Daugybę garsių menininkų portretų galima rasti Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje pristatytame fotomenininko A.Kunčiaus fotoalbume „Susitikimai praeitame šimtmetyje. 1963–2000“. Tai ne tik fotografijų rinkinys, bet ir unikali galimybė žvilgtelėti į Lietuvos kultūros ir meno pasaulio užkulisius, pamatyti iškilias asmenybes neoficialioje aplinkoje, užfiksuotas talentingo fotoreporterio akies.
Knygą išleido Lietuvos nacionalinis muziejus, kuriam fotografas dovanojo savo archyvą – apie 80 000 negatyvų ir 2600 autorinių fotografijų, įamžinusių kultūros ir meno žmones bei įvykius nuo 1963 metų iki amžiaus pabaigos. Jos sudarytoja – muziejininkė, kuratorė Onutė Butkutė.
Archyvas buvo pradėtas kaupti A.Kunčiui dirbant fotoreporteriu savaitraštyje „Literatūra ir menas“, tačiau didžioji jo dalis – fotografijos žurnalui „Kultūros barai“. Jubiliejams, straipsniams apie parodas, koncertus, knygas reikėjo kokybiškų ir nenuobodžių portretų, atskleidžiančių asmenybę, jos kūrybą ir aplinką.
Todėl knygoje – ne studijiniai portretai, o tarsi kultūrinio Lietuvos gyvenimo juosta. Fotografas menininkus aptikdavo kasdienybėje – rašančius, tapančius, susimąsčiusius, atvažiuojančius ar išvažiuojančius, pakeliui į renginius ar netikėtai susitikus.
Pasak fotomenininko, ypač svarbu, kad albumas pasirodė tais metais, kai „Kultūros barai“, daugelį metų buvę ne tik jo darbo vieta, bet ir ypač svarbiu intelektualų traukos centru, mini savo 60-metį.
Ši beveik du kilogramus sverianti knyga yra tarsi sovietmečiu „Glavlit“ (SSRS kultūros, literatūros, žiniasklaidos cenzūros institucijos. – Red.) išcenzūruoto nediduko, bet ypač populiaraus fotografo albumo „Susitikimai“ rekonstrukcija. „Minties“ leidykla „Susitikimus“ išleido 1984 metais, iš albumo išmetus sovietų valdžiai neįtikusių kultūros žmonių portretus. Pavyzdžiui, pianistės Aldonos Dvarionaitės ar tapytojos Dalios Kasčiūnaitės.
– Nemažai jūsų kolegų, išgirdę, kad muziejui dovanojote savo daugelio metų darbą, nustebo. Tačiau naujasis albumas liudija, kad tos fotografijos nedūlėja archyve. Turbūt nesigailite savo žingsnio? – paklausiau 85 metų A.Kunčiaus.
– Niekada nesigailėjau. Šiame albume publikuota didžioji dalis mano vintažinių fotografijų, kurios buvo eksponuotos 2019 metais Nacionaliniame muziejuje surengtoje parodoje „Susitikimai praeitame šimtmetyje“. Ten rodyti vien tik mano autoriniai atspaudai.
Džiaugiuosi, kad nemažai mano sukurtų portretų ir šiandien įvairiomis progomis nuolat naudojama žiniasklaidoje, leidiniuose. Todėl ir savo kolegas agitavau muziejui dovanoti tas fotografijas, kuriose užfiksuoti žmonės ir įvykiai. Tai mūsų kultūros fondas. Jis turėtų būti prieinamas visiems ir saugomas valstybinėse institucijose.
– Albumo viršelyje – legendinis scenografas Liudas Truikys ir „Naujosios Romuvos“ redaktorius Juozas Keliuotis. Ar norėjote pabrėžti ryšį su prieškario Lietuva?
– Taip, tai man visada buvo svarbu. Sovietmečiu leistų „Susitikimų“ viršelyje buvo trys Paryžiuje meno mokslų ragavę asmenys – tapytojas Antanas Gudaitis, keramikas Liudvikas Strolis ir scenografas Stasys Ušinskas. Simboliška, kad ir čia, nors tik du, bet taip pat paryžiečiai. Tą „dviejų dinozaurų“ nuotrauką pasiūlė knygos dailininkė Vida Ona Kuraitė.
Mane tai nudžiugino, nes ta paryžiečių karta man visuomet buvo svarbi. Pavyzdžiui, J.Keliuočio „Naujosios Romuvos“ įžanginiame žodyje pabrėžta, kad leidinys tarnaus tik meno partijai. Smetoniškoje Lietuvoje tai buvo drąsus pareiškimas. O sovietai jį buvo net kelis kartus ištrėmę. Kai užsukdavau pas J.Keliuotį, visuomet uždėdavo ant patefono plokštelę. Ir pabeldęs į elektros lizdą sakydavo: „Jie (saugumiečiai. – Red.) irgi kartais pasiklauso.“ Viršelio fotografijoje – 1981 metai, kai L.Truikys Operos ir baleto teatre kūrė Giuseppe’s Verdi operos „Don Karlas“ dekoracijas.
