Kontržvalgybos karininkas J.Budrys-Polovinskas (1889–1964) – centrinė 1923 metų žiemą Lietuvos surengtos slaptos karinės ir diplomatinės operacijos figūra. Tąkart jo vedami valstiečių rudinėmis persirengę ginkluoti šauliai ir Ypatingosios paskirties rinktinės kariai įžengė į Klaipėdos kraštą, kurį po Pirmojo pasaulinio karo pagal Antantės šalių sąjungininkių įgaliojimus buvo patikėta laikinai administruoti Prancūzijai, neslėpusiai savo simpatijų Lenkijai.
Žvalgybininkas nesudrebėjo
Prieš tai Lietuvos premjero Ernesto Galvanausko kabinetui teko sukti galvą, ką paskirti Kaune sumanyto „mažlietuvių sukilimo“ vadovu – mat tarp rikiuotės karininkų neatsirado narsuolių, kurie užsikrautų rizikingos operacijos naštą. Bet pulkininkas J.Polovinskas nesudvejojo – sutikęs vadovauti slaptai karinei misijai, su savo daliniais Klaipėdos prieigose pasirodė anksčiau nei tai rengėsi padaryti į prancūzų valdomą teritoriją ne juokais pretendavę lenkai.
Klaipėdos krašto sukilėliais pasivadinusių J.Budrio-Polovinsko karių desantas išvien su vietiniais šviesuoliais, Mažosios ir Didžiosios Lietuvos suvienijimo idėjos šalininkais, ryžtingai veikdami privertė kapituliuoti Klaipėdoje įsitvirtinusių prancūzų legionierių įgulą.
Tik tuomet prasidėjo rimtos derybos su Antante, po kurių lietuviams etniškai gimininga Rytprūsių žemės dalinės autonomijos teisėmis prijungta prie pasaulio dar nepripažintos Lietuvos valstybės.
Po lietuviams nesėkmingų Klaipėdos krašto seimelio rinkimų J.Budrys-Polovinskas pasitraukė iš gubernatoriaus posto, sugrįžęs į Kauną dirbo Vidaus reikalų ministerijoje, kurį laiką vadovavo Kriminalinei policijai. Paskui perėjęs į diplomatinę tarnybą ėjo Lietuvos konsulo (nuo 1933 metų generalinio konsulo) Karaliaučiuje pareigas. Net ir dirbdamas Rytprūsiuose J.Budrys neapleido Klaipėdos reikalų, domėjosi politine situacija.
E.Galvanausko paskirtas slaptosios karinės-diplomatinės operacijos Klaipėdos krašte tiesioginiu vadovu kontržvalgybos karininkas J.Polovinskas tuomet, kaip ir visi jo pavaldiniai, saugumo ir konspiracijos sumetimais pasirinko mažlietuviams artimą slapyvardį – Budrys, kuris vėliau tapo ne tik antrąja, bet ir jo oficialia pavarde.
Mieliausia – Klaipėdos žemė
J.Budrys paskutinįjį kartą pažvelgė į Klaipėdą 1936-ųjų rugsėjį nuo laivo „Marienholm“ denio, kai su šeima susirengė išplaukti į Švediją. Iš ten jo kelias vėliau nusidriekė į JAV, kur buvo paskirtas Lietuvos generaliniu konsulu Niujorke vietoje ambasadoriumi šioje šalyje tapusio diplomato Petro Žadeikio.
Kelionės išvakarėse J.Budriui išleistuves surengė Lietuvių klubas, prie kurio steigimo jis pats ir prisidėjo, o vėliau buvo išrinktas garbės nariu. Likimo bangų nublokštas už Atlanto Klaipėdos sukilimo vadovas daugiau niekada neišvydo savo gimtinės – mirė Niujorko ligoninėje nuo širdies smūgio.
J.Budrys ir jo žmona R.Kašubaitė-Budrienė atgulė Čikagos tautnėse lietuvių kapinėse, kur amžinąjį poilsį atrado tautos žadintojas aušrininkas Jonas Šliūpas, prezidentas Kazys Grinius (1994 metais urna su jo pelenais parvežta į Lietuvą ir palaidota netoli tėviškės – Selamos Būdo kaimo), Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkas Juozas Bachunas, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininkas, dar spėjęs pasidarbuoti ir nepriklausomos Lietuvos Seime, gydytojas Kazys Bobelis, daugelis kitų iškilių tautiečių. Mūšiuose su bolševikais Žemaitijoje pasižymėjęs Lietuvos kariuomenės generolas Povilas Plechavičius palaidotas kitose Čikagos Šv. Kazimiero kapinėse.
