Ugnė – Julio Cortazaro (žymus XX a. argentiniečių rašytojas, vertėjas, intelektualas. – Red.) žmona! Su tokia „venecijietiška kauke“ ji apsireiškė 1989-ųjų pavasarį Kaune.
Ji išniro per spektaklio „Penki stulpai turgaus aikštėje“ pertrauką, pakštelėjo prancūziškai porą kartų į abu skruostus, ištarė „mano vardas Ugnė“ ir nulingavo į teatro kiemą parūkyti.
Nespėjau sučiupti „papillon de nuit“ (liet. „naktinis drugelis“) už sparnų, o į antrąją spektaklio dalį Ugnė taip audringai nesiveržė.
Man sunku buvo suprasti, kas ją glumina, ką madam mano ir kodėl vengia akių kontakto?
Kažkieno vidinėje švarko kišenėje suteliūskavo 200 gramų sprogstamasis mišinys „Trejos devynerios“, kažkam šovė į galvą kvailas klausimas: gal reikia taurelių iš direktoriaus atnešti?
Kol gėrovai su baltomis pirštinaitėmis ieškojo krištolo taurelių, Ugnė leido 27 žolių tinktūrai per kakliuką kapsėti į jos kepenų juodžemį.
Ant J.Cortazaro žmonos kabliuko pasimovė žurnalistai, menininkai ir tie, kurie bent iš tolo norėjo paliesti pateptosios skverną. Vienas tų patikliųjų avinėlių buvau ir aš.
Ugnė degino smalsuolių iliuzijas savo intelektualia laikysena, vyno taure rankoje ir gebėjimu vienu metu rūkyti penkias cigaretes iš karto.
Kaip tai vyko? Paprastai: kiekvienam salonui, virtuvei ir vonios kambariui po smilkstančią ugnelę. Svarbu laiku įtraukti į plaučius dūmą ir pūsti miglą pašnekovams į akis.
„Taip, Julio buvo mano vyras, jei jūs to norite“, – atsakydavo. O klausiantieji lengvai pasiklydo vertime: „My man, mein Mann, mon homme“ ir yra mano vyras.
Nė vienam lietuvaičiui nekilo ranka atversti ponios pasą ir pažvelgti į vedybinį rudimentą išgeltusiame lape, o jei U.Karvelis kalbina pati Jurga Ivanauskaitė, tai vedybų faktas – nepaneigiamas.
Ugnė juokėsi apsilaižydama ir mėgavosi šiuo kalbos kalambūru. Ji juk jokios klaidos nepadarė, o Julio – vyro – mitas jai atvėrė visas duris ir mažatikių širdis.
„Jeigu jums, lietuviams, patinka žinomų rašytojų našlės, tebūnie!“ – šypsodavosi.
Tiktai Ugnės dėka atsidūriau Paryžiuje, o ji akimirksniu manęs paklausė, ar moku kalbėti „gligliškai?“ Abejonių nekilo, žinoma, moku!
Tai tokia kūdikiška gugenimo kalba, kurią labai mėgo J.Cortazaro romano „Žaidžiame klases“ herojus Orasijas Oliveira.
Šis žaismingas sielos vogravimas ir popilnis svaigalų bakas paširdžiuos sudarė Ugnės ir jos satelitų kasdienybės abėcėlę.
„Vytai, žaidžiame iki galo!“ – girdėdavau nuo pat ryto iki nepaaiškinamų desperatiškų Ugnės pykčio priepuolių.
Vieną popietę ji nusispjovė ir riebiai ispaniškai nusikeikė: „Jeigu tau taip rūpi Julio, tai pasišaukime jį į svečius!“
Ant didelio ąžuolinio stalo pastatėme televizorių su vaizdo grotuvu, viskio butelį ir tris taures. „Jungiamės“, – pripildė stiklus Ugnė ir po pirmo sodraus gurkšnio ekrane apsireiškė J.Cortazaras.
Buvau jam pristatytas kaip „un lindo chico lituano Vytas“ (liet. „mielas lietuvis berniukas Vytas“) ir prie putleriško dydžio vaišių stalo iškart tapau savas.
Taip prarymojom gligliškai trise, kol nebeliko ko lašinti į stiklus... O vakaras tiktai prasidėjo.
