Lietuvos nacionalinis muziejus šiais metais mini 170-ąjį gimtadienį. 1855 metais grafo Eustachijaus Tiškevičiaus rūpesčiu ir jo sukauptų rinkinių pagrindu buvo įkurtas pirmas Lietuvoje viešasis muziejus – Vilniaus senienų muziejus, kuris laikomas dabartinio LNM ištakomis.
Dabar muziejus vienija 12 padalinių ir rūpinasi didžiausia šalyje vertybių kolekcija, kurią sudaro daugiau nei pusantro milijono eksponatų.
– Jubiliejinių metų įžanga turbūt galime laikyti sėkmingą LNM pasirodymą per Lietuvos sezoną Prancūzijoje? – paklausiau šeštus metus muziejui vadovaujančios 54 metų archeologės, humanitarinių mokslų daktarės R.Kačkutės.
– Tai iš tiesų buvo labai įspūdinga patirtis, atvėrusi mūsų muziejui naujus kelius į tarptautinius vandenis. Tai, kad prie Kazio Varnelio parodos Pompidou centre kartu su prancūzų kuratoriumi dirbo ir mūsų muziejininkė Indrė Urbelytė, suteikė ne tik naujos patirties, bet ir pasitikėjimo.
Be galo džiugu ir tai, kad K.Varnelio parodą pamatė 236 tūkst. lankytojų. O jei pridėsime tekstilės parodą „Etnografinis opartas“, surengtą garsiausio optinio meno dailininko Victoro Vasarely muziejuje „Fondation Vasarely“, susidarys ir 255 tūkst.
Dar vienas svarbus įvykis Paryžiuje – su Luvro muziejumi pasirašyta bendradarbiavimo sutartis.
– Įvardinti tai, kas įvairiu metu iš muziejaus buvo išvežta į Maskvą, – taip pat vienas jubiliejinių metų uždavinių?
– Taip. LNM pradžia – Senienų muziejus, kuris buvo įkurtas E.Tiškevičiaus kolekcijos pagrindu. Tas muziejus veikė Vilniaus universiteto P.Smuglevičiaus salėje. Apie įdomiausius to meto eksponatus papasakosime dabar rengiamoje virtualioje parodoje.
Norisi atkreipti dėmesį ir į tai, kad daugelio Senienų muziejaus eksponatų mes netekome, kai po 1863 metų sukilimo jis buvo uždarytas ir dalis kolekcijos išvežta į Maskvą. Iki šių dienų mes jų taip ir neatgavome.
– Jubiliejaus proga lankytojams siūlote ir pažaisti, ir sužinoti daugiau apie šunis?
– Kovo mėnesį prasidėjo žaidimas, kuris kviečia apsilankyti visuose LNM padaliniuose, kurių yra dvylika. Jų laukia prizai.
Žaidžiantiems neužteks pasivaikščioti po Vilnių. Teks apsilankyti, pavyzdžiui, ir Palangoje. Jubiliejaus išvakarėse ten kaip tik baigėme restauruoti nuostabią Tiškevičių vilą, Palangos burmistro Jono Šliūpo muziejų.
Šio mėnesio pabaigoje Istorijų namuose atidaroma paroda turėtų nudžiuginti ne tik istorijos, bet ir šunų mėgėjus. Ji vadinsis „Istorija vizgina uodegą“ ir bus skirta visai šeimai. Tai pasakojimas apie žmogaus ir šuns draugystės pėdsakus istorijoje, archeologijoje ir mene.
– Ne mažiau nei paroda apie šunis stebina ir kita jubiliejinė ekspozicija – muzikos istorijos atodangos Lukiškių muziejuje. Ką ten rodysite?
– Tai taip pat vasaros ekspozicija. Buvusiame Lukiškių kalėjime pasakosime apie XX a. pabaigoje išpopuliarėjusius elektroninės muzikos koncertus – reivus. Gal tai irgi nėra tipinė LNM paroda, bet manome, kad žvelgiant į istoriją reikia pasakoti ir apie įvairias bendruomenes. O mes iki šiol savo parodose mažai pasakojome apie jaunimo kultūrą.
– Pilininko namas šiemet mini vienų metų gimtadienį. Kaip kilo sumanymas tokioje nedidelėje erdvėje įrengti apie Lietuvą pasakojančią teminę ekspoziciją?
– Kartu su muziejininkais ir istorikais tarėmės, kokios ekspozicijos labiausiai trūksta Vilniui ir Lietuvai. Supratome, kad nėra tokios vietos, kuri trumpai ir aiškiai papasakotų apie mūsų šalį ir jos gyventojus, padėtų atvykėliams suvokti, kas gi yra ta Lietuva, kokia jos DNR.
