Kitos tokios vietos Europoje nėra, ji – unikali: ir traukia, ir stebina

„Pačiame Europos viduryje yra toks žemės plotelis, į kurį patekęs išsyk pasijunti esąs visiškai kitame laike. Kitos tokios vietos Europoje nėra, ji unikali“, – ištarė 65 metų fotografas Leonardas Surgaila.

JAV gyvenančio kauniečio fotografo L.Surgailos didžiausios aistros – menas ir istorija. Nuotr. iš asmeninio archyvo.<br>R.Danisevičiaus ir asmeninio archyvo  nuotr.
JAV gyvenančio kauniečio fotografo L.Surgailos didžiausios aistros – menas ir istorija. Nuotr. iš asmeninio archyvo.<br>R.Danisevičiaus ir asmeninio archyvo  nuotr.
Tuskulėnų memoriale Vilniuje atidaryta Leonardo Surgailos fotografijų paroda „Niekieno žemė – Prūsų Lietuva“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Tuskulėnų memoriale Vilniuje atidaryta Leonardo Surgailos fotografijų paroda „Niekieno žemė – Prūsų Lietuva“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Tuskulėnų memoriale Vilniuje atidaryta Leonardo Surgailos fotografijų paroda „Niekieno žemė – Prūsų Lietuva“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Tuskulėnų memoriale Vilniuje atidaryta Leonardo Surgailos fotografijų paroda „Niekieno žemė – Prūsų Lietuva“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Tuskulėnų memoriale Vilniuje atidaryta Leonardo Surgailos fotografijų paroda „Niekieno žemė – Prūsų Lietuva“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Tuskulėnų memoriale Vilniuje atidaryta Leonardo Surgailos fotografijų paroda „Niekieno žemė – Prūsų Lietuva“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Tuskulėnų memoriale Vilniuje atidaryta Leonardo Surgailos fotografijų paroda „Niekieno žemė – Prūsų Lietuva“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Tuskulėnų memoriale Vilniuje atidaryta Leonardo Surgailos fotografijų paroda „Niekieno žemė – Prūsų Lietuva“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Tuskulėnų memoriale Vilniuje atidaryta Leonardo Surgailos fotografijų paroda „Niekieno žemė – Prūsų Lietuva“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Tuskulėnų memoriale Vilniuje atidaryta Leonardo Surgailos fotografijų paroda „Niekieno žemė – Prūsų Lietuva“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Tuskulėnų memoriale Vilniuje atidaryta Leonardo Surgailos fotografijų paroda „Niekieno žemė – Prūsų Lietuva“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Tuskulėnų memoriale Vilniuje atidaryta Leonardo Surgailos fotografijų paroda „Niekieno žemė – Prūsų Lietuva“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Tuskulėnų memoriale Vilniuje atidaryta Leonardo Surgailos fotografijų paroda „Niekieno žemė – Prūsų Lietuva“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Tuskulėnų memoriale Vilniuje atidaryta Leonardo Surgailos fotografijų paroda „Niekieno žemė – Prūsų Lietuva“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Tuskulėnų memoriale Vilniuje atidaryta Leonardo Surgailos fotografijų paroda „Niekieno žemė – Prūsų Lietuva“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Tuskulėnų memoriale Vilniuje atidaryta Leonardo Surgailos fotografijų paroda „Niekieno žemė – Prūsų Lietuva“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Tuskulėnų memoriale Vilniuje atidaryta Leonardo Surgailos fotografijų paroda „Niekieno žemė – Prūsų Lietuva“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Tuskulėnų memoriale Vilniuje atidaryta Leonardo Surgailos fotografijų paroda „Niekieno žemė – Prūsų Lietuva“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Tuskulėnų memoriale Vilniuje atidaryta Leonardo Surgailos fotografijų paroda „Niekieno žemė – Prūsų Lietuva“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Tuskulėnų memoriale Vilniuje atidaryta Leonardo Surgailos fotografijų paroda „Niekieno žemė – Prūsų Lietuva“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Tuskulėnų memoriale Vilniuje atidaryta Leonardo Surgailos fotografijų paroda „Niekieno žemė – Prūsų Lietuva“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Tuskulėnų memoriale Vilniuje atidaryta Leonardo Surgailos fotografijų paroda „Niekieno žemė – Prūsų Lietuva“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Tuskulėnų memoriale Vilniuje atidaryta Leonardo Surgailos fotografijų paroda „Niekieno žemė – Prūsų Lietuva“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Tuskulėnų memoriale Vilniuje atidaryta Leonardo Surgailos fotografijų paroda „Niekieno žemė – Prūsų Lietuva“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Tuskulėnų memoriale Vilniuje atidaryta Leonardo Surgailos fotografijų paroda „Niekieno žemė – Prūsų Lietuva“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Tuskulėnų memoriale Vilniuje atidaryta Leonardo Surgailos fotografijų paroda „Niekieno žemė – Prūsų Lietuva“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Tuskulėnų memoriale Vilniuje atidaryta Leonardo Surgailos fotografijų paroda „Niekieno žemė – Prūsų Lietuva“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Tuskulėnų memoriale Vilniuje atidaryta Leonardo Surgailos fotografijų paroda „Niekieno žemė – Prūsų Lietuva“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Tuskulėnų memoriale Vilniuje atidaryta Leonardo Surgailos fotografijų paroda „Niekieno žemė – Prūsų Lietuva“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Tuskulėnų memoriale Vilniuje atidaryta Leonardo Surgailos fotografijų paroda „Niekieno žemė – Prūsų Lietuva“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Tuskulėnų memoriale Vilniuje atidaryta Leonardo Surgailos fotografijų paroda „Niekieno žemė – Prūsų Lietuva“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Tuskulėnų memoriale Vilniuje atidaryta Leonardo Surgailos fotografijų paroda „Niekieno žemė – Prūsų Lietuva“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (17)