– Tarp albumo veidų – ir filmininkas Jonas Mekas. Ar tiesa, kad jo pavyzdys įkvėpė jus įkalinti laiką ne tik fotografijose, bet ir kino juostoje?
– Kai J.Mekas antrą kartą atvyko iš JAV į Lietuvą 1977 metais, jis užsuko į „Kultūros barų“ redakciją. Susidraugavome. Jis gyveno „Neringos“ viešbutyje, aš savo zaporožiečiu vežiojau jį po Vilnių. Kai kitą sykį susitikome, prisipažinau, kad nuo jo užsikrėčiau, pradėjau filmuoti, kurti kino užrašus. Taip prie pagrindinės fotoinfekcijos prisidėjo ir kinas.
Saugau užrašą ant jo knygelės apie kiną „Pareiškimai iš Paryžiaus“: „Algimantai! Laikas bėga, o mes bėgam kartu su juo! Tai bėkim neatsilikdami!“
J.Mekas tuomet man patarė nieko nekarpyti ir nemontuoti. „Tai tavo užrašai, laikyk juos. Tik reikia ilgai pagyventi“, – sakė jis. Ir net kai tuos užrašus perkėlėme į skaitmeninį formatą, nukirpau tik broką – tuos baltus arba juodus kadriukus, kurie atsirasdavo dėl kameros specifikos. O šiaip išsaugojau visas savo nufilmuotas rites. Žvėryne turiu tokį drėgnoką rūsį, tai laikau jas spintoje – visą kalną.
– Viskas prasideda nuo rašytojų, o baigiasi džiazo muzikantais?
– Tokia ir buvo pradžia. Dar „Susitikimų“ įžangoje rašiau, kad neužmiršiu nekantraus Vinco Mykolaičio-Putino žvilgsnio ir jau pasiligojusio Kazio Borutos pasakojimų apie jaunystės klajones po Europą.
Septintajame dešimtmetyje „Kultūros barai“ spausdino V.Mykolaičio-Putino straipsnį apie įkvėpimą. Apie tai, kad kūrėjui nedera klausytis apie ausis švilpiančio botago. Ėjau jo fotografuoti, bet fotoaparatas buvo prastas, juosta užkliuvo ir nebesisuko, pradėjo plyšti perforacija.
Viešpatie, kaip buvo baisu.
Rašytojas sėdėjo ir laukė. Matė, kad aš nefotografuoju, paklausė: „Ar tamsta jau baigėte?“ Atsakiau, kad dar ne, atsidariau aparatą, išplėšiau juostą. Po to įsidėjau naują ir šiaip taip nufotografavau.
Tokia siaubinga buvo pradžia. Juk mano vaikystės bičiuliai Antanas Sutkus ir Romas Rakauskas tuomet jau buvo patyrę fotografai, o aš – tik mėgėjas, muzikantas.
– Ar nesigailite muziką iškeitęs į fotografiją? Juk tokį žingsnį paskatino užklupusi liga.
– Ne, viskas savaime taip susiklostė. Iš tiesų, kai mokiausi Pedagoginiame institute, buvau pusę metų apkurtęs viena ausimi. Be to, nors turėjau labai gerą muzikinę klausą, bet ne absoliučią. Dėl to irgi gerokai pykau. (Juokiasi.) Turėjau muzikinių ambicijų, bet mokytis pradėjau vėlokai, kai tėvas, kuris buvo vargonininkas, parnešė namo akordeoną. Nenuostabu, kad didelę įtaką darė žmogus, kurį rasite knygos pabaigoje, – legendinis akordeonininkas Algirdas Ločeris.
Tiesa, net ir tapus fotografu muzika iš mano gyvenimo niekur nepabėgo. Be jos tiesiog negalėčiau gyventi. Atsimenu, kaip man dėstęs dirigentas, „Ąžuoliuko“ choro vadovas Hermanas Perelšteinas sakė, kad turėčiau daugiau groti iš lapo, iš atverstos knygos. Aš jam atsakiau, kad išėjus iš instituto į pasaulį man atsivers tokia didelė knyga...
Taigi nesigailiu, nors buvau daug dėl to dirbęs – grodavau fortepijonu po šešias valandas per dieną.
Buvo net proga stoti į operos režisūrą Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) konservatorijoje. Rimtai svarsčiau, susirinkau iš bibliotekos krūvas operos libretų, kuriuos skaitydavau atsisėdęs po pušimi Vingio parke. Ir supratau, kad tai – ne man. Nemėgstu kolektyvinio darbo.
Įdomu, kad žiūrėdami į „Susitikimų praeitame amžiuje“ fotografijas žmonės yra sakę, jog fotografijų personažai tokie ramūs – tarsi vieną melodiją girdėtų.
– Akį traukia filosofo Arvydo Šliogerio portretas. Jis ir pats mėgo fotografuoti. Kalbėdavotės su juo apie fotografiją?
– Taip, jis dažnai užsukdavo į „Kultūros barus“. A.Šliogeris man, R.Rakauskui, A.Sutkui ir Aleksandrui Macijauskui aiškindavo apie fotosofiją – šviesos išmintį.
