Knygoje atgyjantis Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Vladislovo Jogailos (apie 1351–1434) intymus gyvenimas, meilės intrigos liudija, kad istorinės knygos išties gali būti ir informatyvios, ir nenuobodžios.
Knyga parašyta remiantis istoriniais šaltiniais ir dokumentais, bet tai ne mokslinis darbas, o labiau istorijos populiarinimo žanro knyga? „Apie istoriją verta kalbėti taip, kad sudomintum kiekvieną, ne tik saujelę profesionalų“, – įsitikinęs istorinių bestselerių autorius.
K.Janickis Lietuvoje viešės jau antrąsyk. Prieš keletą metų jis mūsų šalyje pristatė savo knygą „Aukso amžiaus damos“.
„Gerai prisimenu aną vizitą Lietuvoje. Ne tik dėl to, kad Vilnius – gražus miestas su žavia istorija, bet ir dėl to, kad retai sutinku skaitytojus, kurie šitaip domėtųsi praeitimi kaip lietuviai“, – „Lietuvos ryto“ korespondentui sakė K.Janickis, papasakojęs apie naujosios knygos temas ir problemas.
– Tokio pobūdžio knygose apsiriboti vien istoriniais faktais turbūt neįmanoma? Koks vaidmuo jose tenka vaizduotei, kūrybai?
– Stengiuosi, kad mano aprašomos istorijos būtų patrauklios, kad jų forma sudomintų skaitytojus. Bet man taip pat rūpi neiškreipti faktų. Žinoma, apie kai kurias detales galime tik spėlioti, nes iš šimtmečių perspektyvos sunku atkurti įvairių herojų motyvaciją.
Tačiau aš lyg ugnies vengiu visokių prasimanymų. Tik atskirus skyrius pradedančios scenos turi daugiau pasakojamosios formos, jos skatina skaitytojų vaizduotę. Tačiau jie pagrįsti ir tikrais įvykiais, paaiškinami tolesniame istoriniame tekste.
Šiaip ar taip, tokių mano herojų, kaip Barboros Radvilaitės, Vladislovo Jogailos ar Sofijos Alšėniškės, likimai yra tokie neįprasti, kad nereikalauja jokios fikcijos.
– „Aukso amžiaus damose“ pavaizdavote XVI amžiaus moterų portretus, o „Vladislovo Jogailos damos“ labiau susijusios su XIV-XV a. moterimis. Jei XVI a. galime laikyti moterų laisvėjimo amžiumi, kaip jūs apibūdintumėte moterų gyvenimą, padėtį ir vaidmenį XIV-XV amžiuje?
– Nežinau, ar išdrįsčiau kurią nors iš šių epochų pavadinti moterų laisvės amžiumi. Žinoma, Renesanso valdovės turėjo daugiau laisvės nei jų pirmtakės, tačiau tai daugiausia lėmė jų asmeninės savybės: charakteris, valia, politinės ambicijos. Arba – kaip Barboros Radvilaitės atveju – įtaka, kurią jos galėjo neoficialiai daryti savo sutuoktiniams. Bet tai neatitiko tų laikų papročių.
Tiek XIV, tiek XVI amžiuje kiekvienai karalienei teko pakovoti dėl savo padėties ir susigrumti su paplitusia nuomone, kad vienintelis valdovės vaidmuo – gimdyti vaikus ir būti paklusniai savo vyrui. Tarkim, Vladislovas Jogaila buvo ypač prisirišęs prie tokio stereotipo. Savo paskesnes žmonas jis stengėsi užgožti, jas pajungti savo valiai, nuolat keldavo joms pavydo scenas ir įtarinėjo pačiais baisiausiais sąmokslais.
– Vyras ir keturios jo moterys – taip galima būtų apibūdinti „Vladislovo Jogailos damų“ temą. Knygoje didelis dėmesys skirtas pačiam Vladislovui Jogailai. Štai vienoje vietoje rašote: „Jogaila lyg apsėstas laikėsi nuo visų per atstumą ir visur uodė sąmokslus ir klastas“. Kaip apibūdintumėte Vladislovą Jogailą tiek kaip istorinę asmenybę?
– Bendroje Lenkijos ir Lietuvos istorijoje rasime vos keletą panašaus sudėtingumo asmenybių. Jogaila buvo įtarus iki paranojos, amžinai nepasitikintis savo padėtimi, nepatenkintas, ypač asmeniniame gyvenime.
