Įspūdingo dydžio, 150 kg sveriantį paveikslą Vilniaus jubiliejaus proga Krokuvos nacionalinis muziejus paskolino Lietuvai. K. Alchimavičiaus darbo pervežimas buvo sudėtingas procesas, o į ekspozicijos vietą Vilniuje (Didžiąją Renesansinę menę) šį kūrinį teko įkelti specialia technika per Valdovų rūmų galeriją.
Vilniuje užaugęs dailininkas
Paveikslo autorius gimė 1840 m. Dambravoje (dab. Baltarusia), bajorų šeimoje. Vaikystę ir jaunystę jis praleido Vilniuje, tačiau prasidėjus 1863–1864 m. sukilimui, K. Alchimavičius, kaip ir nemaža dalis kitų to meto bajorijos bei inteligentijos atstovų, stojo kovoti su Rusijos okupacija ir priespauda, o numalšinus sukilimą buvo ištremtas į Rusijos gilumą.
Būtent tremtyje būsimasis dailininkas pradėjo piešti. Po šešerių tremties metų jis išvyko į Varšuvą. Ten mokėsi garsaus to meto dailininko Voicecho Gersono (Wojciech Gerson) studijoje, vėliau mokslus tęsė Miuncheno dailės akademijoje, Prancūzijoje vadovavo kelioms meno dirbtuvėms.
Monumentali drobė „Gedimino laidotuvės“, paties dailininko padovanota anuomet besikūrusiam Krokuvos nacionaliniam muziejui, neretai laikoma vienu brandžiausių K. Alchimavičiaus darbų. 1888 m. Sankt Peterburge paveikslas buvo apdovanotas I premija, o po metų Paryžiuje – bronzos medaliu. Tapytojo darbas buvo publikuotas ir tarpukario Lietuvos leidiniuose.
Paveiksle – daug įdomių detalių
Šis tapybos darbas dailės istorijoje unikalus tuo, kad pasirinkta tema – pagoniškos valdovo laidotuvės. Būtent valdovų laidotuvės bene labiausiai apaugusios legendomis. Ir kiekvienas prisilietimas prie šios istorijos yra tarsi bandymas įminti kol kas neatsakytą klausimą – kurgi iš tiesų palaidotas Lietuvos didysis kunigaikštis?
Paveiksle vaizduojama Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laidotuvių procesija tikriausiai keliauja iš Veliuonos apylinkių per Trakus į Vilnių, nes ilgai manyta, kad didysis kunigaikštis apie 1341 m. žuvo per susirėmimą su Vokiečių ordinu netoli Veliuonos, o palaidotas – Vilniuje.
Tai, kad grįžtama iš mūšio lauko, rodo procesijoje žygiuojantys lietuvių kariai, kurie vedasi šarvuotus vokiečių riterius – belaisvius. Procesijos priekyje eina du muzikantai ir krivis, pranešantys apie valdovo mirtį, taip pat vaizduojami ir valdovo sūnūs bei daug kitų įdomių detalių.
Gedimino mirties paslaptys
Tikroji Gedimino palaidojimo vieta iki šios dienos nėra atrasta. Remiantis XIV a. istoriniais šaltiniais, miręs didysis kunigaikštis galbūt buvo sudegintas medinių, tikėtina, pušų ar eglių, rąstų narve. Kitos legendos byloja, kad valdovas galėjo būti palaidotas dabartinio Vilniaus Kalnų parko teritorijoje, ant Gedimino kapo kalno.
Paveikslo tolumoje matoma Trakų pilis rodo, kad Vilnius, pagrindinė didžiojo kunigaikščio rezidencija ir tikriausiai valdovo amžinojo poilsio vieta, jau nebetoli... Parodos kuratorė Gabija Tubelevičiūtė atrakino paveiksle užkoduotas paslaptis, pavyzdžiui, net ir tai, kad kūrinyje vaizduojamos pušys nurodo smurtinę valdovo mirtį.
Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas (1316–1341) – vienas žymiausių Viduramžių epochos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų, garsios lietuvių kilmės Gediminaičių dinastijos, XIV–XVI a. valdžiusios ne tik Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, bet ir Lenkijos Karalystę, taip pat Čekijos, Vengrijos, Kroatijos karalystes, pradininkas.
Gediminas garsėjo kaip karžygys, itin sumanus valdovas ir diplomatas. Didysis kunigaikštis siuntė laiškus popiežiui, savavaldiems vokiečių miestams, kviesdamas pirklius ir amatininkus, taip pat vienuolius apsigyventi Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Viename iš šių laiškų 1323 m. buvo pirmą kartą paminėtas Vilniaus, kaip pagrindinės valdovo rezidencijos, vardas. Dėl to su Gedimino asmeniu siejama Vilniaus miesto arba Vilniaus, kaip sostinės, pradžia.
Turtinga kultūros renginių programa
Valdovų rūmų muziejus, kviesdamas prisiminti ir giliau pažvelgti į Gedimino laikų Vilnių, valdovų gyvenimą ir laidojimo tradicijas, o kartu susipažinti su drobėse užfiksuotais istoriniais pasakojimais, parengė patrauklų renginių ciklą.
Lapkričio 7 d. kultūros istorikė dr. Jolanta Širkaitė pristatys paskaitą „Lietuvos istorija XIX a. dailininkų kūryboje“. Prof. dr. Vykintas Vaitkevičius, remdamasis naujausiais tyrimais, lapkričio 16 d. Valdovų rūmų lankytojams pasakos apie Lietuvos valdovų laidotuves ir ritualus. Gruodžio viduryje vyriško folkloro grupė „Ugniavijas“ kvies į senųjų karo dainų koncertą. O sausio mėnesį žymiausi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos tyrinėtojai leisis į atvirą pokalbį „Jubiliejiniams Gedimino laiškų metams besibaigiant: atradimai, pasiekimai, patirtys“.
Apie Gediminaičių dinastijos pradininką, vieną žymiausių valdovų ir jo gyvenimą bei mirtį bus galima sužinoti ir atvykus į ekskursijas. Jų metu muziejininkai atvers K. Alchimavičiaus paveiksle užkoduotus pasakojimus, taip pat lankytojai išvys, kur Lietuvos didysis kunigaikštis gyveno, kaip atrodė Gedimino laikų rūmai ir pats Vilnius. Ekskursijas ves Valdovų rūmų muziejaus gidai.
Eksponuos tris mėnesius
Lenkijos Respublikos užsienio reikalų ministras Zbignevas Rau (Zbigniew Rau), viešėdamas Vilniuje per NATO susitikimą, aplankė Valdovų rūmų muziejų ir vėliau kartu su Lenkijos instituto Lietuvoje vadove Dorota Mamaj (Dorota Mamaj) pasiūlė šios vieno paveikslo parodos idėją.
K. Alchimavičiaus paveikslas „Gedimino laidotuvės“ simboliškai užbaigia Vilniaus 700 metų jubiliejaus programą. Parodos globėjai yra Lenkijos ir Lietuvos Respublikų užsienio reikalų ministrai, abiejų valstybių kultūros ministrai.
Sudėtingą paveikslo pervežimą, jo eksponavimą padėjo organizuoti ne tik Krokuvos nacionalinis muziejus, bet ir nuolatinis projektų Valdovų rūmų muziejuje rėmėjas, kurio dėka Lietuvoje galėjome gėrėtis Žygimanto Augusto gobelenų kolekcija bei daugeliu kitų lituanistinių parodų, – Adomo Mickevičiaus institutas (Varšuva, Lenkija).
Paveikslą Valdovų rūmuose bus galima apžiūrėti iki kitų metų sausio vidurio.
