo nusikaltimai, padaryti pastaraisiais mėnesiais. Be Ukrainos prokuratūros, tyrimą atlieka daugybė organizacijų. Man įdomu, kokios tarptautinio teisingumo galimybės. Kaip matome iš lėktuvo MH17 atvejo, galimybės ne tokios jau didelės. 

Dar mane domina, kaip karas keičia žmonių gyvenimą. Manau, kitais metais bus sukurtas dokumentinis filmas.
Rengiuosi ir vaidybiniam filmui „Babin Jaras“, ieškome filmavimo vietų. Dar parašiau scenarijų pagal Georgijaus Demidovo apysaką „Du prokurorai“, manau, kad per metus dvejus sukursiu šį filmą. 

Labai svarbu grįžti prie Stalino valdymo laikotarpio, padėjusio pagrindą toms visuomenėms, kuriose dabar gyvena didelė dalis buvusios SSRS piliečių. G.Demidovas yra parašęs tris puikias apysakas apie 1937 metus, norėčiau pagal jas sukurti filmą apie sovietinės baudžiamosios sistemos formavimąsi.  Tai, apie ką pasakoja G.Demidovas, turi sąsajų su tuo, kas vyksta dabar.

– Ir visi tie filmai papildo vienas kitą?

– Labai norėtųsi baigti šią mozaiką. Sprendžiant iš to, kaip dabar elgiasi įvairių šalių valdžios atstovai, jie dažnai nesuvokia problemos esmės. Jų poelgius lemia šios akimirkos politiniai interesai, bet strategiškai jie pradeda pralaimėti. Reikia ką nors turėti, kuo galėtum remtis įrodinėdamas savo tiesą.  Antraip – visi plaukia pasroviui ir iš to jokios naudos, o geri norai išgaruoja ir dingsta.

Parengė Milda Augulytė

Norėdami komentuoti turite prisijungti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.