Didžiojo kaimyno armija siautėjo ir Lietuvoje: prievartavo ir 70 metų seneles, ir 14-metes mergaites

Ilgus metus apie per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo Raudonosios armijos karių padarytus nusikaltimus buvo kalbama pašnibždomis. Garsiau apie tai kalbėti nedrįso nei nusikaltimų aukos, nei tyrinėtojai.

Minint brutalios Rusijos invazijos į Ukrainą metines, Lietuvos ypatingasis archyvas parengė virtualią parodą, kurioje eksponuojami dokumentai, liudijantys Raudonosios armijos karių savivalę bei nusikaltimus prieš civilius gyventojus Lietuvoje, taip pat Raudonosios armijos karių nuotraukos, darytos 1940–1941 m., per Antrąjį pasaulinį karą ir pokariu.

Su paroda galima susipažinti Lietuvos ypatingojo archyvo interneto svetainėje  arba paskyroje Facebook socialiniame tinkle.

Parodos pratarmėje plačiai aprašyti raudonarmiečių nusikaltimai, užfiksuoti sovietų represinių struktūrų dokumentuose.

Istorinė indulgencija

Prieš metus prasidėjo Rusijos invazija Ukrainoje. Ukrainos teisėsaugos institucijoms ištyrus ir pasauliui atskleidus brutalius agresorių veiksmus, žiaurūs okupantų nusikaltimai buvo pavadinti „beprecedenčiais“, „neturinčiais analogų“, tvirtinant, kad šiandieninių „orkų“ žudikų, kankintojų, prievartautojų ir marodierių seneliai – Raudonosios armijos kariai – per Antrąjį pasaulinį karą elgėsi daug padoriau už agresyviai vulgarios propagandos, pigios kinematografijos ar ciniškų kompiuterinių pramogų morališkai suluošintus jaunuolius.

Ilgus metus apie per Antrąjį pasaulinį karą Raudonosios armijos karių vykdytą savivalę bei padarytus nusikaltimus buvo kalbama pašnibždomis. Garsiau apie tai kalbėti nedrįso nei nusikaltimų aukos, nei istorikai ar publicistai.

Kovotojų prieš didįjį blogį aureolė raudonarmiečiams suteikė savotišką istorinę indulgenciją. Negalima paneigti, kad ši istorinė indulgencija tapo svarbia šiandieninių kraują stingdančių žiaurumų priežastimi.

Visi aprašyti faktai yra užfiksuoti Lietuvos archyvų saugomuose – kaip nebūtų keista – sovietų valdžios institucijų bei represinių struktūrų dokumentuose.

„Apmojavo kumštimi apie nosį, tik vėliau apmokėjo“

Apie nusikalstamą raudonarmiečių elgesį pradėta skųstis dar 1940–1941 m. Nesuderinę su valdžios institucijomis, kariškiai įžūliai užimdavo Lietuvos žmonių namus, butus, savavališkai savindavosi tiek privatiems asmenims, tiek valstybinėms įstaigoms priklausantį turtą.

Žmonės nuolat skundėsi ištryptais pasėliais, atimtais maisto produktais, pašarais, sugriautais ūkiniais pastatais, sugadinta transporto infrastruktūra. Pavyzdžiui, Jonavos valsčiuje Raudonosios armijos šarvuočių ir tankų dalinys sulaužė apie 20 tiltų. Nors – anot skundą Lietuvos komunistų partijos (bolševikų) (LKP(b)) sekretoriui Antanui Sniečkui parašiusio Kauno apskrities vykdomojo komiteto pirmininko – „pilnai galėjo eiti aplinkiniais keliais, aplenkiant tiltus ir nepadaryti nuostolių“.[1]

Raudonosios armijos dalinių Lietuvoje vadai dažnai rengdavo išgertuves, išgėrę pradėdavo beprasmiškai šaudyti, kai kuriose apskrityse pasitaikydavo masinių susirgimų venerinėmis ligomis atvejų.

Lyginant su pokariniu siautėjimu, prieškarinį raudonarmiečių elgesį dar galima vadinti gana švelniu. 1940–1941 m. už iš žmonių paimtus maisto produktus bei pašarus kariškiai dažnai sumokėdavo, valdžia dar drįsdavo reikalauti kompensuoti padarytus nuostolius.