Lrytas.lt

Jan 15, 2023, 7:44 AM, atnaujinta Jan 17, 2023, 5:32 PM

Šių metų sausio 15 dieną minime Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmetį, todėl 2023-ieji paskelbti Klaipėdos krašto metais.

Šiai visai šaliai reikšmingai sukakčiai bus skirta daug įvairių renginių. Vienas jų – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Tuskulėnų memoriale Vilniuje surengta L.Surgailos fotografijų paroda „Niekieno žemė – Prūsų Lietuva“.

Mažoji Lietuva, Prūsų žemė, Karaliaučiaus kraštas, Kaliningrado sritis. Pasak fotografo, greičiausiai nė vienas kitas kraštas savo istorijoje neturėjo tokios vardų įvairovės.

Be to, retas kuris kraštas patyrė tokius aštrius ir skausmingus istorinius, ir ne tik istorinius, pokyčius.

„Šiandien čia gyvena visai kita tauta, nieko bendra neturinti su ta kultūra, kurios įspūdingi griuvėsiai vis dar tebestovi. Kartais tie žmonės atrodo kaip koks svetimkūnis, panašiai kaip XIX a. olandų tapyboje, vaizduojančioje Romos griuvėsius ir tarp jų gulinėjančius žmogiukus.

Tačiau Rytprūsių dvasia tebegyvena šiame krašte. Būtent tą dvasią ir jos santykį su naujais gyventojais aš ir norėjau užfiksuoti. Šį kraštą myliu, taip pat ir jo žmones, kad ir kokie jie būtų“, – savo istorines fotografijas pakomentavo L.Surgaila.

– Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos šimtmetis ir karas Ukrainoje vėl atgaivino diskusijas, kad reikėtų demilitarizuoti Rusijai priklausančią Kaliningrado sritį. Kartais pasigirsta priekaištų, kad Lietuva per mažai rūpinasi ir ten gyvenančiais lietuviais, ir ten esančiu kultūriniu paveldu. Ar jus domina tos diskusijos? Ar ryšys su Mažąja Lietuva – jau praeitis? – paklausiau L.Surgailos, kuris parodos atidaryme dalyvavo virtualiai – internetu prisijungęs iš savo namų San Fransiske.