Įsikūręs anapus Atlanto iš Kauno apylinkių kilęs J.Budrys tikėjo, jog Lietuva anksčiau ar vėliau nusimes okupantų pančius, bus laisva, gyvenimo saulėlydyje netgi išreiškė norą, kai tai nutiks, atgulti jam mieloje Klaipėdos žemėje.
Valstybės komisija kibs į darbą
Per J.Budrio laidotuves Čikagoje paskutinę kario ir diplomato valią prisiminė prie jo kapo duobės susirinkę artimiausi giminaičiai, bendražygiai. Klaipėdos krašto sukilėlių vado, kurio veiksmai Lietuvai praskynė kelią prie Baltijos jūros, reikšmingai sustiprino jaunos valstybės geopolitines pozicijas, svajonė po šimto metų, regis, gali virsta tikrove.
Klaipėdos savivaldybės taryba prieš mėnesį balsų dauguma patvirtintame kreipimęsi į Vyriausybę ir premjerę Ingridą Šimonytę, patikino, jog uostamiestis iš tikrųjų laukia, kad čionai iš JAV amžinojo poilsio sugrįžtų XX amžiaus pradžioje istorinei operacijai vadovavusio, o paskui Klaipėdos krašto reikalais aktyviai besirūpinusio J.Budrio, kuriam dar suteiktas ir Niujorko garbės piliečio vardas, palaikai.
„Vyriausybė mums pritarė – pažadėjo sudaryti tokiais atvejais privalomą valstybinę J.Budrio ir jo žmonos palaikų perlaidojimo komisiją. Derindama savo veiksmus su JAV institucijoms komisija pasirūpins pergabenimo reikalais, o savivaldybė atliks kitus darbus – parinks tinkamausią perlaidojimo vietą, organizuos iškilmių ceremoniją“, – kalbėjo Klaipėdos vicemeras Arvydas Cesiulis.
Seimo nutarimu 2023-ieji pripažinti Klaipėdos metais. Minint Mažosios ir Didžiosios Lietuvos susijungimo šimtmetį pajūryje jau įvyko nemažai jubiliejinių renginių – parodų, koncertų, naujų leidinių pristatymų.
J.Budrio sugrįžimas, pasak šventinę programą koordinuojančio A.Cesiulio, taptų dar vienu, galbūt net pačiu ryškiausių Kaipėdos metų akcentu: „Be to, būtų įvykdyta išskirtinės XX amžiaus asmenybės, kurio nuopelnai Lietuvai neginčijami, valia“.
Užkliuvo sukilėlių vado žmona
Pirmieji dėl J.Budrio-Polovinsko ir jo žmonos palaikų perlaidojimo Klaipėdoje sujudo JAV lietuviai ir Lietuvos šaulių sąjungos išeivijoje (LŠSI) nariai, daug metų prižiūrintys jų kapavietę Čikagoje.
Apie tai, kad artimiausi giminaičiai neprieštarauja J.Budrio pareikštai valiai kada nors būti palaidotam Lietuvoje, pranešta uostamiesčio vicemerui A.Cesiuliui, krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko patarėjai Kamilei Šeraitei.
„Valdininkai, su kuriais bendravome, neprieštaravo, bet konkrečių veiksmų nesiėmė, kol šia idėja rimčiu nesusidomėjo Užsienio reikalų ministerija. Vežimas jau pajudėjo iš vietos – mūsų žiniomis, su J.Budrio ir jo žmonos palaikų perlaidojimu susietomis oficialiomis procedūromis jau ėmė rūpintis Lietuvos konsulato Čikagoje darbuotojai“, – džiaugėsi LŠSI Centro valdybos narys Ernestas Lukoševičius.
Čikagos lietuviai šauliai siūlo J.Budrio palaikus perkelti į Klaipėdos skulptūrų parką, kur prieškariu buvo pagrindinės, pačios gražiausios, bet sovietmečiu sunaikintos miesto kapinės, prie paminklo „Už laisvę žuvusiems“.
Ten palaidoti žuvę sukilimo dalyviai kariai. Tiesa, kai kurie skeptikai iškart pradėjo abejoti, ar J.Budrio Polovinsko žmona R.Kašubaitė-Budrienė irgi nusipelnė tokios garbės, prisiminė, jog jis išsiskyrė su pirmąja sutuoktine.
Tačau juos greitai nutildė Skulptūrų parko tvarkymo projekto bendraautorius, dizaineris Kęstutis Mickevičius, Lietuvos centriniame valstybės archyve atradęs patikimų istorinių žinių, jog iš Marijampolės apskrities kilusi R.Kašubaitė tais laikais tarnavo Lietuvos krašto apsaugos ministerijos Žvalgybos skyriuje. Išliko jos byla su dokumentais, bylojančiais, jog sukilimo metu marijampolietė buvo komandiruota į Klaipėdą.