Nuostolius padengti išsireikalaudavo ir patys žmonės. Pavyzdžiui Vilkaviškio knygyno vedėjas iš langą išdaužiusio karininko pareikalavo penkių rublių. Vėliau LSSR valstybinės leidyklos direktoriui jis rašė: „Išmušė durų langą karininkas, aš švelnioje formoje paprašiau atlyginti už langą, tai jis man pirmiausiai apmojavo kumštimi apie nosį, tik vėliau apmokėjo 5 rub. ir pridūrė, kad rytoj manęs čionai nebūsią“.[2]

Grobė viską, kas gražu ir blizga

Polinkį grobti tai, kas gražiai, patraukliai atrodo, raudonarmiečiai pademonstravo dar 1939 m. rudenį. Įsiveržę į Vilnių jie taip įsismarkavo, kad išplėšė net geležinkelio stoties laikrodį.[3]

1944 m. liepos 17 d. Raudonosios armijos kariai nusiaubė Kaišiadorių apskrities Palomenės bažnyčią. Tikinčiuosius ypač pribloškė tai, kad jie pagrobė Šv. Mišių taurę.[4] Akivaizdu, kad blizganti, paauksuota, o gal net ir auksinė taurė negalėjo nesulaukti tokio okupantų dėmesio.

Iš Kauno muzikinio teatro „vaduotojai“ išsivežė 200 scenos kostiumų. Karinė vadovybė iš pradžių teisinosi, kad jie reikalingi raudonarmiečių saviveiklai, o LSSR prokuratūrai pradėjus tyrimą, kostiumų vagystės faktą pradėjo kategoriškai neigti. Esą tik vienas kareivis nudėvėtus batus pakeitė teatriniais.[5]

„Mūsų reikalavimus fronto armija ignoruoja“

Žvilganti Šv. Mišių taurė tėra šventvagiška smulkmena, o teatriniai kostiumai – tik komiškas kuriozas, lyginant su tuo, kas laukė Lietuvos žmonių, prasidėjus antrajai sovietų okupacijai.

LKP(b) centro komiteto (CK) pirmasis A. Sniečkus ir LSSR liaudies komisarų tarybos pirmininkas Mečislovas Gedvilas 1944 m. liepos 25 d. ataskaitoje J. Stalinui rašė, kad kariškiai masiškai siaubia stambiuose dvaruose 1940–1941 m. įsteigtus tarybinius ūkius, kuriuos „vokiečiai išsaugojo kaip valstybinius ūkius“. Skunde daroma prielaida, kad galbūt raudonarmiečiai laiko ūkius dvarininkų nuosavybe ir dėl to negailestingai niokoja inventorių, masiškai skerdžia gyvulius, savinasi iš sandėlių maisto atsargas.[6]

LKP(b) CK Žemės ūkio skyriaus vedėjas Leonas Pušinis 1944 m. rugpjūčio 5 d. III Baltarusijos fronto vadovybei rašytame skunde pareiškė, kad raudonarmiečių savivaliavimas daro didelę žalą Lietuvos žemės ūkiui, griauna ne tik individualaus sektoriaus, bet ir tarybinių ūkių veiklą. Pavyzdžiui, viename Paberžės valsčiaus tarybiniame ūkyje kareiviai nuleido tvenkinio vandenį ir pražudė karpių mailių. Kitame to paties valsčiaus ūkyje kareiviai, į avilius paleidę dūmus iš automobilių išmetamųjų vamzdžių, sunaikino 60 avilių. Šumsko tarybiniame ūkyje, siekiant paimti medų, aviliai buvo paprasčiausiai sudaužyti. Daug kur kariškiai grobė traktorius, gyvulius.[7]

„Gyvulių liko tik vienetai, – skundėsi A. Sniečkui LKP(b) Telšių apskrities komiteto sekretorius, – kai kurie kariniai daliniai, ypač 51-oji armija atiminėja tarybinių ūkių kiaules ir karves. Pavyzdžiui, 1944 m. lapkričio 5 d. Džiuginėnų tarybiniame ūkyje kariškiai paėmė 22 kiaules, dėl ko tarybiniame ūkyje dabar neliko nė vienos. Išveža ir pašarus. Mūsų įsikišimas norint užkirsti kelią tokiam savivaliavimui, ne visada efektyvus, nes mūsų reikalavimus fronto armija ignoruoja“.[8]

1945 m. rugpjūčio 13 d. grupė girtų kariškių automobiliais atvyko į vieną Švenčionių apskrities tarybinį ūkį ir savavališkai nuskynė obuolius nuo 20 ha ploto sodo obelų. Ūkio direktoriui mėginant protestuoti, kareiviai ėmė mėtyti granatas į žuvininkystei skirtą ežerą ir pražudė apie 2 tūkst. karpių.[9]

