Praeities įvykiai kovoja su dulkių viesulais. Tikrovė nusitrina lyg išblukę džinsai, o sutiktų žmonių veidai įgauna šventumo bruožų.
U.Karvelis dovanojo man begalę įsimintinų ir sodrių įvykių, susitikimų su įdomiais žmonėmis. Ji leido man patirti koridos kraujo skonį Nimo miesto antikiniame amfiteatre, stebėti mėnulio pilnaties patekėjimą pro aukščiausias iš visų išlikusių senovės Romos akvedukų arkas, besidriekiančias per Gardono upę, įkvėpti žydinčių levandų aromato beribėse Provanso slėnių platybėse, ragauti gyvenimą atviromis juslėmis – daug ir sodriai.
Trūko valandų paroje
Pati Ugnė degė gyvenimo meile – jai trūko laiko 24 valandų paroje, naktimis ji dirbo prie spausdinimo mašinėlės, o karštomis dienomis snausdavo saulės atokaitoje. Poilsį ji rasdavo nuostabioje viloje, esančioje Prancūzijos pietuose, viduramžiais dvelkiančio miestelio Senjono prieigose, kalno šlaite.
Didžiuliai maumedžiai, slyvų medžiai ir persikai dar mena Ugnės gyvenimo draugo argentiniečių rašytojo Julio Cortazaro laikus. Baldų išdėstymas viloje, buities reikmenys, paveikslai ant sienų ir Julio darbo kambarys išliko nepakitę. Atrodė, rašytojas išėjo trumpam aplankyti savo bičiulio dailininko Julio Silvos kitoje slėnio pusėje.
Skulptorius J.Silva buvo aistringas džiazo mėgėjas. Savo namuose jis sukaupė didžiulę plokštelių kolekciją, o menininkai čia rengdavo muzikos perklausas ir patys mielai muzikavo. Su J.Cortazaru dailininkas J.Silva kūrė įvairius meno artefaktus, koliažus ir piešė herojus iš rašytojo knygų.
J.Cortazaras sukūrė kronopus kaip vieną unikalių ir išskirtinių personažų grupių savo kūryboje. Kronopai – vaizduotės būtybės, pasirodančios J.Cortazaro trumpų istorijų rinkinyje „Kronopai ir garsenybių istorijos“ (isp. „Historias de cronopios y de famas“, 1962 m.). Jie apibūdinami kaip naivūs, idealistiški, spontaniški, nesijaudinantys dėl visuomenės normų. Kronopai dažnai kontrastuoja su garsenybėmis (isp. „fameis“), kurios yra jų priešingybė: organizuotos, metodiškos ir biurokratiškos.
Kronopai atspindi kūrybiškumą, jautrumą ir gyvenimo džiaugsmą, o garsenybės simbolizuoja rutinos, tvarkos ir biurokratijos aspektus. Šios būtybės leidžia autoriui nagrinėti gilesnius žmogaus prigimties klausimus per alegoriją ir humorą.
Po J.Cortazaro mirties jo draugas skulptorius J.Silva sukūrė antkapį žymiam argentiniečių rašytojui Monparnaso kapinėse. Virš marmurinės plokštės palinkusi keista būtybė panaši į jų pieštą kronopą.
Slėpė meilės nuotykius
Senjono miestelis slėpė daugiau paslapčių ir J.Cortazaro meilės nuotykių. Kartą U.Karvelis paliko mane, skulptorių Klaudijų Pūdymą ir videometraštininką Henriką Gulbiną su užduotimi Senjone, o pati išvyko į Paryžių.
Mes pažadėjome pastatyti akmeninius laiptus sode ir juos gražiai įkomponuoti į bendrą vilos architektūrą. Mus saugojo kronopai ir šuo spanielis Dogito Ramses.
