Dar Pirmojo pasaulinio karo metais Klaipėdoje (tuomet vadintoje Mėmeliu) įkurtos Vokiečių karių kapinės sovietmečiu buvo sunaikintos ir atkurtos tik tada, kai nepriklausomybę atgavusi Lietuva ir Vokietija susitarė dėl karių kapų tvarkymo. Rūpintis svetur kritusių, ten palaidotų žinomų ir nežinomų svetimšalių karių kapais įpareigoja tarptautinė Ženevos konvencija.
Karių kapinėse – nauji kapai
Šalia Klaipėdos poilsio parko ties posūkiu į Melnragę esančiose kapinėse šeštadienį atgulė Rytų ir Vidurio Lietuvoje, uostamiestyje per Antrąjį pasaulinį karą žuvusių devynių Vokietijos karių palaikai. Iš viso atrasti 67 asmenų palaikai, tik kai kurie buvo su atpažinimo žetonais, pagal kuriuos galima nustatyti jų tapatybę.
Visų atrastų žinomų ir nežinomų asmenų palaikai Klaipėdos vokiečių karių kapinėse, bus perlaidoti kiek vėliau, kai tyrėjai Vilniuje galutinai juos identifikuos, „Volksbund“ praneš artimiesiems apie perlaidojimo ceremonijas, jeigu tik pavyks juos rasti.
Prieš 18 metų Klaipėdoje perlaidoti 832 Pirmajame pasauliniame kare žuvusių vokiečių karių palaikai, atgabenti iš Panevėžio. Planuojama vasarą perlaidoti daugiau karių – tuomet paskutinįjį prieglobstį čia bus radę daugiau kaip 1,9 tūkst. žuvusiųjų.
Šiuo metu Klaipėdos vokiečių karių kapinėse kartu su Pirmojo pasaulinio aukomis palaidoti 1855 asmenų palaikai. Atkurto memorialo teritorijoje pastatyti nauji atminimo kryžiai, įrengtos atminimo plokštės su žuvusiųjų karių pavardėmis.
Memorialas primena tragediją Baltijos jūroje – 1944 metų lapkričio 20-ąją Mėmelį apsiautusi sovietinė kariuomenė apšaudė ir nuskandino Vokietijos transporto laivą „Füsilier“. Žuvusiems, dingusiems be žinios įgulos nariams, kariams, civiliams atminti pastatytas atskiras paminklinis akmuo.
Karų aidai – lyg varpo dūžiai
Perlaidojimo ceremonijoje dalyvavę Vokietijos atstovai pažymėjo, jog karių kapinės Klaipėdoje yra ne tik tai, ką galima būtų numanyti iš pirmo žvilgsnio. Primindamos visus žuvusius karuose jos yra stiprus draugystės ir solidarumo ženklas – lyg varpo dūžis, primenantis ateities kartoms, kokiomis tragedijomis gali pavirsti beprotiškos diktatorių vizijos, jų įplieksti globaliniai konfliktai, pagrįsti rasizmo, šovinistinio nacionalizmo teorijos.
„Šiose kapinėse atgulę vokiečių karių krito toli nuo savo namų ir šeimų. Jų gyvenimą tironija sunaikino, jie privertė kentėti ir kitus žmones. Atsigręžę praeitin nepamirštame, kad į Lietuvą jie atvyko ne kaip išvaduotojai, o kaip agresoriai, užpuolikai, okupantai, atnešę daug kančių ir vargo, kai kurie tapo karo nusikaltėliais. Tokiose vietose atgija karų siaubas ir beprasmybė.
Atminkime tai, kas mus sieja, įveikime tai, kas skiria. Tai itin svarbu dabar, kai karo šmėkla grįžta į Europą – Ukrainoje kasdien žūsta žmonės, skaudžių praeities pamokų nepripažįstanti, pakilusi agresijai Rusija kėsinasi sugriauti visų mūsų vertybes, taikų gyvenimą. Vertinga, kad tokios grėsmės akivaizdoje tapome draugais ir partneriais“, – kalbėjo palaikų perlaidojimo ceremonijoje dalyvavęs Vokietijos gynybos atašė, generalinio štabo pulkininkas leitenantas Konstantinas Bellini.
Tarp pušų supiltą naują vokiečių karių kapavietę pašventino katalikų ir liuteronų-evangelikų dvasininkai. Susirinkusieji žuvusiųjų atminimą pagerbė maldomis, raudonais gvazdikais, nuskambėjo Lietuvos ir Vokietijos himnai.
Ceremonijoje dalyvavo Lietuvos kariuomenės Karinių jūrų pajėgų pučiamųjų orkestras.
Uostamiesčio vadovai neatvyko
Vokiečių karių kapų tvarkytojų sąjungos „Volksbund“ generalinis sekretorius Dirkas Backenas prisipažino jaučiąs išskirtinius sentimentus Lietuvai, nes jo motina ir močiutė buvo lietuvės, ištekėjusios už vokiečių, gyveno Tauragėje. D.Backeno šeima per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo išgyveno daugelio vokiečių patirtas kančias.
„Vermachte tarnavęs mano senelis Rytų fronte pateko į nelaisvę, močiutė su trimis vaikais karp pabaigoje pasitraukė į Vakarus. Šeima susijungė tik 1953 metais. Kai Klaipėdoje buvo pašventintos Vokiečių karių kapinės ir mes pradėjome jose lankytis, močiutė dar buvo gyva, džiaugėsi simboliniu lietuvių ir vokiečių susitaikymu.