Lenkai jį daugiausia prisimena kaip Žalgirio mūšio nugalėtoją ir naujos dinastijos įkūrėją. Tačiau abi šios etiketės iš esmės yra klaidingos. Pergalė prieš kryžiuočius nebūtų įmanoma, jei nebūtų dalyvavęs kunigaikštis Vytautas ir Lietuvos kariuomenė, o Jogaila priklausė senai, nusipelniusiai Gediminaičių dinastijai, apie kurią prie Vyslos mažai kas žino, o dar mažiau yra girdėję apie jos istoriją.
– Knyga prasideda nuo Vladislovo Jogailos ir Jadvygos Anžu vestuvių preambulės. 35 metų Lietuvos didysis kunigaikštis vedė 12-metę Lenkijos karalienę. Abu turėjo savų tikslų. Ar galima teigti, kad dėl didžiulio amžiaus skirtumo ir itin skirtingų pomėgių ši santuoka nebuvo laiminga?
– Nemanau, kad Jadvyga tikrai sąmoningai sutiko su vestuvėmis ir kad žinojo, kas jos laukia. Ji buvo dar vaikas, o sprendimus jos vardu priimdavo Krokuvos magnatai. Jai augant, kilo karas. Jadvyga, kaip lenkų Piastų dinastijos paveldėtoja, siekė nepriklausomos valdžios, bandė kištis net į Lietuvos reikalus, reikalavo kunigaikščio Vytauto paklusnumo.
Kita vertus, Jogaila nenorėjo dalytis savo įtaka. Jis netgi apkaltino Jadvygą santuokine neištikimybe. Tai buvo nelygiavertė, toksiška santuoka.
– Oną Celietę, antrąją Vladislovo Jogailos sutuoktinę, knygoje apibūdinote kaip „moterį, su kuria Jogaila visai nenorėjo tuoktis, bet neturėjo kitos išeities“. Kaip klostėsi ši santuoka?
– Kad Jogaila turi susituokti su Ona Celiete, nusprendė karalienė Jadvyga, jau gulėdama mirties patale. 1399 metais Jadvyga pagimdė dukrą, tačiau vaikelis netrukus mirė, o pati karalienė susirgo gimdymo karštine. Būgštaudama dėl karalystės ateities ji pareikalavo, kad jos mirties atveju Jogaila vestų kitą Piastų dinastijos paveldėtoją – grafienę iš dabartinės Slovėnijos pakraščio Celės.
Jogaila nenorėjo šių vestuvių, bijojo, kad kita žmona dėl savo kilmės vėl bandys jam nurodinėti. Taigi jis vilkino reikalus, kėlė Onai absurdiškus reikalavimus. Pavyzdžiui, teigė, kad jos neves, jei ji pirma neišmoks laisvai kalbėti lenkiškai.
Jogaila taip pat nenorėjo karūnuoti Onos karaliene ir vengė bet kokių susitikimų su žmona, o kai po kelerių metų Ona pastojo, apkaltino ją ne vienu, o net dviem romanais.
– Trečioji sutuoktinė Elžbieta iš Pilčios, kaip rašoma knygoje, buvo vienintelė, kurią Vladislovas Jogaila iš tiesų mylėjo. Kokiomis savybėmis Elžbieta pasižymėjo, kad sugebėjo užkariauti Jogailos širdį?
– Po dviejų politinių santuokų Jogaila, jau gerokai senstelėjęs, užsigeidė santykių, kurie suteiktų jam truputį asmeninės laimės. Taip prasidėjo vienas didžiausių epochos skandalų. Karalius vedė draugę, su kuria nuo seno gerai sutarė. Problema ta, kad Elžbieta Granovska nebuvo kilminga, o jos amžius neteikė vilties turėti vaikų (jai tuo metu buvo apie 40 metų).
Labai prieštaringa buvo ir jos praeitis. Elžbieta jau buvo palaidojusi tris sutuoktinius, iš kurių pirmasis buvo pagrobėjas ir prievartautojas, o trečiasis – grobstytojas, miręs paslaptingomis aplinkybėmis.
Karališkos vestuvės vyko slaptai, be karalystės aukštų asmenų žinios ir sutikimo. Elito atstovai dėjo visas pastangas, kad sąjunga būtų anuliuota, o Jogaila tiesiai šviesiai pagrasino atsisakyti sosto ir išvykti į Lietuvą, jei pavaldiniai nesutiks su jo pasirinkimu.
Dėl Elžbietos jis pablogino savo padėtį, rizikavo prarasti valdžią, taip pat prarado viltį perleisti sostą savo palikuonims.
Jam pavyko karūnuoti Elžbietą, bet nei jis, nei ji nepasidžiaugė šia sėkme. Karalienė mirė nuo plaučių ligos praėjus vos dvejiems metams po santuokos.
