Klaipėdos piliavietėje daug metų stūksantys šimtamečio burlaivio „Turo“ griaučiai – galvosūkis uostamiesčio valdžiai ir paveldosaugininkams. Jų negalima net pajudinti, nes tiesiog subyrės į šipulius.

Daugelis į Kruizinių laivų terminalą pėdinančių miesto gyventojų ir svečių nesupranta, kodėl seno medinio barkaso griaučiai iki šiol nepašalinti iš piliavietės.

Jie net nežino, kad tai – ne nuolaužų krūva, o į Lietuvos kultūros paveldo registrą įrašytas senovinis burlaivis „Turo“.

Kuklus informacinis stendas primena šlovingą 1923 metais Suomijoje statytos 12 metrų ilgio burinės jachtos „Turo“ praeitį. Prieš Antrąjį pasaulinį karą šį laivą įsigijo Lenkijos okupuoto Vilniaus krašto skaučių klubas. Buriuojančios merginos jį pavadino „Gražyna“.

[[ge:lrytas:lrytas:31499992]]

Iš Trakų kilusi jūrų skautė (harcerė), „Gražynos“ kapitonė Jadwiga Wolffowa-Neugebauerowa – pirmoji pasaulyje moteris, kuriai suteiktas laivavedžio laipsnis.

Vėliau kapitono pareigas ji perleido Jadvygai Skapskai-Truscoe – pirmajai vandens sporto stovyklų ir regatų Lenkijoje organizatorei.

Vokiečiai „Gražyną“ iš subombarduoto Gdynės uosto atplukdė į Klaipėdą (Mėmelį), jau atplėštą nuo Lietuvos. Skautų burlaivis nuo karo audrų prisiglaudė Smiltynėje. Sovietmečiu šia jachta plaukiojo jaunieji klaipėdiečiai. Tada jai buvo suteiktas trečias vardas – „Raudonoji žvaigždė“.

Rusiškas pavadinimas „Krasnaja zvezda“ lotyniškomis raidėmis įrašytas ir Kultūros paveldo registre, nors laivo savininkai Kultūros paveldo departamentą (KPD) jau trečius metus ragina atkurti istorinį teisingumą – šimtametei jachtai „Turo“ grąžinti pirmapradį vardą.

[[ge:lrytas:lrytas:31499984]]

„Visi sutinka, jog toks paveldosaugos objekto vardas prieštarauja KPD veiklos nuostatoms, skatina nacistinių ir komunistinių simbolių propagandą, bet nieko nedaro, kad jis būtų pakeistas“, – kalbėjo Lietuvos marinistinės kultūros išsaugojimo centro (LMKIC) vadovas Bartas Markevičius.

[[ge:lrytas:lrytas:31387162]][[ge:lrytas:lrytas:31457999]][[ge:lrytas:lrytas:31353568]][[ge:lrytas:lrytas:31283842]]

Kai „Turo“ griaučius LMKIC atstovai perėmė iš kito marinistų klubo „Budys“, laivo dugne jau buvo sužėlę berželiai. Klaipėdos savivaldybės prašyta finansuoti laivo apsaugos nuo kritulių darbus, bet valdininkams toks projektas pasirodė visiškai bevertis. Lėšų skyrė Lietuvos kultūros taryba.

Naujieji savininkai už 9,5 tūkst. eurų iškuopė visas šiukšles, pušų medienos karkasą padengė puvimą stabdančia medžiaga, įrengė informacinį stendą. Jachtos liekanas uždengus brezento ar polietileno apvalkalais būtų dar blogiau – jos nustotų kvėpavusios ir galutinai suirtų.

[[ge:lrytas:lrytas:31499993]]

„Protingiausia būtų pastatyti stoginę, korpusą sutvirtinti metalo konstrukcijomis ir konservuoti. Tada burlaivį būtų galima pakelti, išgabenti į kitą vietą, gal net autentiškai atstatyti“, – vilties išgelbėti jūrų kultūros paveldo objektą vis dar nepraranda klaipėdietis B.Markevičius.

[[ge:lrytas:lrytas:31499982]]

Jeigu paveldosaugos entuziastai ir prasimanytų lėšų, įgyvendinti visas savo idėjas, gauti leidimą stoginei piliavietėje statyti jiems nebūtų lengva. Maža to, Lietuvoje nėra nė vieno atestuoto istorinių laivų restauratoriaus – Kultūros ministerija tokių specialistų kažkodėl nepripažįsta.

[[ge:lrytas:lrytas:31499997]]

Jūrų uoste rūdija dar vienas marinistikos reliktas – laivas „Harald“. Šis 1928 metais Mėmelio verslininko Pauliaus Lindenau įmonėje statytas metalinis vilkikas pavadintas jo sūnaus vardu. Čia laikomas ir dar vienas šimtametis burlaivis „Lady Sophie“.

Šimtametis laivas iš eksponato virto baidykle