Skulptoriaus sesuo dirbo žvalgyboje
Veikiausiai J. Budrys jau tada buvo nužiūrėjęs jauną žvalgę. Po slaptos karinės operacijos paskirtas Vyriausybės aukštojo įgaliotinio Antano Smetonos pavaduotoju Klaipėdos krašte Lietuvos kariuomenės Žvalgybos skyriui jis rašė: „Panelė Kašubaitė išbuvo visą laiką nuo pradžios sukilimo iki šiai dienai Klaipėdoje. Geistina būtų palikti ją ir toliau darbuotis pažįstamoje darbo srityje – Vyriausybės įgaliotinio kanceliarijoje“. J.Budrio prašymas patenkintas.
„Žymaus išeivijos skulptoriaus Vytauto Kašubos sesuo R.Kašubaitė buvo ne tik J.Budrio mylimoji, žmona, bet ir bendražygė, sukilimo Klaipėdos krašte dalyvė – dėl to nekyla jokių abejonių.
Būtų tikrai nehumaniška perlaidojant velionius neaiškiais biurokratiniais sumetimais ieškoti skirtingų vietų porai, kurios net mirtis neišskyrė“, – oponentams, tarp kurių būta ir istorikų, aiškino archyvinius dokumentus kruopščiai tyrinėjęs K. Mickevičius.
Kalbos, jog Budrių perlaidojimo reikalai kažkodėl stringa valdžios institucijose, nubangavo iki Seimo nario Petro Gražulio kabineto, kuris praėjusiųjų metų liepą raštu kreipėsi į I. Šimonytės vadovaujamos Vyriausybės kanceliariją ragindamas kuo greičiau sudaryti valstybinę komisiją, kuri imtųsi koordinuoti tautos didvyrio J. Budrio-Polovinsko perlaidojimo Lietuvoje procedūras.
Kadenciją baigiantis Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas linkęs manyti, jog sukilėlių vado ir jo žmonos palaikus realiai įmanoma atgabenti iš Čikagos ir perlaidoti uostamiestyje iki 2023 metų pabaigos: „Išties būtų simboliškai prasminga, jeigu viską spėtume padaryti jubiliejiniais metais, bet tam reikalingos bendros pastangos“.
Užsienio reikalų ministerijoje šiuos reikalus kontroliuoja Komunikacijos ir kultūrinės diplomatijos departamento Kultūrinės diplomatijos skyriaus darbuotojai. Jų ir Lietuvos konsulato Čikagoje veiklos rezultatai kol kas nežinomi.
Dar vienas galvosūkis – kapavietė
Čikagoje ant J.Budrio ir jo žmonos antkapinio paminklo iškaltas stilizuotas Klaipėdos herbas ir dvigubas Jogailaičių kryžius tarsi simbolizuoja istorinės reikšmės įvykį – Mažosios ir Didžiosios Lietuvos suvienijimą.
Kai kurie Klaipėdos politikai mano, kad naujo antkapio Budriams kurti nebūtina, jeigu iš Čikagos kapinių kartu su urnomis būtų atgabentas ir senasis. Kita amžinojo poilsio vieta mirusiesiems uostamiestyje dar neparinkta.
Svarstomi keli naujos kapavietės variantai – Skulptūrų parke, prie paminklo 1922–1923 metų įvykių dalyviams, arba anapus Kuršių marių protakos, sunykusiose Kopgalio žvejų kapinaitėse, kur palaidotas kitas buvęs Klaipėdos krašto gubernatorius Jonas Žilius-Jonyla.
Smiltynėje supiltas ir Lietuvos jūreivystės pradininko, pirmojo Klaipėdos jūrų uosto kapitono Liudviko Stulpino kapas. Etnografinėse žvejų kapinaitėse palaidotas unikalaus Lietuvos jūrų muziejaus kūrėjas, ilgametis šios populiariausios šalyje kultūros įstaigos vadovas, istorikas ir rašytojas marinistas Aloyzas Každailis.
Dėl J.Budrio ir jo žmonos bendražygės palaikų perlaidojimo vietos Klaipėdos savivaldybės taryba, išklausiusi specialistų išvadas, irgi turės apsispręsti – politikų balsų dauguma nulems galutinį verdiktą.
„Galima vieta Skulptūrų parke kritikuota dėl to, kad neva čia palaidotos tik sukilimo aukos. Nemanau, kad tai reikšminga – prie paminklo žuvusiems kariams galėtų atgulti ir jų vadas J.Budrys“, – sakė A.Cesiulis..
Tiesa, vėliau prisiminta, kad čia palaidotas karinės operacijos metu susirgęs ir miręs JAV lietuvis Andrius Martus Martusevičius, kovojęs, rinkęs aukas, savo pinigais rėmęs sukilėlius. Jo atminimas įamžintas kuklia granito plokšte.