Telšių apskrityje dislokuotos 4-osios armijos kariškiai taip įsisiautėjo, kad LSSR prokuroro pavaduotojas 1945 m. rugsėjo 19 d. kreipėsi į LKP(b) СK, išdėstydamas šiurpą keliančius faktus: „4-osios Armijos daliniai kai kuriose vietovėse savivaliauja, o būtent: šaudo valstiečių karves, kiaules, avis, susirenka laukuose nupjautus javus ir daržoves. Pasitaikė kėsinimosi išprievartauti moteris atvejų ir t. t. Kai kurie valstybinių pyliavų normų neįvykdę valstiečiai teisinasi tuo, kad bijo išeiti iš namų, palikdami moteris vienas. Vietiniai sovietiniai-partiniai organai bandė kreiptis į Armijos vadovybę, kad pastaroji imtųsi priemonių, tačiau jokių rezultatų nepasiekė.“[10]

Prastai aprūpinami kuru patalpoms šildyti, o gal ir dėl to, kad gautą kurą bematant pragerdavo, raudonarmiečiai ardydavo medinius pastatus. „Pranešu Tamstai, kad kariuomenė griauna pastatus ir kūrena pečius nieko nesiklausdami ir nekreipia dėmesio į mūsų perspėjimus. (...) Pranešu Tamstai, kad kariuomenė griauna klojimo sienas ir kūrena pečius, vienu žodžiu, naikina pastatus“ – 1946 m. pradžioje vadovybei skundėsi Vyžuonėlių mašinų ir arklių nuomos punkto vedėjas.[11]

Žmonių bandymai ieškoti teisybės būdavo ignoruojami, o kartais pasibaigdavo dar liūdniau. 1945 m. rugsėjo 11 d. girti 9-osios gvardijos divizijos 22-ojo šaulių pulko eiliniai Moskaliovas ir Žuravliovas įsiveržė į Marijampolės apskrities Prielkavos kaimo[12] gyventojo Mockos namus, nušovė tris kiaules, maždaug dešimtį naminių paukščių, atėmė arklį, kuriuo ir išsivežė dalį kiaulės ir paukščius. Apiplėštas žmogus pasiskundė vietos valdžiai, SSRS vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) pasienio komendantas pareikalavo pulko vado pagrobtą turtą grąžinti šeimininkui ir nubausti kaltininkus. Po poros valandų į Mockos namus atvyko įgulos komendantas su kareivių grupe, sumušė šeimininką ir grasindami ginklais pareikalavo iš jo raštelio, neva visas pagrobtas turtas buvo grąžintas.[13]

Dar liūdniau baigdavosi bandymai gintis savarankiškai. Neapsikentę nuolatinio raudonarmiečių plėšikavimo, Vilniaus apskrities Tartoko kaimo gyventojai nuginklavo girtus 254-ojo šaulių pulko kareivius. Po poros valandų į kaimą atvyko dvidešimt ginkluotų kareivių, sumušė gyventojus, tris išsivežė ir keletą parų laikė suimtus „kaip įkaitus“.[14]

Kariškių įžūlumą ryškiai atspindi LSSR liaudies komisarų tarybos poilsio namų Trakų Vokėje apiplėšimas. 1945 m. gegužės 26 d. dviem sunkvežimiais į vyriausybinius poilsio namus atvykę du karininkai su grupe kareivių, pareikalavo nedelsiant jiems perduoti baldus ir pianiną. Pagalbinio ūkio direktoriui atsisakius tai padaryti, vienas karininkų pagrasino jam areštu ir įsakė laužti duris. Išlaužę duris, kareiviai sukrovė į sunkvežimį baldus, 20 lovų, pianiną ir išvažiavo.[15]

Plėšimai, žudynės, prievartavimai

Skaitant pokario sovietų institucijų dokumentus, neapleidžia įspūdis, kad 1944 m. vasarą į Lietuvą įsiveržė ne armija, o didelė, brutali, nevaldoma nusikaltėlių gauja.

LKP(b) Šakių apskrities komiteto sekretorius 1944 m. pabaigoje skundėsi A. Sniečkui, kad „kiekvieną dieną ir kiekviename valsčiuje įvyksta eilė apiplėšimų. Gyventojai labai bijosi ir piktinasi, kadangi plėšimus vykdo kariškiai. Pavyzdžiui Lukšių valsčiuje trys įsibrovę kariškiai išžudė visą šeimą.“[16]

1944 m. spalio 19-osios naktį aviacijos dalinio karininkai apiplėšė Garliavos valsčiaus Bajorų kaime gyvenusią Maurušaičių šeimą, nužudė tris šios šeimos narius.