Taigi tikslinė auditorija – užsieniečiai ir „paaugliai“. Paaugliai su kabutėmis todėl, kad turime omenyje visus tuos jaunus žmones, kurie neturi nei laiko, nei įpročio užsibūti muziejuje, nes įpratę skubėti. O įkvepiančios arba skaudžios istorijos visais laikais domino žmones. Todėl ekspoziciją kūrėme nuo kito galo – nuo istorijų, kurioms ieškojome pačių įdomiausių eksponatų. Tai buvo eksperimentas, kuris pasiteisino.
– Dar vienas pasiteisinęs dalykas, kurio lankytojams pritrūksta kai kuriuose kituose Vilniaus muziejuose – kavinės. Gal ateityje muziejaus padaliniuose jų bus daugiau?
– Renovuotame Naujajame Arsenale taip pat turėtų būti galimybė atsigerti kavos. Šiemet tai jau galima padaryti Istorijų namuose ir Signatarų namuose, greit tokia galimybė bus ir Kazio Varnelio namų rūsyje įsikūrusiame restorane. Kavinės – tikrai svarbios muziejui, nes žmonės čia ateina ne tik po apsilankymo aptarti įspūdžius, bet ir tiesiog gerai praleisti laiką, pabūti su draugais, šeima, vaikais.
Deja, ne visuose padaliniuose galime įrengti kavines, nes visos mūsų ekspozicijos yra įsikūrę istoriniuose pastatuose. Kai kurių patalpos tiesiog neatitinka kavinėms keliamų reikalavimų.
– Gedimino pilies bokštas – pats populiariausias muziejaus padalinys, tačiau Gedimino kalno šlaitų sutvirtinimo klausimai – viena didžiausių pastarųjų metų problemų. Kokia jo būklė dabar?
– Džiaugiamės, kad Gedimino kalno aikštelėje pavyko įrengti du inovatyvius garso ir vaizdo gidų terminalus su virtualiosios realybės integracija. Šiuose terminaluose lankytojai gali ne tik išsamiau susipažinti su Vilniumi, bet ir su pačiu kalnu – jo istorija, geologine sandara.
Kalbant apie paties kalno tvarkymą – visų šlaitų sutvarkymui prireiks dar ne vienerių metų. Vis dėlto svarbiausia, kad šiuo metu kalno būklė yra stabilizuota – didelių nuošliaužų jau neprognozuojama.
Turime parengtą viso kalno sutvarkymo projektą, kurį įgyvendiname nuosekliai – žingsnis po žingsnio, pirmiausia tvarkydami jautriausias, pavojingiausias vietas. Žinoma, situacija tebėra priklausoma nuo oro sąlygų. Šiemet kalno tvarkymui gauta 15 milijonų eurų trejų metų laikotarpiui, tad darbai tęsiasi.
Kada bus visiškai užbaigtas visas projektas – pasakyti dar sudėtinga, tačiau svarbiausia, kad kalnas nuolat stebimas, prižiūrimas ir sistemingai tvarkomas.
– Kokie didžiausi iššūkiai kyla vadovaujant Lietuvos nacionaliniam muziejui?
– Pirmiausia – sudaryti darbuotojams tokias sąlygas, kad jie gerai jaustųsi darbe. Taip pat svarbu pritraukti tinkamus darbuotojus, nes viskas priklauso nuo žmonių. Suburti gerą kolektyvą ir pasiekti, kad jo nariai matytų prasmę savo kūrybines idėjas įgyvendinti muziejuje – tai sunkiausia. Jei pavyksta tai padaryti – tai muziejus klesti.
Antras didelis iššūkis – pritraukti į muziejų tuos lankytojus, kurie nuo vaikystės nėra įpratę lankytis muziejuose. Ir tai ne tik jaunimas, bet ir vyresnio amžiaus žmonės, kurie yra įsitikinę, kad istorijos muziejus jiems neįdomus.
Tiesa, jei žmogus jau apsilanko mūsų muziejuje, dažnai tampa nuolatiniu lankytoju – išlaikyti auditoriją mums nėra didžiausias iššūkis. Rimtesnė užduotis – pasiekti tuos, kurie dar nėra mūsų lankytojai, ir atrasti būdus, kaip juos sudominti.
– Kultūros ministerija visai neseniai pranešė, kad net kelių muziejų saugyklos bus statomos Rumšiškėse. Tai išspręs ilgametes ir jūsų muziejaus problemas?
– Ne visai. Jos negalės patenkinti visų mūsų ar Nacionalinio dailės muziejaus poreikių. Žinoma, mes ir tuo labai džiaugiamės. Būsimos Rumšiškių jos puikiai tiks didelių gabaritų eksponatų saugojimui.