Ugnė perspėjo, kad dirbti reikia tik anksti ryte, kol dar neplieskia žudančiai kaitri saulė, ir saugotis skorpionų bei gyvačių, kurios tyko žolėse tarp akmenų. Visų šių taisyklių mes nesilaikėme, džiaugėmės laisve, baseino gaiva, o darbus atlikdavome per patį karštymetį, kai vietiniai gyventojai miegojo siestos miegu.
Klaudijų labiausiai jaudino gyvatės. Buvęs imtynininkas puolė plikomis rankomis gaudyti žvitrių nuodingų kirmėlių. Netrukus dėl staigios reakcijos jis virš galvos iškėlė besiraitančią bestiją ir sugrūdo gyvatę į tuščią alaus butelį.
Ši medžioklė taip paprastai nesibaigė: atėjo eilė skorpionams.
Į įvairias dėžutes buvo sudėlioti juodauodegiai voragyviai. Kai apvalėme darbų teritoriją, ėmėmės darbo: vilkome iš laukų akmenis, maišėme cementą, kantriai statėme laiptus. Savo medžioklės trofėjais norėjome pasidalinti ir su kaimynais. Smalsu buvo sužinoti, ar gyvatė tikrai nuodinga ir ar skorpiono geluonis mirtinas.
Kopiant nuo rašytojo vilos aukštyn į kalną stovėjo senovinę pilį primenantis namas. Čia, tarsi uoloje įsikūrusi, gyveno argentiniečių dailininkė madam Rozarija.
Skverbdamiesi pro senus rakandus, kudakuojančias vištas, palaidus šunis ir kates patekome į tikrą raganos urvą. Bet šeimininkė pasitiko linksma ir vaišinga. Tuoj atkimšo vyno butelį, papjaustė sūrio, duonos ir nesuvokiamu anglų, prancūzų ir ispanų kalbų mišiniu užmezgė pokalbį.
Kai tik parodėme jai butelį su gyvate, ji puolė žegnotis. Tai pati nuodingiausia angis regione! Nuo jos įkandimo žmogų ištinka anafilaksinis šokas ir staigi mirtis. Tačiau Rozarija pareikalavo tučtuojau paleisti visus gyvius į laisvę ir neužrūstinti Provanso dievų.
Klaudijus nuolankiai įvykdė ponios nurodymus ir lyg prasikaltęs vaikas susigūžė prie stalo.
Tačiau kai tik Rozarija sužinojo, kad mes esame iš Lietuvos, ją nupurtė šaltas prakaitas. Ji staiga atsistojo ir svirduliuodama išbėrė ispaniškas pykčio skeveldras „lituanos“ adresu.
Greitai suvokiau, kad ūmaus pavydo proveržio priežastis – U.Karvelis. Rozarija labai artimai pažinojo J.Cortazarą dar nuo studijų Buenos Airėse laikų. Tai buvo slapta jos meilė, kuri vedė dailininkę nuo Argentinos per Paryžių iki pat Senjono miestelio. Rozarija buvo karštai įsitikinusi, kad ji yra vienintelė ir tikroji menininko moteris. Netgi atsiradus U.Karvelis J.Cortazaro gyvenime Rozarija neprarado vilties, jog pas ją rašytojas sugrįš. Jos viduramžiškoje pilyje Julio jautėsi kaip namuose, čia jis atrasdavo dalelę savo išsiilgtos Argentinos šilumos.
Nežinia, kaip būtų susiklostęs Rozarijos gyvenimas, jei ne lemtinga J.Cortazaro kelionė automobiliu iš Senjono į Paryžių. Čia jis pakluso automobilį stabdančios merginos mostui, o gražuolė pakeleivė, jauna fotografė Carol Dunlop, tapo lemtinga ir paskutine rašytojo meile, galiausiai oficialia žmona.
Fotografė padėjo tašką Ugnės ir Julio santykiuose: suplėšė juos lyg seną nuotrauką ir kaip viesulas išdraskė ilgai kurtus namus.