– Apie Vladislovo Jogailos santuoką su Sofija Alšėniške rašote, kad tai buvo vienas svarbiausių sprendimų Lenkijos istorijoje. Janas Dlugošas tuo tarpu užsiminė, kad Jogaila su Sofija Alšėniške sudarė „lenkams nemielą, o jam pačiam visiškai nereikalingą santuoką“.
– Janas Dlugošas buvo nepataisomas apkalbų mėgėjas ir intrigantas, dažnai spjaudavęs į asmenybes, kurių nemėgo ar su kurių sprendimais nesutiko. Daug nesąmonių jis prirašė ir apie Sofiją.
Žinoma, tai buvo prieštaringa santuoka, ypač žvelgiant iš šiandienos perspektyvos. Jogaila vedė labai jauną merginą, šiandienos standartais net vaiką. Be to, Sofija buvo jo artima giminaitė, todėl santykiai dvelkė kraujomaiša. Karalius stengėsi griežtai kontroliuoti žmoną, užtikrinti, kad ji jam visiškai paklustų.
Vis dėlto, jei ne Sofija Alšėniškė, lietuvių dinastijos valdymo Lenkijoje istorija būtų pasibaigusi jau 1433 m. Tik Sofija aprūpino Jogailą sūnumis ir davė pradžią Gediminaičių giminės šakai, kurią lenkai vadina Jogailaičiais.
– Iš kitų jūsų knygų panašu, kad jus domina ne tik tolimųjų amžių damų gyvenimas, bet ir seksas bei erotika prieškarinėje Lenkijoje, Antrosios Lenkijos Respublikos serijiniai žudikai, alkoholis Antrajame pasauliniame kare. Pakankamai egzotiškos temos, ar ne?
– Mane traukia rašyti mažai žinomomis, stebinančiomis temomis, kurios anksčiau nebuvo aptartos. Todėl savo knygose stengiuosi priartinti valdovių likimus, kuriuos istorija dažnai nutyli.
Dėl tos pačios priežasties rašiau apie užmirštą seksualinę revoliuciją, vykusią prieš šimtą metų, apie Antrosios Lenkijos Respublikos laikų (1918–1945 m.) serijinius žudikus, apie žavius Vavelio pilies Krokuvoje gyventojų likimus.
* * *
Vladislovo Jogailos santuokos ir vaikai
* 1386 m. vasario 18 d. Vladislovas Jogaila susituokė su Jadvyga (1373–1399 m.). Vienintelis jų vaikas, duktė Elžbieta Bonifaca, mirė praėjus 3 savaitėms po gimimo (1399 m. liepos 13 d.).
* 1402 m. sausio 29 d. vedė Oną (1386–1416 m.), Celės grafo Viljamo dukterį, Kazimiero didžiojo anūkę. Jiems gimė Jadvyga Jogailaitė (1408–1431 m.)
* 1417 m. gegužės 2 d. įvyko santuoka su Elžbieta Granovska (1372–1420 m.), Otono iš Pilčės dukterimi, tris kartus našle. Vaikų nesusilaukė.
* 1422 m. vedė Sofiją Alšėniškę (1405–1444 m.), Andriaus Alšėniškio dukterį. Žmona jam pagimdė Vladislovą III Varnietį (1424–1444 m.), Kazimierą, kuris mirė kūdikystėje ir Kazimierą Andrių (1427–1492 m.).
* * *
Lankytojų lauks 500 renginių
Sostinės konferencijų centre „Litexpo“ keturias dienas truksiančios 23-osios Vilniaus knygų mugės pagrindiniai akcentai – 700-ąjį gimtadienį švenčiantis Vilnius ir prieš metus prasidėjusį karą išgyvenanti Ukraina. Lankytojų lauks apie 200 dalyvių ir daugiau nei 500 renginių. Veiks Muzikos salė, Jaunųjų skaitytojų salė.
Vasario 23-iąją, Bičiulių dieną, mugė veiks 10–19 val.; vasario 24-ąją, Įspūdžių dieną, – 10–21 val.; vasario 25-ąją, Pasimatymų dieną, – 10–21 val.; vasario 26ą-ją, Šeimos dieną, – 10–17 val.
Vienkartinio bilieto kaina – 6–8 eurai, dviejų dienų bilieto kaina – 11–13 eurų, keturių dienų bilieto kaina – 20–24 eurai. Ketvirtadienį bibliotekininkai įleidžiami nemokamai. Pirkti bilieto nereikia vaikams iki 7 metų.