Bet trečias didžiausias mano kaip muziejaus vadovės iššūkis – pastatyti šiuolaikiškas muziejaus saugyklas. Nes ir sovietmečiu, ir iki šių dienų Lietuvos nacionalinis muziejus neturėjo normalių saugyklų. Eksponatus saugojome Naujojo Arsenalo palėpėje, bet ten yra visiškai netinkamos sąlygos.
Taigi, gyvename be saugyklų. Nuomojamės patalpas, bet ir jose nėra tokių sąlygų, kurių reikia pačių vertingiausių mūsų eksponatų saugojimui. Labai tikiuosi, kad man pavyks įgyvendinti naujų saugyklų projektą.
– Kai jūs studijavote Danijoje, ar ten muziejai buvo kitokie nei Lietuvoje?
– Įdomu, kad Danijoje muziejai vykdo archeologinius kasinėjimus. Ir tuo metu, kai mokiausi Archeologijos muziejus ten taip pat buvo gana tradicinis. Tačiau dabar jis jau pasistatė visai naują pastatą, pertvarkė ekspoziciją ir šiuo metu Moesgaard archeologijos ir etnografijos muziejus (MOMU) yra vienas labiausiai lankomų Danijos muziejų.
Taigi, aš Danijoje savo akimis pamačiau, kaip atrodo ta naujoji muziejininkystė ir atsiradus galimybei panorau kažką panašaus sukurti pas mus. Mes iš jų mokomės.
O tai, ką mes išmokome iš danų, galima pamatyti aplankius ekspozicijas Istorijų namuose. Jos nenuobodžios, įtraukiančios ir vaikai turi ten ką veikti. Ir šiuo metu rekonstrukcijai uždaryto Naujojo Arsenalo patalpose nuolatinė Lietuvos istorijos ekspozicija bus kuriama pagal šiuolaikinės muziejininkystės principus, bendradarbiaujant, semiantis patirties iš šio Danijos muziejaus.
– Turbūt ne visi žino, kad jūs Metų knygos rinkimai – tai jūsų sumanyta akcija. Šiemet pirmą kartą juose dalyvauja ir jūsų knyga vaikams „Gintaro kelias: nuo Romos iki Baltijos“?
– Negalėčiau vadinti savęs rašytoja, tai labiau mokslininkės ir parodų kuratorės bandymas papasakoti gintaro istoriją patraukliu būdu. Iš tiesų, tai parodos „1 000 000 žingsnių: Gintaro kelias nuo Romos iki Baltijos“, kurią rengėme kartu su Sigita Bagužaite-Talačkiene, tęsinys.
– O koks buvo jūsų mėgstamiausias muziejus vaikystėje?
– Aš buvau šio muziejaus, kuris tuomet vadinosi Istorijos ir etnografijos muziejumi, lankytoja. Kiekvienais metais su mama eidavome į Gedimino pilį, bet mano mėgstamiausia muziejus buvo Naujasis Arsenalas. Man patikdavo visos tos etnografinės pirkios ir istorinės ekspozicijos.
DATOS IR FAKTAI
Prasidėjo nuo privačios kolekcijos
Lietuvos nacionalinio muziejaus pirmtaku laikomas Vilniaus senienų muziejus, kuris veikė Vilniuje 1855–1915 m. Jo fondų pradžia – grafo E.Tiškevičiaus dovanota maždaug 6000 eksponatų (monetos, medaliai, graviūros, portretai, spaudai, istorinės relikvijos, daugiau kaip 3000 knygų biblioteka) kolekcija.
Muziejaus fondus papildė Rusijos imperijos valdžios uždarytų Lietuvos vienuolynų, bažnyčių bibliotekos, dokumentai, rankraščiai, daiktai iš uždaryto Vilniaus universiteto. Vėliau eksponatus dovanojo didikai, visuomeninės organizacijos.
Muziejuje buvo saugoma ir eksponuojama Lietuvos didikų ginkluotė, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) kariuomenės uniformos, vėliavos, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių privilegijos, LDK manufaktūrų gaminiai, archeologiniai ir mitologiniai radiniai (tarp jų 78 pinigų lobiai). Gamtos skyriuje – mineralogijos, zoologijos, botanikos, ornitologijos eksponatai. 1862 m. jį aplankė daugiau kaip 10 tūkst. žmonių.
Po 1863 m. sukilimo 10 tūkst. vertybių iš šio muziejaus išvežta į Maskvos N.Rumiancevo muziejų (Rusija), o likę muziejaus eksponatai ir biblioteka perduoti Vilniaus viešajai bibliotekai. Į Rusiją išvežti reikšmingiausi eksponatai ir vertybės, kurios buvo susijusios su LDK istorija. Iš jų šiandien į Lietuvą sugrąžintos tik 285.