Jausmingą kalbą kapinėse pasakęs „Volksbund“ vadovas D.Backenas padėkojo renginio dalyviams, visiems besirūpinantiems Lietuvoje žuvusių vokiečių karių perlaidojimu bei jų atminimo išsaugojimu.
Už Vokietijos karių kapų priežiūrą atsakingos savivaldybės, Kultūros ministerijos, Kultūros paveldo departamento, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojai jau kelis dešimtmečius glaudžiai bendradarbiauja su „Volksbund“ atstovais.
Tiesa, ceremonijos Klaipėdos kapinėse dalyviai šįkart pasigedo miesto valdžios atstovų – perlaidojant karių palaikus prie naujos kapavietės nestovėjo nei mero kadenciją baigęs Vytautas Grubliauskas, nei iš jo pareigas perėmęs Arvydas Vaitkus.
Uostamiesčiui atstovavo Vokietijos garbės konsulas Klaipėdoje daktaras Arūnas Baublys, vietinių vokiečių draugijų atstovai.
Pagerbė garsųjį feldmaršalą
Vokiečių karių kapinių Klaipėdoje istorija – išskirtinė. Dar Pirmojo pasaulinio karo metais daugiau nei 100 karių, kovojusių prie Nemuno, čia atrado paskutiniojo poilsio vietą. XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje miestiečiai aukojo pinigus kapinėms pertvarkyti.
Klaipėdos magistrato statybų patarėjas architektas Paulis Giesingas 1931 metais karių kapams suprojektavo 4 metrų aukščio taurės formos granito paminklą su geležiniu kryžiumi ir užrašu „1914–1918“. Šis kapavietės centre iškilęs paminklas dedikuotas Pirmajame pasauliniame kare už vokišką tėvynę ir savo gimtąjį kraštą kritusiems klaipėdiškiams.
Kapinėse, pavadintose Heldengräber, Heldenfriedhof (didvyrių kapai) buvo palaidoti 127 kariai. Išplėstą memorialą sudarė dvi tvoromis atskirtos kapavietės Pirmajame ir Antrajame pasauliniuose karuose žuvusiems vokiečių kariams, civiliams.
Pušyne įkurtos kapinės buvo senojo Mėmelio gyventojų pamėgta vaikštynių vieta, čia vykdavo įvairūs patriotiniai renginiai.
Mirus Vokietijos prezidentui feldmarašalui, Mėmelio garbės piliečiui Pauliui von Hindenburgui, karių memorialas 1938 metais jo garbei pavadintas Hindenburghain. Kaip naciai Klaipėdos kraštą jau buvo atplėšę nuo Lietuvos, kapinės Antrojo pasaulinio karo pradžioje buvo išplėstas, žuvusiųjų vardai įrašyti betono plokštėse.
Memorialą sulygino su žeme
Tuomet Mėmelyje padaugėjo darbo kapų duobkasiams: iki 1945 metų memorialo teritorijoje palaidota apie 1300 vokiečių karių, bene daugiausiai jų žuvo 1944 metų rudenį Vermachtui atsitraukiant iš Lietuvos į Rytprūsius. Po Antrojo pasaulinio karo tose pačiose kapinėse laidoti Sovietų Sąjungos įkurtose karo belaisvių stovyklose kalinti, ten mirę arba žuvę vokiečiai.
Klaipėdoje per karą būta ir vokiečių įkurtų stovyklų į nelaisvę patekusiems raudonarmiečiams – jų kapavietės, net pavardės yra žinomos, bet istorinė medžiaga anksčiau ir dabar netyrinėta. Sovietų Sąjunga, paklususi Josifo Stalino nurodymui „Nė žingsnio atgal“, nusigręžė nuo belaisvių. Tai vienintelė pasaulio šalis, kurioje į nelaisvę patekę kariai vadinti tėvynės išdavikais.
Senųjų miesto kapinių teritorijoje įrengtas memorialas sovietiniams kariams, į kurį perkelti per Antrąjį pasaulinį karą Vakarų Lietuvoje žuvusių raudonarmiečių palaikai. Ten stovėjusios bronzinės skulptūros, kalavijas praėjusią vasarą pašalinti iš kapinių kaip totalitarizmo, sovietinės propagandos ženklai. Paskelbtas architektūros konkursas dėl šios vietovės tvarkymo.
Nors Kremlius prisijungė prie Ženevos konvencijos, vokiečių karių kapai Klaipėdoje sovietmečiu niekam nerūpėjo - buvo niokojami, kol parke nebeliko jokio ženklo, kad čia palaidotos karo aukos - šimtametės kapinės buldozeriais nušluotos nuo žemės paviršiaus. 1970 metų rudenį nugriautas ir memorialo centre stovėjęs granitinis paminklas.
Prieš ketvirtį amžiaus šios kapinės vėl iškilmingai atidarytos, pašventintos ir perduotos visuomenei. Čia pradėta laidoti Vakarų Lietuvoje ir kitose vietovėse atrastų žuvusių vokiečių karių palaikus, iškilo paminklas laivo "Fussiler" įgulai.
Komunistų sunaikintų karių kapinių tvarkytojai Klaipėdos parke aptiko senųjų betono antkapių liekanų su užrašais. Šios militarizmą, praūžusių karų aukas primenančios relikvijos dabar pagarbiai eksponuojamos atkurto memorialo erdvėse.