Jis sakydavo, kad fotografai yra fotosofai, nes natūraliai fiksuoja tai, ką jiems pasiūlo šviesa. Daug kalbėdavomės. Nuvažiuodavau pas jį, kai gyveno Pilaitėje, kito filosofo, Immanuelio Kanto, vardu pavadintoje gatvėje. Kartu pasivažinėdavome po Vilniaus apylinkes. Net esu jį vairuoti mokęs.
– Esate užfiksavęs ir pirmuosius dirigentų Jono Aleksos ir Gintaro Rinkevičiaus žingsnius Vilniaus koncertiniame gyvenime.
– Taip, J.Aleksa tada buvo ką tik grįžęs po studijų tuomečiame Leningrade. Visai jaunas vaikinas. Ir orkestro muzikantai iš pradžių gana skeptiškai į jį žiūrėjo. Nufotografavau jį per pirmą koncertą Filharmonijoje. Nuotraukoje šalia – dirigentas Balys Dvarionas su simfoniniu orkestru. O visai jauno dirigento G.Rinkevičiaus fotografija – po jo pergalės dirigentų konkurse Berlyne 1985 metais.
Beje, fotografuoti koncertus Filharmonijoje ar spektaklius teatre man būdavo tiesiog katastrofa. Technika – labai kukli: fotoaparatai barškėdavo, tarškėdavo.
Tačiau Operos ir baleto ar Dramos teatrų užkulisiuose fotografuoti ir šiaip pasibūti labai mėgau, todėl rasite daugybę žinomų aktorių nuotraukų. O vienoje jų eina operos solistė Irena Milkevičiūtė po „Traviatos“, tačiau ne viena – ji laukiasi dabartinės operos žvaigždės Asmik Grigorian.
Teatro žmones įdomu fotografuoti. Atsimenu, režisieriui Juozui Miltiniui taip patiko jo fotoportretas, kad net paprašė padaryti daugiau nuotraukų, kurias su autografais galėtų dalinti gerbėjams.
– Tiesa, kad B.Dvariono šuniukas, kuris nuotraukoje pozuoja su juo, jums įkando?
– Na, iš tiesų tik prakando labai gražius naujus mano sandalus. Vieną kartą užėjau pas jį į namus su kažkokiu reikalu ir tas pekinų veislės šuniukas iš tolo mane pamatė, įsibėgėjo ir pasileido koridoriumi kaukdamas.
Buvo ką tik nupirkti geltoni bateliai, o jis suleido į juos dantis.
– O kaip pavyko įamžinti turbūt garsiausią Lietuvos dievdirbį Lionginą Šepką, kuris ypač nemėgo fotografuotis?
– Skridome pas jį su dailėtyrininke Zita Žemaityte tokiu plerpiančiu dvisparniu lėktuvėliu į Rokiškį. Žiemą. Kažkoks kolūkio pirmininkas per sniegynus nuvežė rusišku džipu pas L.Šepką į sodybą. Užėjome, o Lionginas sėdi su juodais akiniais. Kaip fotografuoti? Gerai, kad Zita mokėjo jį įkalbinti. Ištarė: „Lionginai, tavo tokios gražios akys, nusiimk tuos akinius, jis gi fotografuoja.“
Teko padirbėti muzikantu restorane
A.Kunčius gimė 1939 m. Pakruojyje. 1958–1960 m. studijavo teisę Vilniaus universitete, 1960–1963 m. – muzikos pedagogiką tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute. Įsidarbino muzikantu „Neringos“ restorane.
1963–1965 m. – savaitraščio „Literatūra ir menas“ fotoreporteris, 1965–1981 m. – žurnalo „Kultūros barai“ Iliustracijų skyriaus vedėjas ir fotografas, 1992–1998 m. – šio žurnalo Fotografijos skyriaus redaktorius. 1982–1992 m. – Lietuvos fotografijos meno sąjungos konsultantas, 1996–2002 m. – Lietuvos dailės muziejaus Fotografijos meno sektoriaus vedėjas. Nuo 2002 m. – laisvasis menininkas.
1969 m. su kitais fotomenininkais įsteigė Lietuvos fotografijos meno draugiją. 1977 m. surengė pirmąją personalinę parodą Vilniaus parodų rūmuose.
Sukūrė žanrinių, portretinių, peizažinių fotografijų. Jos emocionalios, išsiskiria filosofiniu požiūriu į kasdienybę. Žymiausi fotomenininko albumai: „Susitikimai“ (1984 m.), „Tolių vaizdai“ (2001 m.) „Debesų knyga“ (2006 m.), „Reminiscencijos“ (2012 m.). Išleisti ir du Vilniui skirti albumai.
1998 m. fotomenininkas buvo apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija už peizažinių fotografijų seriją „Tolių vaizdai“, 2001 m. jam įteiktas Gedimino 5-ojo laipsnio ordinas. 2015 m. apdovanotas Kultūros ministerijos garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“, o už Vilniui skirtus fotografijų ciklus – Šv.Kristoforo statulėle.