Julio ir Carol santuoka truko vos vienus metus ir buvo paženklinta abipusės pragaištingos AIDS ligos. Abu menininkai mirė ir yra drauge palaidoti Monparnaso kapinėse Paryžiuje.
Apie kultūrų skirtumus
Mūsų akmeninių laiptų statyba ėjo į pabaigą. Skulptorius K.Pūdymas kruopščiai ir su pasididžiavimu užglaistė visus kampus, bet Ugnė užtruko Paryžiuje ilgiau.
Maisto atsargos jau buvo seniai pasibaigusios, tad maitinomės sodo vaisiais ir ponios Rozarijos sūrio gabaliukais. Alkis beldėsi į duris, bet vieną vakarą Klaudijus iškepė nuostabų kepsnį ant grotelių. Apsilaižydami sudorojome Dievo siųstą „karvelį“ net nesvarstydami, iš kur ant mūsų stalo atsirado tokia skalsi ir sultinga mėsa.
Ugnė pasirodė kitą dieną ir, pamačiusi mūsų sumūrytus laiptus, pratrūko pykčio priepuoliu: „Jūs ką, čia man Trakų pilį pastatėte? Provanse tokių laiptų nebūna!“
Visą dieną ardėme tvirtovės akmenis ir išnešiojome juos atgal po laukus. Tvirtai lietuviškai sumūrytos laiptų pakopos išvedė Ugnę iš pusiausvyros. Ji parodė mums tolumoje iš laukų akmenų sulipdytą sieną ir pasakė, kad laiptai turi būti sudėti tokiu pat principu. Tarp mūsų žiojėjo neperžengiama praraja ir gurgiantys iš bado pilvai.
Kultūrų skirtumai mus dar labiau atitolino. Sukandę dantis klojome lauko akmenukus vieną ant kito ir taisėme savo klaidas.
Jau visai sutemus baigėme formuoti laiptus, o Ugnė atrodė atlėgusi nuo pykčio ir patenkinta.
Tačiau prie naktipiečių stalo mūsų laukė naujas madame Ugnės liepsnos liežuvis. Po pirmojo kąsnio ir vyno taurės Ugnė rėžė: „Visko galėjau iš jūsų laukti, bet kad suėsite mano spanielio Dogito mėsą, aš nesitikėjau! Kronopai, jūs lietuviški kronopai!“
Skaniausio gyvenime kepsnio paslaptis buvo atskleista tiesiog akimirksniu: „Šuo iš bado ir varškę pabado.“
„Cronopio“, J.Cortazaro sugalvotas žodis, dabar jau yra pripažintas ispanų kalboje ir iškaltas lentelėje ant namo Briuselyje, kur gimė rašytojas.
Mano širdyje jis buvo įrėžtas U.Karvelis šriftu.
* * *
Buvo diplomatė ir vertėja
U.Karvelis (1935 m. birželio 13 d. Noreikiškės–2002 m. kovo 4 d. Paryžius) – Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėja, literatūros kritikė, vertėja.
1944 m. su tėvais pasitraukė į Vakarus. Studijavo Sorbonoje, Aukštųjų politinių mokslų institute Paryžiuje, Kolumbijos universitete Niujorke. 1959–1983 m. buvo leidyklos „Editions Gallimard“ Tarptautinio skyriaus darbuotoja, vėliau – Lotynų Amerikos, Ispanijos, Portugalijos ir Rytų Europos literatūros skyrių vadovė, laikraščio „Le Figaro“ bendradarbė. 1993–1995 m. – Lietuvos Respublikos laikinoji reikalų patikėtinė, 1995–2002 m. – ambasadorė prie UNESCO.
Į prancūzų kalbą išvertė S.T.Kondroto romaną „Žalčio žvilgsnis“, M.Martinaičio poezijos knygą „Debesų lieptais“ (1997 m.), R.Gavelio, J.Ivanauskaitės, B.Vilimaitės novelių, A.Grybausko, A.A.Jonyno, G.Patacko eilėraščių.