1944 m. spalio 20 d. Pakuonio valsčiaus Laukiškių kaime raudonarmiečiai kėsinosi išprievartauti keturiolikmetę. Jai priešinantis, nužudė ją, jos motiną, sunkiai sužeidė jos dėdę.[17]

1945 m. vasario 6-osios naktį Švenčionyse trys raudonarmiečiai užėjo į pilietės Kozlovskajos namus, išsivedė jos šešiolikmetį sūnų ir be jokios priežasties nušovė.[18]

1945 m. vasario 24 d. naktį kariškiai Nikita Karamykinas ir Ivanas Gurjevas bandė apiplėšti Kauno gyventoją. Šiam pakėlus triukšmą, jį lengvai sužeidė pistoleto šūviu ir išbėgo į gatvę. Ten jie dar mėgino nurengti pilietį Garbinką. Šis pasipriešino ir buvo nušautas.[19]

1945 m. birželio 16 d. Kazlų Rūdos valsčiuje dislokuoto 94-ojo pasienio būrio kariai, persekiodami pasitraukusius į mišką Lietuvos partizanus, užėjo į Armališkių kaimo gyventojo namus ir išvedę į kiemą sušaudė namų šeimininką, jo žmoną ir dukrą, inscenizuodami bandymą pabėgti. Vėliau buvo sufabrikuotas aktas, kurį priverstinai pasirašė nepilnamečiai nužudytųjų vaikai.[20]

1945 m. liepos 18-osios naktį į LSSR statybos tresto bendrabutį, Vilniuje, Gedimino g. įsiveržė kariniame dalinyje Nr. 68533 tarnavę jaunesnysis seržantas Ivanas Ivanovas, jefreitorius Georgijus Lozovskis ir eilinis Ivanas Jeremejevas. Grasindami ginklais, jie išprievartavo tris šio bendrabučio gyventojas ir pasisavino vertingesnius daiktus.

1945 m. rugpjūčio 4 d. į Radviliškio gyventojos Vaitiekūnienės namus atėję tankų dalinio seržantas ir viršila pareikalavo užkandos. Išgėrę savo atsineštą degtinę jie išėjo, bet naktį vėl grįžo. Pradėję belstis į duris, pareiškė, kad yra NKVD darbuotojai. Šeimininkė atsisakė atidaryti duris, o kai jie į vidų pabandė prasibrauti pro langą, vienam kirviu smogė per galvą. Kitas kariškis šeimininkę nušovė.[21]

1945 m. rugpjūčio 11-osios naktį girti kariškiai įsilaužė į Mažeikių apskrities Plėnakių kaimo gyventojo Tenio namus, liepė šeimininkui nusirengti ir eiti su jais. Išvedę į lauką, nušovė.[22]

Vykdydami kovinę operaciją prieš Lietuvos partizanus 266-ojo pulko kariškiai 1945 m. rugpjūčio 15 d. Trakų apskrities Žaslių valsčiaus. Galviškių kaime be priežasties sulaikė ir sušaudė keturis žmones, melagingai informuodami vadovybę, kad žmonės buvo nužudyti Lietuvos partizanų.[23]

1945 m. rugsėjo 3 d. Vilniuje, Katedros aikštėje nei iš šio, nei iš to pradėjęs šaudyti girtas Raudonosios armijos karininkas, nušovė šešerių metų vaiką, sužeidė garbaus amžiaus moterį, sumušė jį mėginusius sutramdyti milicininkus ir pabėgo. Vėliau jis buvo sulaikytas patrulių, bet... Patruliai siautėjusį karininką perdavė karo prokurorui, šis jį perdavė Kauno įgulos Kontržvalgybos skyriui, iš kur nusikaltėlis buvo ramiausiai paleistas.[24]

1945 m. rugpjūčio 22 d. raudonarmiečiai įsiveržė į Mažeikių apskrities Tirkšlių miestelio gyventojo namus, pareikalavo degtinės ir surengė išgertuves. Degtinei pasibaigus, šeimininkas buvo nušautas. Galima teigti, kad mažeikiškiui, iš kurio 1945 m. rugpjūčio 28 d. karinio dalinio Nr. 49894 jefreitorius Surkovas, – kaip rašoma dokumente – „fizinio poveikio būdu“ atėmė dviratį, netgi visai pasisekė.[25]

Kai kurie raudonarmiečių nusikaltimai stebina ciniškumu ir kraupiu beprasmiškumu. Kas galėtų atsakyti į klausimą, kodėl girtas 6-osios armijos 176-ojo atsarginio šaulių pulko eilinis, 1945 m. rugsėjo 21 d. metė granatą į gyvenamąjį namą Šiaulių apskrityje?.. Granatai sprogus, žuvo šeimininkė, buvo sunkiai sužeistos jos dukra ir kaimynė.[26]