– Aš fotografas, menininkas, o ne politikas. Ir prieš trisdešimt metų fotografavau tuos vaizdus, kurie buvo vizualiai įspūdingi, nebandydamas specialiai ieškoti su Lietuva susijusių vietų. Stengiausi parodyti tą Rytprūsių dvasią, kuri vis dar gyva šiame krašte, ir jos santykį su šiandiena.

Mačiau, kad pusė suaugusiųjų – prasigėrę, netvarka baisi, bet vaikai visai kitokie: jų žvilgsniai, veidai. Jei gaus kiek kultūros – užaugs kitokie žmonės. Ir šiandien tokių jau atsiranda.

Neseniai feisbuku gavau laišką iš kaliningradiečio Vasilijaus Plitino, kuris yra įkūręs klubą „The Ruin Keepers“ („Griuvėsių prižiūrėtojai“) ir po truputį tvarko bažnyčias, pilis. Atgaivina jų senuosius vokiškus pavadinimus. Nors ir nelietuviškus, bet tai jau pradžia.

Jis rašė, kad beveik nėra tų laikų nuotraukų, todėl mano fotografijos jiems – tikras lobis. Labai dėl to džiaugiuosi.

– Tačiau per parodos atidarymą minėjote, kad vėliau susidomėjote ir lietuviškąja praeitimi, juk fotografavote liekanas tos pilies, kurios mūrai mena kunigaikštį Kęstutį, ir kitas mūsų istorijai svarbias vietas.

– Taip. Man padėjo 1990 metais išleista Vytauto Šilo ir Henriko Samboros knyga „Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai“. Ji turėtų būti įtraukta į mokyklinius privalomų perskaityti knygų sąrašus.

Prisiskaitęs pradėjau atrasti ir lietuviškų dalykų. Bet svarbiausia man buvo vaizdo galia. Juk fotografijos pirmiausia turi turėti meninį užtaisą, tik tuomet jos gali paveikti žiūrovą.

Todėl ir padžiauti skarmalai, ir šiukšlynas prie bažnyčios griuvėsių man nebuvo tik netvarka. Keliaudamas dažnai pasižymėdavau kai kurias vietas, į kurias verta sugrįžti, – ryte ar vakare, atsižvelgus į tai, koks apšvietimas būtų geresnis.

Yra labai daug nuotraukų, kuriose kartojasi tie patys pastatai. Fotografuodavau tol, kol galiausiai išeidavo taip, kaip norėjau.

Ir nors ne visus sumanymus pavyko įgyvendinti, ko gero, esu vienintelis fotografas, tiek daug padirbėjęs tose vietose 1988–1991 metais.

– Kaip kilo noras kurti būtent „griuvėsių poeziją“? Juk ne tik anapus Nemuno, bet ir gimtajame Kaune fotografavote nykstančią architektūrą?

– Mes gyvenome sovietmečiu, kai visur buvo rodomas „gražus sovietinis gyvenimas“, o realybė buvo kitokia.

Todėl ir atsirado noras fiksuoti tai, kas yra iš tikrųjų. Be to, visuomet domėjausi istorija, nuo mažens daug skaičiau apie Lietuvos praeitį, net bandžiau stoti į Vilniaus universitetą, bet supratau, kad tos ideologizuotos studijos – ne man.

Fotografavau senovę, nykstančius dalykus, kurių tais laikais nevertino ir neprižiūrėjo. Esu baigęs keturmetę Kauno dailės mokyklą, turiu supratimą ir apie kompoziciją, ir apie kitus dalykus, kurie padeda sukurti ne tik dokumentinę, bet ir meninę fotografiją. Mano tapybos mokytojai buvo šviesaus atminimo Antanas Martinaitis ir Ričardas Vaitiekūnas. Piešimo mokė Algirdas Lukštas, taigi, gavau neblogus pagrindus.