Ant savo rožinio frotinio namų kombinezono kosmonautė Ugnė pasikabino kelias poras gintarinių karolių ir mes patraukėme į Paryžiaus centrą „žaisti klasių“.
Prie pirmo gatvės Rue de Savoie 19 namo kampo astronautė paslydo ant banano žievės ir vožėsi aukštielninka ant revoliucinio Paryžiaus grindinio.
Skrydis buvo kraupus ir tragiškas. Iš gretimos kavinės atskuodė barmenas, žmonės, stebėję šį makabrišką katapultavimąsi, sustingo.
Kažkas pylė vandenį iš buteliuko Ugnei ant veido, kažkas kvietė greitąją pagalbą, masažavo širdį, o aš užsimečiau rožinį frotinį nepakeliamą maišą ant pečių ir barmeno padedamas nutempiau jį į naują pakilimo taką – mažą bariuką gatvės pabaigoje.
„Madame Ugne, madame Ugne... mon Dieu, – dejavo barmenas. – Tuoj atvažiuos daktaras Aiskauda.“
Ugnė atkuto, nusipurtė kosmines dulkes ir mandagiai paprašė mažo bokaliuko alaus.
Po sėkmingo nusileidimo ant žemės publika salone pratrūko plojimais.
Pagaliau nauja gyvybė pulsavo Ugnės gyslomis, ir mes klaidžia Jimo Morissono (grupės „The Doors“ lyderis. – Red.) kardiogramos kreive tvinkčiojome link kito taško: „Well, Show Me The Way To The Next Whiskey Bar“ (liet. „Parodyk kelią į kitą viskio barą“), betoninio bunkerio, nedidelio kino teatro, kur nepertraukiamai sukosi dokumentinių filmų srautas.
Pataikėme tiesiai į nespalvotą prirūkytą praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio salytę, o ekrane mus pasitiko savo triūbą myluojantis Chetas Bakeris (amerikiečių džiazo trimitininkas ir dainininkas, – Red.).
Ugnė užvertė kojas ant priekinio krėslo atlošo, užsirūkė vieną – ačiū Dievui, ne penkias – cigaretę ir paniro į savo virtualios tikrovės sapną.
Ekrane šmėžavo Jeanas Paulis Sartre’as, Simone de Beauvoir, Charlesas Parkeris ir daugybė žinomų sėbrų, tarp kurių pasiblaškydavo ir J.Cortazaras su U.Karvelis.
Maždaug penkioliktą filmo minutę madam Ugnė atlošė galvą atgal ir ėmė garsiausiai knarkti. Jokie baksnojimai į šoną sapnuojančios fėjos nejaudino.
Publika aplink sunerimo, nes nežemiškas Ugnės šnarpštimas užkimšo Ch.Bakerio triūbą ekrane. Reikėjo skubiai valyti vamzdyną.
Gerai vožtelėjau Ugnei per galvą, ir ji atsipeikėjo: „Va, matei, ten aš su Julio praėjau...“ – dūrė pirštu į ekraną ir toliau smigo į gilią trečiąją knarkimo fazę.
Jaunuolis iš salės nebeiškentė, priėjo prie kriokiančio vulkano ir ėmė figūrantę purtyti.
Ji nukėlė kojas nuo atlošo, pašoko ir suriko: „Sėsk į savo vietą, pižone, tau prieš akis visas mano gyvenimas!!!“
Berniukas susigūžė į mazgą ir tyliai nupėdino į savo vietelę. Dar ilgai mes gligliškai stebėjome skęstantį septintojo dešimtmečio epochos „Titaniką“ mirksinčiame ekrane, kol likome sėdėti salės dūmuose dviese tarsi katastrofą išgyvenę keleiviai...
Faktinis Ugnės sutuoktinis nuo 1989 metų buvo kaunietis vaizdo metraštininkas Henrikas Gulbinas. Ši „karvelio“ ir „gulbino“ santuoka plazdėjo iki pat Ugnės mirties 2002 metais.
Jų ryšys rėmėsi pagarbiu abipusiu susitarimu: Henrikui Ugnė atvėrė langą į Vakarus, o Ugnei apsimokėjo praktiškai turėti jauną pagal(v)ininką ir išvengti drastiškų mokesčių.
Tačiau vienintelė ir didžioji jos gyvenimo meilė „my man, mein Mann ir homme de coeur (širdies vyras)“ buvo ir liko J.Cortazaras.
