Paprūsė buvo ekonomiškai ir kultūriškai labiau pažengęs regionas, tad naujovės iš jo pasklisdavo po visą Lietuvą: prūsiški žodžiai prigijo tarmėse, virtuvėse įsitvirtino prūsiškų valgių receptai. Šiemet – išskirtinė proga visa tai prisiminti – 2025-ieji paskelbti Paprūsės metais.
Paprūsė ir kalba
Pasak gidės Birutės Bendoraitienės, Paprūsė buvo reikšminga lietuviškos spaudos plitimui, knygnešystei.
„Iš prūsų XIX a. pabaigoje nešdami maldaknyges, kantičkas, „Palangos Juzę“, knygnešiai galbūt pargabeno ir ne vieną svetimžodį. O tai turėjo įtakos Šakių, Vilkaviškio, Jurbarko ar Šilutės rajonų gyventojų kalbai. Iki dabar čia yra išlikę ir vartojami kai kurie prūsiškos kilmės žodžiai: kuchnia (virtuvė), berkštas (šepetys), asla (grindys), stuba (troba), staldas (tvartas) ir kiti“, – pasakojo gidė, pridurdama, kad Paprūsėje veikė ir patikimos prieglaudos knygnešiams, nešusiems draudžiamą literatūrą į Lietuvą.
Didžiulę reikšmę regionui turėjo prekyba. XVIII–XIX amžiuje prūsai per Šešupę, kitus upelius eidavo į Šakių turgų prekiauti maisto produktais: dešromis, kumpiais, skilandžiais, kiaušiniais, paukštiena. Atgabendavo ir žąsų.
„Prūsiškai žąsis yra „šek“, bet Šakių miesto pavadinimas kilo tikrai ne nuo to, nes miestas paminėtas daug anksčiau“, – pasakojo gidė Birutė.
Šakiuose stovi Kęstučio Dovydaičio sukurta bronzinė kompozicija lietuvių kalbai – „Simboliai laike“, primenanti, kad iš šio krašto kilęs Jonas Jablonskis subendrino tarmes. Simboliška, kad mergaitė zanavykė eina palikdama pėdutes, o jose lietuviška abėcėlė.
Ir taip nuo čia prasidėjo Šakių miesto pėdučių istorija – aštuonios pėdutės žymi svarbiausias Šakių miesto istorines vietas ir įvykius, leidžiančius keliauti laiku. Tai ir iki šių dienų neišlikusi Vinco Kudirkos klėtis, kurioje kadaise jis priiminėjo ligonius, ir Turgaus aikštė, kuri susiformavo XVIII a. antroje pusėje čia stovėjusios medinės bažnyčios vietoje.
Prekyba Turgaus aikštėje vykdavo pagal skirtingų religijų kalendorius, pavyzdžiui, žydai negalėdavo prekiauti šeštadieniais, tad jų diena būdavo penktadienis, o viena pėdutė skirta susipažinti ir su žydų bendruomene.
„Sūduva buvo ne tik žemdirbiškas kraštas. Iš čia kilę ir daug šviesuolių. Mokslas visais laikais čia buvo prestižas – tad krašte gyveno daug kunigų, mokytojų, kalbininkų, daktarų, iš čia kilę ir penki Nepriklausomybės akto signatarai. O su V.Kudirka ir jo veikla galima susipažinti ne tik Šakiuose, bet ir Kudirkos Naumiestyje jo vardo muziejuje“, – akcentavo gidė B.Bendoraitienė.
O prūsiškąsias maisto tradicijas iki šiol prisimena ir puoselėja regionų ūkininkai ar vietiniai verslai, pristatydami vietos produkciją ir kulinarinį paveldą.
Paprūsės patiekalai
Paprūsė apima nemažą teritoriją, kur taikiai sugyveno skirtingos kalbinės ir religinės bendruomenės, tad ir papročiai, ir patiekalai visoje teritorijoje kiek skyrėsi.
Pasak Šakių rajone Zyplių dvaro ansamblyje įsikūrusio restorano „Kuchmistrai“ virtuvės šefo Artūro Rakausko, 500 metų laikotarpis tikrai ilgas, tad mitybos įpročiai ir produktai ilgainiui keitėsi, į Lietuvą atkeliavo nemažai vokiškos gastronomijos tradicijų, jos persipynė su vietoje naudojamais ingredientais, gamybos būdais.
Paprūsės regione buvo gaminama daug miltinių patiekalų, sriubas šeimininkės mėgdavo tirštinti kiaušinių tryniais, ruošdavo daugybę troškinių.
„Paprūsę vagojo nemažai ir, ko gero, gerokai vandeningesnių nei dabar upių, tad žuvies patiekalų ant stalo tikrai būdavo. Tad šiemet ir mes pasirinkome pristatyti keletą Paprūsės gastronomines tradicijas atliepiančių patiekalų – ryžius su ruduoju sviestu ir garintais moliūgais bei upėtakį“, – pasakojo kuchmistras A.Rakauskas.
Be to, pasak virtuvės šefo, už naujoves lietuviškoje virtuvėje turėtume būti dėkingi ne tik itališką maisto kultūrą XVI a. atgabenusiai karalienei Bonai Sforzai. Kur kas anksčiau su gastronomine egzotika lietuviai susidūrė kovų su kryžiuočių riteriais metu.
„Jau anksčiau meniu papildžiusios pastarnokų pončkutės ar ropių kugelis primena laikus, kai lietuviams neatrodė gera mintis valgyti prūsų mityboje gana plačiai naudojamas daržoves.
Minėdami Paprūsės metus turėtume nepamiršti mūsų virtuvėje senai garbingą vietą užimančio obuolio, kiek labiau primirštų rūgštynių, grūdinių kultūrų – žirnių, pupų. Dėmesio nusipelno ir egzotiški prieskoniai, kuriais bemaž kasdien patiekalus gardino ne tik Rytų Prūsijos kilmingieji, bet ir miestiečiai“, – gyvavusius mitybos įpročius apibendrino kuchmistras A.Rakauskas.