Trėmimų imitacija

Dar 1940 m. pradėti fiksuoti pirmieji faktai apie raudonarmiečių vykdytas trėmimų imitacijas. 1940 m. rugpjūčio 4 d. pas Garliavos valsčiaus Ražiškių kaime gyvenusį Juozą Gaidelį „atvyko SSRS kareivis ir jo užklausė ar jis to ūkio savininkas ir gavęs teigiamą atsakymą, liepė ruoštis, nes jį – Gaidelį reikia išvežti į Sibirą. Besiruošiant paklausė jo gal jis norįs išsipirkti ir šiaip [J. Gaidelis] suradęs 44 lit. 15 ct, kuriuos padavė kareiviui. SSRS [kareivis] Gaidelį pabučiavo ir išėjo pas gretimą kaimyną Jakštą“.[27]

Lyginant su pokariu, 1940-ųjų sukčiavimas atrodo kone galantiškai: žmogus atsipirko ne itin didele pinigų suma, o raudonarmietis net familiariai atsidėkojo.

1945 m. Radviliškio apskrities vykdomojo komiteto pirmininkas informavo LKP(b) CK Propagandos ir agitacijos skyriaus instruktorių apie tai, kad kariškiai dažnai plėšia žmones, naudodami tokį metodą: „valstiečiui paskelbia, kad jis per pusvalandį privalo susiruošti išvykti, nes bus vežamas į Rusiją, į Sibirą arba į Uralą. Į klausimą, ką jam bus galima pasiimti, atsakoma, kad viską, kas vertingiausia. Sukrovę viską į mašiną, „tremiamąjį“ paveža 2–3 kilometrus, o vėliau išmeta iš mašinos, o daiktus nusiveža.“[28] Sprendžiant iš šio dokumento, akivaizdu, kad panašios trėmimų imitacijos buvo daromos dažnai, o apiplėšti „tremtiniai“ nedrįsdavo niekam skųstis.

Panašiais „metodais“ kariškiai vadovavosi ir vykdydami vėlesnius trėmimus. 1949 m. kovo mėn., vykstant masinio trėmimo operacijai „Priboj“ (liet. – „Bangų mūša“) vyresnysis leitenantas Aleksandras Salminas naktimis įsiverždavo į Marijampolėje gyvenusių vienišų moterų namus, prisistatydavo saugumo darbuotoju, paskelbdavo, kad moteris yra tremiama, liepdavo jai nedelsiant susirinkti daiktus ir sukrauti juos į mašiną. Vėliau aukštąjį pedagoginį išsilavinimą įgijęs karininkas pradėdavo pasakoti, kad yra įtakingas, turi didelius įgaliojimus ir moterys nebus ištremtos, jeigu sutiks su juo užmegzti intymų ryšį. Dokumentuose pažymėta, kad karininkas dažnai imdavosi prievartos, o vieną moterį išprievartavo jos vaikų akivaizdoje. Skirtingai nuo pirmųjų pokario metų uniformuotų banditų, A. Salminas buvo suimtas ir patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.[29]

Trūkusi vidaus reikalų liaudies komisaro kantrybė ir milicijos ignoravimas

Skundus karinei bei aukščiausiai Sovietų Sąjungos vadovybei rašę pareigūnai stengėsi švelninti situaciją, akcentuoti „kai kada pasitaikančius atvejus“, pabrėžti „pavienių“, „atskirų“ raudonarmiečių savivaliavimą. Išskirtine galima laikyti LSSR vidaus reikalų liaudies komisaro Josifo Bartašiūno 1945 m. rugsėjo 23 d. ataskaitą LKP(b) CK pirmajam sekretoriui A. Sniečkui. „Pastaruoju metu Lietuvos respublikos miestuose ir apskrityse, – rašė LSSR NKVD vadovas, – padaugėjo eilinių kareivių, seržantų ir karininkų daromų kriminalinių nusikaltimų, kurių daugelis yra įžūlūs, ciniški, nukreipti į savivalę ir prievartą civilių gyventojų atžvilgiu. Dažnai nusikaltimus padaro girti, šaunamaisiais ir šaltais ginklais ginkluoti kariškiai, kurie dienos metu arba naktį įsiveržia į gyventojų butus, užpuola žmones gatvėse ir keliuose, įvykdo žmogžudystes, plėšikauja, prievartauja moteris.“[30]

Piktą J. Bartašiūno toną galima suprasti dėl vienos svarbios priežasties. Antrojo pasaulinio karo ir pirmaisiais pokario metais Raudonosios armijos atstovai ne tik visiškai ignoravo bet kokius jo vadovaujamo liaudies komisariato darbuotojų nurodymus, bet ir ne kartą jų atžvilgiu atvirai smurtavo. Faktų apie kariškių sumuštus, nuginkluotus ar net nužudytus milicininkus užfiksuota nemažai.