Širdyje esu istorikas ir dokumentininkas, kūriau dokumentinius filmus Kauno Radijo gamyklos kino studijoje “Banga”, kurios vadovu dirbau nuo 1983 metų iki jos panaikinimo.

– Jūsų parodoje – prieš tris dešimtmečius užfiksuoti Kaliningrado srities vaizdai. Ar niekada nekilo noras vėl ten sugrįžti ir pasižiūrėti, kaip visa tai atrodo dabar?

– Paskutinė mano ekspedicija tame krašte buvo 1991 metais. Daugiau ten nesilankiau, nes 1996 metais laimėjęs „žalią kortą“ su šeima išvykau į JAV.

1995 metais Pompidou centre Paryžiuje vyko tarptautinės meno dienos, kurių tema buvo labai tinkama mano fotografijoms – „Menas ir istorija“. Į tą parodą pateko keturios mano nuotraukos iš šios serijos. Aš net pelniau Didįjį prizą fotografijos srityje.

Po to Prancūzijoje buvo surengtos trys mano fotografijų parodos. Čikagoje šių fotografijų parodą dar anksčiau buvo surengęs Leonas Narbutis savo galerijoje „Lion Frame Gallery“. Jam padėjo Arvydas Reneckis.

Žinoma, norėtųsi pamatyti, kaip dabar viskas ten atrodo. Bet nebeturiu net Lietuvos pilietybės, nes ją iš manęs atėmė, kai tapau JAV piliečiu. Juk Lietuva nepripažįsta dvigubos pilietybės.

– Sovietų Sąjunga Mažojoje Lietuvoje buvo sukūrusi ypatingą karinę zoną. Turbūt nelengva ten fotografuoti net ir pertvarkos metais?

–  Sovietmečiu į Kaliningrado sritį važiuodavo nemažai lietuvių. Vieni – prekiauti, kiti – parsivežti dar išlikusių vokiškių senienų. Daug buvo ir kultūros žmonių, kurie domėjosi Prūsijos istorija. Ten beje, labai gražu. Puikus pajūrys. Bet fotografuoti ten tikrai buvo labai pavojinga, nes bet kuriuo metu milicija ar kariškiai galėjo atimti fotoaparatą.

O kai Lietuvoje prasidėjo Sąjūdis, įvyko pirmieji ekologiniai žygiai ir kilo susidomėjimas nykstančiais architektūriniais paminklais, supratau, kad pats laikas pasižvalgyti po Prūsiją.

Buvo įkurtas Lietuvos kultūros fondas, taip pat ir Kaliningrado kultūros fondas. Jie padėjo man gauti visus reikiamus leidimus. Įdomu, kad pirmiausia prireikė ne Kaliningrado, o Kauno karinės valdžios leidimą. Pavyko gauti ir labai gerą karinį žemėlapį, nes tikslūs žemėlapiai tais laikais buvo įslaptinti.

Pirmą kartą į Prūsiją važiavome trise, su Algimantu Kazlausku ir Šarūnu Tamulynu, dviem automobiliais. Nakvojome palapinėse, nes viešbučių ten beveik nebuvo.

Žmonės mus sutikdavo geranoriškai. Tais laikais svečiai su japoniškais fotoaparatais ir videokamera buvo retenybė. Nemažai mus dominusių senųjų pastatų buvo apgyvendinta, todėl įsiprašydavome pas žmones į butus. Turiu vaizdajuosčių, nors iki šiol neprisiruošiau jų sumontuoti.

Tais laikais dar nebuvo kompiuterinio montavimo, o dabar žadu prie jų prisėsti. Neseniai peržiūrėjau įrašus, jie po tiek metų atrodo visiškai kitaip.

– Vokiečių ir lietuvninkų palikimu naujieji Kaliningrado srities gyventojai naudojosi jo netausodami. Daug pilių ir bažnyčių plytų, koklių ir kitų vertybių iškeliavo į Lietuvą ar Lenkiją. Ar teko su tuo susidurti?

