Mugėje knygą pristatė T.Venclova, mokytojas Vytautas Toleikis ir dailininkas Jokūbas Jacovskis. Renginį vedė Donatas Puslys.
– Šiemet – 700 Vilniaus gimtadienis ir metai nuo Rusijos invazijos į Ukrainą. Kiekvienas mūsų atsimename, ką veikėme prieš metus. Kaip šie metai pakeitė jūsų santykį su Vilniumi? Juk švenčiame jubiliejų, o Ukrainoje kai kurie miestai šluojami nuo žemės.
Tomas Venclova: Atsimenu, kad lygiai prieš metus su Vytautu Landsbergiu mugėje pristatinėjome Jono Meko poeziją. V.Landsbergis ištarė, kad ryt poryt, ko gero, galime sulaukti bombų. Nesulaukėme. Man iki šiol nejauku, kad tai vis dėlto gali įvykti. Aišku, tai nelabai tikėtina, bet nėra neįmanoma. Kai tądien grįžau iš mugės namo, žmona jau krovė lagaminą ir svarstė, kokiame čia rūsyje teks slėptis. Ačiūdie, slėptis neprireikė.
Kalbant apie Vilnių, smagu, kad jis grįžta į savo ankstyvesnį statusą – Vilnius buvo LDK sostinė, kuri globojo ir Baltarusiją, ir Ukrainą. Tą statusą pavyko atkurti, nors ir nepageidautinom aplinkybėm.
Pirmosiomis karo dienomis maniau, kad po kelių dienų Rusija vis dėlto įžengs į Kijevą, kaip kažkada į Kabulą ar Prahą. Ir vienur, ir kitur buvo pralaimėta, bet pradžia buvo sėkminga. Praėjus toms kelioms dienoms jau maniau, kad Vladimirui Putinui, kaip Hitleriui Varšuvą, pavyks Kijevą užimti per per 17 dienų. Prabėgus toms 17 dienų jau šovė mintis, kad invazija Ukrainoje gali tęstis tris mėnesius – kaip kare su Suomija. Taip neatsitiko. Dar po kelių mėnesių jau svarsčiau, kad toji invazija gali priminti Rusijos ir Japonijos karą arba XIX amžiaus Krymo karą, kuriuos abu Rusija katastrofiškai pralaimėjo ir turėjo įvykdyti reformas.
Dabar esu nusiteikęs daug optimistiškiau nei prieš metus.
Vytautas Toleikis: Aš šiuos metus stengiausi ieškoti ir atrasti Ukrainos ženklus Vilniuje – tarkime, granitas Adomo Mickevičiaus paminklui buvo atvežtas iš Ukrainos. Iš naujo atradau ir ukrainiečių peoetą Tarasą Ševčenką. Tai buvo išties ypatingas poetas, turėjęs ypatingą likimą.
Jokūbas Jacovskis: Kas pasikeitė. Gal tiek, kad visus metus po Vilnių vaikštau užsidėjęs ausines. Mat klausau žinių, kas vyksta Ukrainoje.
– Pirmieji „Vilniaus vardai“ pasirodė 2006 metais. Papildytame antrajame leidime atsirado naujų asmenybių. O naujoji knyga – kiek kitokia, ar ne?
T.Venclova: Į pirmąjį „Vilniaus vardų“ leidimą tilpo 586 asmenys, į antrąjį – virš 800. Norėjau, kad trečioje knygoje tų vardų būtų ne mažiau kaip 1000. Leidykla nusprendė ne praplėsti ankstesnį leidimą, o išleisti visai naują knygą, kurioje būtų tik naujieji vardai, nepatekę į ankstesnes knygas. Tad jei visus vardus susumuočiau, visose knygose aprašiau jau daugiau nei 1300 vilniečius.
Vadovaujuosi taisykle, kad į „Vilniaus vardus“ gali patekti tik mirę asmenys. Kai kas nors klausia, kaip patekti į mano „Vilniaus vardus“, atsakau, kad nėra nieko paprastesnio: tereikia numirti ir pateksi.
Deja, pastaruoju metu mirė išties nemažai asmenybių, net daugiau nei norėtųsi: Virgilijus Noreika, Regimantas Adomaitis, Eimuntas Nekrošius. Visi jie pateko į naująją papildymų knygą. Teko įtraukti ir anksčiau pražiopsotas asmenybes. Be to, leidykla paprašė, kad sudėčiau visus Vilniaus vyskupus, vaivadas ir kaštelionus.
Su kaštelionais buvo labai daug vargo – mat apie kai kuriuos jų net nėra ką pasakyti. Tuo tarpu kai kurie vyskupai – išties įdomios asmenybės. Tarkim, buvo toks vyskupas įdomia pavarde Zverovičius. XIX amžiuje buvo prašoma, kad Šv.Mikalojaus bažnyčioje būtų leista sakyti pamokslus lietuviškai. Įdomu tai, kad tas Zverovičius nebuvo toks jau žvėris ir leido tuos lietuviškus pamokslus.