1944 m. gruodžio 5 d. viename Vilniaus restoranų raudonarmiečiai bandė apiplėšti, o vėliau, kilus konfliktui, nušovė LSSR NKVD Operatyvinio poskyrio inspektorių.[31]

1945 m. balandžio mėn. kariškiai nužudė LSSR NKVD Šakių apskrities skyriaus milicininką, pasiėmė jo automatą ir dviratį.

1945 m. balandžio 13 d. kariniame dalinyje Nr. 45442 tarnavęs Rešiotovas nušovė LSSR NKVD Trakų apskrities Jiezno valsčiaus poskyrio milicininką.[32]

1945 m. rugsėjo 5 d. leitenanto Žuravliovo vadovaujami girti komendantūros patruliai pradėjo vaikyti žmones Vilniaus turguje. Į turgų atvykęs milicijos poskyrio viršininkas pareikalavo nutraukti savivalę, tačiau patrulių buvo sulaikytas ir pristatytas į komendantūrą.

1945 m. rugsėjo 13 d., 17 val. grupė girtų raudonarmiečių užpuolė ir sumušė Vilniuje, Stalino prospekte patruliavusį milicininką, bandė jį nuginkluoti. Kitas pro šalį ėjęs milicininkas bandė kariškius tramdyti, tačiau šie atėmė ir suplėšė jo asmens liudijimą.

1945 m. rugsėjo 18 d., 14 val. du girti kariškiai Vilniuje, Naugarduko g. užpuolė Vilniaus milicijos valdybos Kriminalinės paieškos skyriaus operatyvinį įgaliotinį, jį sumušė ir atėmė iš jo pistoletą.[33]

Kai kurių raudonarmiečių veiksmus ironiškai galima vadinti „rimtu pasipriešinimu sovietų represinėms struktūroms“. Leitenantas Sokolovas ir du eiliniai kariai 1945 m. rugsėjo 20 d. įsiveržė į LSSR NKVD Adutiškio valsčiaus poskyrio būstinę, sumušė budintį milicininką Bersenjevą, iš būstinės pagrobė kulkosvaidį, automatą, keletą šautuvų, bandė pasislėpti, bet buvo sulaikyti ir perduoti karinio dalinio vadui, kuris juos paleido.[34]

LSSR NKVD Klaipėdos miesto skyriaus viršininkas 1945 m. balandžio 24 d. skundėsi J. Bartašiūnui, kad Klaipėdoje siautėja kariškiai: plėšikauja, savavališkai užima žmonių namus. Jų aukomis tampa net NKVD ir valstybės saugumo liaudies komisariato (NKGB) darbuotojai. 1945 m. balandžio viduryje miesto komendanto padėjėjai, kapitonai Gavrilovas ir Briuchanovas Klaipėdos kalėjimo darbuotojų bendrabutyje sulaikė išgėrusį kalėjimo viršininko pavaduotoją, valstybės saugumo leitenantą Kiseliovą ir nusprendė jį pristatyti į miesto komendantūrą. Situaciją bandžiusį aiškintis Klaipėdos kalėjimo partinės organizacijos sekretorių Ratanovą raudonarmiečiai nušovė.

1945 m. balandžio 18 d. spaustuvę saugojusį LSSR NKVD Klaipėdos skyriaus milicininką užpuolė du girti karininkai. Milicininkas bandė juos tramdyti, tačiau buvo nuginkluotas ir tiesiai iš posto pristatytas į miesto komendantūrą. Dokumente rašoma ir apie tai, kad du kariškiai dienos metu įsiveržė į Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto partinės organizacijos sekretoriaus namus ir bandė išprievartauti jo žmoną. Moteriai pavyko ištrūkti ir pabėgti.[35]

Miško darbams į Anykščių apskrities Šeimyniškėlių kaimą komandiruoti karinio dalinio Nr. 57897 kareiviai ilgą laiką pačia tikriausia to žodžio prasme terorizavo apylinkių gyventojus. Jie ne tik nuolat vagiliavo, bet ir girti šlitinėdavo Anykščių gatvėmis, puldinėdavo praeivius, nurengdavo juos ir pasisavindavo geresnius drabužius, nuolat sukeldavo muštynes.

