Birželio 14-ąją, minint Gedulo ir vilties dieną, atgijo už Lietuvos laisvę ištremtų žmonių vardai, jie simboliškai sugrįžo iš Sibiro platybių ir kitų tolimų vietų, kur buvo pasmerkti kančiai.
Jau dešimtą kartą vyko tremtinių ir politinių kalinių vardų, pavardžių bei likimų skaitymo akcija „Atminties neištremsi, nes ji sugrįžo“, skirta istorinei atminčiai išsaugoti. Ji surengta Vytauto Didžiojo karo muziejuje.
Svarbi šios akcijos dalis – Visuotinė tylos minutė. Nuo 11 valandos 59 minučių iki 12 valandos visa Lietuva trumpam sustingo tylos akimirkoje pagerbdama nukentėjusius tautiečius.
– Kaip Kaunas atrodė trėmimų išvakarėse – ar būta kokių nors žinių, ženklų ar gandų apie gresiančias represijas? – pasiteiravau istoriko S.Jazavitos.
– Sklandė įvairūs gandai, nes tuo metu Kaune jau buvo suimta apie 2 tūkst. žmonių. Suėmimai prasidėjo dar 1940-ųjų liepą, iš pradžių šie žmonės buvo kalinami kaip politiniai kaliniai.
Kaune veikė daug valstybės institucijų, gyveno daug aktyvių, žinomų žmonių, todėl būtent šiame mieste tvyrojo nuojauta, kad galima kažko tikėtis. Provincijoje trėmimų pradžia buvo labiau netikėtas reiškinys.
Jauni vyrai, tarnavę karinėse struktūrose, aktyviai dalyvavę politinėje ar visuomeninėje veikloje, jautė, kad gali tapti sovietų taikiniu.
Vis dėlto dauguma jų nemanė, kad okupantai taip žemai puls ir suiminės niekuo dėtas moteris, vaikus, senus jų tėvus.
Okupantai turėjo planus, kiek reikia ištremti žmonių, ir juos vykdė. Jie griebdavo visus, kas pasitaikydavo po ranka.
Sovietinė valdžia rodė neregėtą žiaurumą, kokio Lietuvoje niekas nesitikėjo. Šeimos buvo išskirtos, moterys atsidūrė atšiauriausiose vietovėse. Žmonės svarstė nebuvę aktyvūs visuomenės veikėjai ir tikėjosi išvengti represijų, tačiau jie dažnai klydo.
– Kas buvo tie suimti žmonės prieš trėmimų pradžią?
– Pirmieji suimti žmonės – tai ryškiausi politinio elito atstovai. Okupantai stengėsi suimti kuo daugiau žvalgybos, kontržvalgybos pareigūnų.
Pasitaikė ir neįprastų dalykų, tuo metu nebuvo suimtas buvęs šalies prezidentas Aleksandras Stulginskis.
Jis nedalyvavo politikoje, ūkininkavo savo sodyboje ir buvo suimtas kaip paprastas Lietuvos gyventojas.
Suėmimo ir tremties išvengė kitas buvęs prezidentas Kazys Grinius – 1944 metais jis pats pasitraukė iš Lietuvos.
Dar prieš okupaciją dalis svarbių valstybės veikėjų siūlė priimti sovietų ultimatumą ir bandyti su jais sugyventi taikiai – šios nuomonės laikėsi Vyriausybės vadovas Antanas Merkys, užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys, signataras Kazys Bizauskas.
Šie politikai vylėsi, kad atsisakius pasipriešinimo priešas elgsis humaniškai. Nepaisant tokios nuostatos, jie visi atsidūrė įkalinimo įstaigoje.
– Ar kauniečiai turėjo galimybių pasislėpti ir išvengti prievartinės kelionės į Sibiro platybes?
– Jauni vyrai slapstėsi ir kartais išvengdavo tremties.