– Taip. Pavyzdžiui, butai buvo įrengti Brandenburgo pilyje. Vandens nėra – atsineša iš šulinio, tualetų nėra, tik lauke kažkokia dėžė.

Dar yra nuotrauka, kur toks visas sušaudytas namas atsispindi vandenyje. Aš apėjau iš kitos pusės. O ten – butai. Žmonės gyvena.

Vienoje vietoje filmavau bažnyčią, kurios vien bokštas išlikęs. Moteris pasakojo, kad kai bažnyčios stogas su trenksmu įgriuvo, visi vežė, ką norėjo. Labai gražus varpas buvo, jį pardavė, išsivežė į Lietuvą.

Juk kai Raudonoji armija per karą užėmė šį kraštą, rado dar šiltas krosnis. Žmonės pasitraukė paskutinę dieną, beveik viską palikę. Ir ne kariai, o tie užfrontės daliniai, kurie rūpinosi tiekimu ir kitais dalykais, viską sunaikino. Sudaužė, sugriovė, išplėšė, sudegino.

Dar reikia nepamiršti, kad ten gyveno ir daug lietuvių, kuriems grįžus iš Sibiro Antano Sniečkaus laikais Lietuvoje nebuvo įmanoma gauti nei darbo, nei registracijos. Kai kurie net grįžo į Sibirą, nes ten jau buvo neblogai įsikūrę.

Bet nemažai apsigyveno ir Kaliningrado srityje, šalia Lietuvos. Esu nufilmavęs kokias keturias lietuviškas šeimas.

– Dabar jūsų planuose – naujos parodos ir istorinis filmas apie tą kraštą. Ar turite ir kitų sumanymų?

– Iš nufilmuotos medžiagos sumontuosiu filmą. Jos yra daug – juk važiavau ten ketverius metus po du kartus.

Pirmą kartą važiavome vasarą, bet supratau, kad fotografuoti ir filmuoti ten daug geriau rudenį, kai nukrinta lapai, slepiantys architektūrą, bet dar ne per šalta nakvoti palapinėje. Arba pavasarį, kai tiktai lapai pradeda skleistis, bet jau nešalta.

Kartą važiavau su fotokorespondentu Modestu Patašiumi, bet dažniau – vienas. Dauguma šios parodos nuotraukų padarytos jau ne per pirmąsias išvykas, o vėliau – 1989, 1990, 1991 metais.

Tiesa, vis labiau norisi grįžti ir prie tapybos. Jau turiu viską, ko reikia. Esu sumanęs nutapyti kelis darbus pasinaudodamas „Niekieno žemės“ fotografijomi

SKAIČIAI IR FAKTAI

Kuria griuvėsių poeziją

L.Surgaila gimė Kaune 1957 m. Jo tėvas fotografavo dar prieškario laikais, o sovietmečiu namuose buvo įsirengęs profesionalią fotolaboratoriją, turėjo gerų fotoaparatų ir 8 mm kino kamerų, todėl būsimasis menininkas anksti pradėjo fotografuoti ir filmuoti. Mokydamasis vidurinėje mokykloje ketverius metus lankė ir Kauno dailės mokyklą.

Nuo 1982 iki 1992 metų vadovavo Kauno radijo gamyklos kino studijai „Banga“. Kūrė filmus, fotografavo. Buvo įkūręs vizualinės antropologijos klubą „Aista“.

L.Surgaila – kino filmo „Vilius Orvidas“ (rež. V.V.Landsbergis) sumanytojas ir bendraautoris.

1996 m. su šeima išvyko į JAV. Trumpai gyveno Niujorke, vėliau Čikagoje. Nuo 2004 m. gyvena San Fransiske.

Karaliaučiaus kraštą fotografavo ir filmavo penkerius metus – nuo 1988 iki 1992 metų. Archyve – apie 500 nuotraukų ir 16 valandų vaizdo įrašų. „Tai – tarsi griuvėsių poezija. Galima šį kraštą pavadinti Niekieno žeme“, – įsitikinęs L.Surgaila.

Norėdami komentuoti turite prisijungti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.