LSSR NKVD Anykščių valsčiaus poskyrio viršininkas skundėsi, kad dažnai nevaldomų, girtų kareivių aukomis tapdavo milicininkai, stribai ir net valstybės saugumo ministerijos (MGB) darbuotojai: „1946 m. spalio 10 d. jie sumušė stribą [dokumente – „liaudies gynėją“] Jevaševą, kuris atėjo į vidaus reikalų ministerijos (MVD) skyrių visas kruvinas. 1946 m. spalio 28 d. sumušė kino teatre buvusį MGB darbuotoją, kapitoną Romanovą. Tą pačią dieną jie sukėlė grupines muštynes, per kurias sumušė milicijos darbuotoją Šapiro bei stribus Petrovą ir Latatujevą, o taip pat norėjo sumušti milicijos leitenantą Starkų, kuriam tą kartą pavyko pabėgti, bet vakare jį sumušė klube.“[36]

Klaipėdos krašto košmaras: griovė viską, kas vertinga, motyvuodami, jog „vertybės priklauso priešui“

Su niekuo nesiskaitę, nevaldomi raudonarmiečiai okupuotoje Lietuvoje galėjo siautėti į valias, bet kuriam žmogui susidūrimas su jais galėjo baigtis tragiškai, o milicininkai ir net saugumo darbuotojai buvo bejėgiai prieš ginkluotus savivaliautojus. Situacija siaubinga buvo visoje Lietuvoje, tačiau gana švelni, lyginant su Klaipėdos kraštu, kuris nuo 1939 m. priklausė Vokietijai.

Dėl to raudonarmiečiai šią teritoriją laikė Vokietijos dalimi ir jų siautėjimas čia pasiekė aukščiausią lygį. Padėtį atspindi LSSR NKGB Klaipėdos operatyvinės grupės viršininko 1944 m. gruodžio 24 d. specialusis pranešimas LSSR valstybės saugumo liaudies komisarui Aleksandrui Guzevičiui, kuriame rašoma: „Klaipėdos kraštas su visomis jį sudarančiomis Šilutės, Pagėgių ir Klaipėdos apskritimis nuo vokiečių-fašistų grobikų 1-ojo Pabaltijo fronto kariuomenės dalinių buvo faktiškai išvaduotas 1944 m. spalio 9–10 dienomis. (...) Po Klaipėdos krašto miestų ir gyvenamųjų punktų išvadavimo, kariškiai nedelsdami pradėjo griauti viską, kas vertinga, motyvuodami, jog visos vertybės priklauso priešui – vokiečiams. Buvo daužomos parduotuvių vitrinos, grobstomos prekės, daužomos butų durys, barbariškai daužomi vertingi baldai. Nuo sofų, fotelių buvo nuplėšinėjama oda, aksomas. Vokiečių be mūšio ir beveik be sugriovimų paliktas kadaise gražus Šilutės miestas, dabar atrodo labai nemaloniai. Jame beveik neliko be remonto gyventi tinkamų butų, neišliko nė vienos parduotuvės“.

„Klaipėdos ir Šilutės apskrityse paplito masinis moterų prievartavimas, nepaisant jų tautybės, fizinės būklės ir amžiaus. Buvo 70 metų amžiaus senelių ir 14-mečių mergaičių prievartavimo atvejų, dalyvaujant jų tėvams. Bijodamos sušaudymo, moterys dažniausiai klusniai pasiduodavo prievartaujamos ir niekam nesiskundė. Priekulės valsčiuje 1944 m. lapkričio pabaigoje vienuolika karių užėjo į vietos gyventojo namus ir pareikalavo jo žmonos. Išėjusi į kiemą, ji buvo išprievartauta vyro akivaizdoje. Priekulės valsčiaus teritorijoje, maždaug tuo pačiu metu buvo surastas išprievartautos vokietės lavonas. Tyrimas dėl šio atvejo nebuvo atliekamas. (...) 1944 m. gruodžio 1 d. į Vilkyčių kaimo seniūną kreipėsi trys kariai, reikalavę į darbą komendantūroje atsiųsti tris moteris. Seniūnas įvykdė reikalavimą ir 52, 35 ir 24 metų amžiaus moterys po pusantros valandos grįžo suplėšytais drabužiais, išprievartautos. Vanagių kaimo rajone, vienas kareivis apsiskelbė gydytoju ir organizavo moterų „priėmimą“. Išprievartavęs nepilnametę mergaitę, pasislėpė. Šių [1944] metų lapkričio pabaigoje arba gruodžio pradžioje operatyvinės grupės darbuotojas Glezeris viename sanitarinių batalionų matė priėmime pas gydytoją motiną su išprievartauta 14-os metų dukra“.