Dar ir dabar vaikščiodamas ar važinėdamas po Vilnių vis pastebiu, kad vieną ar kitą asmenybę esu pražiopsojęs. Tarkim, vykau pro tokią Broniaus Laurinavičiaus aikštę ir suvokiau, kad jo nesu įtraukęs į „Vilniaus vardus“. O juk jis vertas, priklausė Helsinkio grupei.
Žodžiu, toji „Vilniaus vardų“ knyga, panašu, niekada neturės pabaigos. Turiu vilties, kad po mano mirties bus parengtas leidinys, į kurį sutilps visi mano Vilniaus vardai ir dar su priedais.
Vytautas Toleikis: Norėčiau pagirti autorių ir jo knygą. Įdomu tai, kad ją skaitydamas junti, jog rašo lituanistas ir poetas – kiekviena biografija labai pastabi. Matyti, kad autorius stovi ant tvirto pamato.
Kitas man patikęs dalykas – atsigręžimas į legendas: tarkime, aprašyta Rožytė, Vilniaus universiteto sargas.
Apibendrindamas galėčiau pasakyti, kad tai tikro intelektualo knyga su giliais, pastabiais tekstais. Tarkime, T.Venclova būtinai pamini, kad vienas ar kitas asmuo buvo ateitininkas.
T.Venclova: Aš tai pat būtinai paminiu, jei asmuo buvo aušrininkas ar eseras. Mat eserai tarpukario Lietuvoje buvo net labiau pastebimi nei komunistai, kurie tuos eserus vėliau ir sunaikino. Eserų veikla kitaip nušviečia tarpukario ir net pokario istoriją, kad ir kaip mes dabar žiūrėtume į kraštutinius kairiuosius.
– Kokiais principais vadovavotės sudarinėdamas naująją knygą?
T.Venclova: Tai priminė meškeriojimą. O ir malonumo suteikė tiek pat, kiek meškeriojimas. Užmeti plūdę su kabliuku ir būtinai kas nors užkimba. Tarkim, skaitau kokią knygą, randu pavardę ir išsyk atsimenu, kad apie tą žmogų reiktų paieškoti informacijos.
Į knygą pateko ne tik Rožytė, bet ir keli nusikaltėliai. Tarkim Dekanidzė: kur jo neįdėsi, jei jam buvo įvykdyta paskutinioji mirties bausmė Lietuvoje. Įdėjau ir keletą šarlatanų. Tarkim, buvo toks Burdenka – jis vadovavo Vilniaus gynybiniam, kitaip tariant, kariniam fabrikui „555“, bet niekas ligi šiol gerai nežino, kas toje gamykloje buvo gaminama. Įdomus personažas, kuris kovojo prieš Lietuvos nepriklausomybę ir galiausiai pabėgo – bet ne į Maskvą, o į Bostoną.
Įdėjau ir kelis anksčiau nepatekusius valdovus. Tarkime, Zigmantą Vazą. O kaipgi be jo. Kai jis atvyko į Vilnių, buvo sukurtos pirmosios lietuviškos pasaulietinės eilės jam pagerbti.
Knygoje rasite ir svetimšalių valdovų. Mat Rusijos carai laikė pareiga apsilankyti Vilniuje. Tarkim, Nikolajus Pirmasis (Palkinas), net norėjo Vilnių pervadinti Čiortogradu, nes jam kažkas paaiškino, kad Vilnius pavadinimas susijęs su velniu.
Teko įtraukti ir Anglijos karalienę Elžbietą – tai vienintelis atvejis, kai Anglijos valdovė atvyko į Vilnių, neskaitant viduramžių, kai būsimasis Henrikas IV, dalyvavęs kare prieš Jogailą, lankėsi Vilniuje. Tad galime sakyti, kad Vilniaus statusas dabar yra toks pat koks buvo viduramžiais.
Tiesa, kažkas mane kritikavo, kad tai esą gera knyga, bet, deja, kosmopolitiška. Žmogus, kuriam kosmopolitizmas buvo keiksmažodis, buvo Stalinas, jis kosmopolitų nekentė ir juos naikino. Niekada nesuprasiu, kodėl lietuvis patriotas turėtų elgtis kaip Stalinas. Mat kosmopolitas yra protingas patriotas, o šovinistas yra neprotingas patriotas.
Dar kažkas sakė, kad šią knygą parašiau lenkams, o ne lietuviams. Mano manymu, knygos taip neskirstomos, jos būna tik sąžiningos ir nesąžiningos. Gal kam ir nepatinka, bet turime pripažinti, kad nuo XVII iki XIX amžiaus Vilnius buvo daugiausia lenkų, vėliau dar ir žydų miestas. Dabar jis yra lietuvių miestas, bet išliko ir tie sluoksniai: savotiškos lenkiška ir žydiška Vilniaus Atlantidos.
Tiesa, kai žiūri į Vilnių nuo Gedimino kalno – jis nusidažęs trispalvės spalvomis: geltonos sienos, žali sodai ir raudoni stogai. Kažkas pajuokavo: tas tai taip, bet žiemą Vilnius nusidažo Lenkijos vėliavos spalvomis – raudoni stogai ir baltas sniegas. Na, ir gerai. Jei mes esame Vilniaus šeimininkai, turime būti didžiadvasiški ir prisiminti, kad šiam miestui ir gera, ir bloga yra padarę ne vien lietuviai.