Prisiminkime, kad Kaunas tapo antisovietinio sukilimo centru – 1941 metų birželio 22-ąją prasidėjo Birželio sukilimas, kurio metu siekta atkurti Lietuvos nepriklausomybę.
Sukilimui buvo ruošiamasi iš anksto, todėl jo sumanytojai turėjo konspiracinių sugebėjimų. Dalies organizacijų veikla buvo suvaržyta net nepriklausomoje Lietuvoje – organizacijų nariai buvo labai atsargūs.
Nepaisant slaptumo informacija nutekėdavo.
Dalis okupantų ar jiems talkinusių vietos gyventojų įspėdavo pažįstamus žmones – galbūt dėl pažinčių ar įsitikinimų.
Gydytojai perspėjimų pasisaugoti tam tikromis dienomis išgirsdavo iš savo pacientų, mokytojai – iš moksleivių.
Būta ir priešingų situacijų: žmonės prieš savaitę dar pietavo prie vieno stalo, o prasidėjus trėmimui ateidavo su ginklu rankose ir išvesdavo gerai pažįstamus.
– Kokių profesijų, organizacijų žmonės dažniausiai tapdavo sovietų represijų taikiniu?
– Itin aktyviai taikytasi į mokytojus. Sovietinė valdžia keršijo jiems už 1940 metais Kaune vykusį mokytojų suvažiavimą, kurio metu buvo viešai giedamas Lietuvos himnas. Šis įvykis tąkart sukėlė didelę sumaištį sovietinės valdžios viršūnėse.
Ištremta daug Šaulių sąjungos narių. Toks sprendimas lengviau suprantamas, nes šie žmonės buvo ruošiami ginti šalį. Tremtiniais tapo daug Lietuvos tautininkų partijos narių.
Bijodami išprovokuoti pasipriešinimą sovietai stengėsi pernelyg nenaudoti jėgos, o naudojo apgavystes – esą reikia nueiti į kitą vagoną sutvarkyti formalumų, sudėti parašų.
Vėliau žadėdavo sulaikytiems žmonėms leisti grįžti pas šeimą, tačiau dauguma jų jau niekada jos nepamatydavo.
Oficialiai skelbta, kad išvykstant galima pasiimti 100 kilogramų mantos. Pagal įstatymą nekilnojamasis turtas esą paimamas sovietų valdžios naudai, daiktai parduodami ir pinigai perduodami savininkams, tačiau niekas šių taisyklių nesilaikė.
– Kaip okupantai rinko informaciją apie žmones, jų veiklą?
– Tarpukario Lietuvoje viskas buvo kruopščiai reglamentuojama. Daugybę informacijos buvo galima rasti studijų knygelėse, karininkų tarnybos lapuose, mokytojų charakteristikose.
Valstybės apdovanojimus gavę žmonės jais didžiuodavosi, viešindavo ir visa tai atsidurdavo bylose.
Žmonės daugelio dalykų tardymo metu net neneigdavo – jie buvo drąsūs, atviri, kovojo už tėvynę.
Jie suprato, kad iš ideologinės pusės priešai žiūrės neigiamai, tačiau niekaip nesuvokė padarę kažką blogo. Niekam neapsiversdavo liežuvis pasakyti, esą nebuvau lojalus savo šaliai, ir tokiu būdu palengvinti savo likimą.
– Jeigu kalbėtume apie likusius tremties simbolius Kaune, kas tai būtų?
– Pirmiausia – geležinkelio stotis, taip pat šalia jos, prie pėsčiųjų viaduko, esantis kalnelis. Jame pastatytas kryžius. Žmonės net bijodami ateidavo čia atsisveikinti, pamojuoti artimiesiems, perduoti būtiniausių daiktų.
– Kiek tremtis atspindėta Kauno miesto muziejaus ekspozicijoje?
– Turime ekspoziciją, skirtą visai sovietinei okupacijai, kurioje minima ir tremtis, pasipriešinimas sovietinei valdžiai.
Tai labai skausmingas, bet svarbus Kauno istorijos puslapis.