Į prievartavimus karinė vadovybė žiūrėjo ramiai. Bandžiusiam vienos jaunos moters išprievartavimo atvejį tirti 32-osios divizijos prokurorui buvo trumpai ir aiškiai atsakyta: „nejaugi jūs neturite kuo užsiimti“.

Raudonarmiečiai masiškai grobė gyvulius, namų apyvokos reikmenis, drabužius. „Spalio pabaigoje iš Dryžių kaimo seniūno Reizgio, karininkas su trimis kareiviais, grasindami ginklu, atėmė karvę“. Lapkričio mėnesį to paties seniūno kieme kariškiai nušovė ir išsivežė kiaulę, du paršiukus, avį. Iš Grumblių kaime gyvenusių Jonaičių ir Mataičių šeimų buvo atimtos paskutinės karvės. Iš žmonių atimti galvijai ir daiktai dažniausiai būdavo keičiami į naminę degtinę.[37]

Klaipėdos krašto siaubimas buvo pasiekęs tokį mastą, kad neišlaikė net LSSR valstybės saugumo liaudies komisaro Aleksandro Guzevičiaus nervai. Apie tai byloja Šilutės miesto karo komendanto skundas LKP(b) Klaipėdos apskrities komiteto sekretoriui dėl nederamo A. Guzevičiaus elgesio. 1944 m. gruodžio 18 d. LSSR NKGB vadovas, lankydamasis Šilutėje, vartodamas necenzūrinę leksiką, išplūdo Raudonosios armijos leitenantą: „Užmirškite, kad esate Vokietijoje, jūs plėšiate Lietuvą, kiekvienuose namuose jūs parodėte savo nekultūringumą, sadistai, marodieriai plėšikai. Kur patruliai, kurie sučiuptų už gerklės pažeidėjus? Plėšikus reikia šaudyti ir kalti prie gėdos stulpo“.[38]

Kariškių savivaliavimas buvo aptarinėjamas aukščiausiu lygiu. SSRS vidaus reikalų liaudies komisaras L. Berija 1944 m. pabaigoje pranešė J. Stalinui, kad jo pavaduotojas Ivanas Serovas gavo LSSR vadovų A. Sniečkaus ir M. Gedvilo nusiskundimų, kad raudonarmiečiai žiūri į Lietuvą kaip į „fašistinę Vokietiją“, ją plėšia ir siaubia, o tarp gyventojų baigia išnykti „bet kokia simpatija“ Raudonajai armijai.“[39]

Atminties stereotipai ir nugriauti paminklai

Dalis visuomenės Europoje, o ypač posovietinėse valstybėse, taip pat ir Lietuvoje apie sovietų represines struktūras turi gana stereotipinę nuomonę: siaubingi kraugeriai NKVD‘istai, nuožmiai klastingi NKGB‘istai ir Raudonosios armijos kariai, kurių smerkti negalima, kadangi per karą žmonės į Raudonąją armiją buvo mobilizuojami ne savo noru, patyrė didžiausius sunkumus, nugalėjo didelį blogį. Yra net linkusių pateisinti kovotojų prieš nacizmą žiaurumą bei tvirtinančių, kad tiek iškentusi SSRS, netgi turėjo moralinę teisę žiauriai keršyti.

Ypač daug diskusijų sukėlė po Rusijos įsiveržimo į Ukrainą Rytų ir Vidurio Europoje prasidėjęs masinis paminklų, skirtų okupacinės sovietų armijos kariams, demontavimas. Daugelis nostalgiją sovietinei praeičiai bei simpatiją šiandieninės Rusijos politikai jaučiančių veikėjų piktinosi paminklų demontavimu, tvirtindami, kad šitaip „trinama praeitis“, „paniekinami žuvę mūšiuose“ ir, kad „kraują lieję paprasti kareiviai yra nekalti dėl stalininės eros žiaurumų“.

Ilgus metus apie Raudonosios armijos karių nusikaltimus, įvykdytus Antrajame pasauliniame kare ir pirmaisiais pokario metais prabilę istorikai ar publicistai būdavo negailestingai puolami, rizikuodavo būti apkaltinti subjektyvizmu ar net simpatizavimu nacizmui. Tikėkimės, kad ateityje ši skaudi tema bus tyrinėjama išsamiau ir mes sulauksime platesnių istorinių tyrimų.