68 metų K.Grigaliūno paroda veikia sostinės Prospekto galerijoje. „Vaizdų archyvas“ – daugiau nei dešimtmetį vykdomo meninio tyrimo „Mirties dienoraščiai“ dalis, kurioje pristatomos Lietuvos ypatingajame archyve surastos represijas patyrusių asmenų fotografijos ir kiti vaizdai.
Vilniuje eksponuojama šio tęstinio projekto dalis, apimanti iki 1948 metų nufotografuotų represuotųjų šeimyninių fotografijų rinkinius. Ją papildo fotografijos tyrinėtojų Agnės Narušytės, Tomo Pabedinsko ir Monikos Valatkaitės bei istorikių Aistės Petrauskienės ir Gretos Paskočiumaitės tekstai.
Tai jau penktoji paroda, kurioje rodomos nuotraukos, autoriaus surastos Lietuvos ypatingojo archyvo bylose. Parodoje galima pavartyti ne tik šios, bet ir keturių anksčiau surengtų parodų dokumentus, surastus 1940–1941, 1945–1947 metų baudžiamųjų bylų aplankuose.
Tačiau naujausios parodos nuotaika – kiek kitokia nei ankstesnių. Šį kartą šeimyninės represuotųjų nuotraukos ne tik liudija antrųjų pokario metų įvykius, bet ir išsamiau pasakoja apie Lietuvos sovietinės respublikos pradžią.
Tai – nemažas žinomo rašytojo Herkaus Kunčiaus nuopelnas. Mat K.Grigaliūnas paprašė jo aprašyti akį patraukusias surinkto archyvo nuotraukas, o paskui išeksponavo jas su tais aprašais.
Literatūros chuliganu dažnai pavadinamas H.Kunčius aprašuose, kaip ir savo istoriniuose romanuose, nuogą dokumentiką (archyvinius dokumentus) sumiksavo su savo kūryba: atsiminimais ir net eilėraščiais, sukurtais žiūrint į nuotraukas. Jo dėka parodos pasakojimas kiek nutolo nuo konkrečių žmonių tragedijų, leisdamas žiūrovui pamatyti, kas ir kaip vyko Lietuvoje 1947 metais.
Tai ir rinkimai, kuriems artėjant instrukcijas gaudavo ir Dramos teatro darbuotojai, o atvykę balsuoti būdavo apdovanojami dviem buteliais spirito ir gabalu dešros, ir spaudimas mokslininkams susilaikyti nuo pernelyg gero vakarietiškos žemės ūkio technikos vertinimo, ir Juozo Baltušio pjesės, kurioje buožių portretai daug įdomesni nei valstiečių, aptarimas Rašytojų sąjungoje.
Literatūrinis bendradarbis gana žiaurų dokumentinį menininko kūrinį papildė kaip tik tuo ironijos atspalviu, kuris ypač būdingas daugeliui kitokios tematikos K.Grigaliūno darbų. Mat pačiam autoriui po daugelio metų, praleistų archyvuose vartant bylas, net pakaruokliškas humoras turbūt atrodė nederamas. Tačiau tai – ne tabu sovietmečio istoriją drąsiai narpliojančiam rašytojui.
– Daugelį metų rodote vaizdus, kurie ilgus metus dulkėjo archyvų segtuvuose. Turbūt ir 1947 metų bylos – dar ne paskutinės, nes didžiausi trėmimai vyko 1948–1949 metais. Ar turite numatęs kokią nors „Vaizdų archyvo“ pabaigos datą? – paklausiau K.Grigaliūno.
– Taip, Josifo Stalino mirtis. Todėl planuose dar trys parodos (knygos) – 1948, 1949 ir 1950–1953 metų. Viską, ką darau istorine tematika, vadinu „Mirties dienoraščiais“. Nuotraukas ir dokumentus renku tik iš Lietuvos ypatingojo archyvo. Žinoma, daug medžiagos yra ir Centriniame archyve, Karo muziejuje ar kitose vietose. Tačiau aš apsiribojau viena, nes ir taip kartais pritrūksta jėgų ir noro keltis iš ryto, nes žinau, kad vėl teks vartyti bylas.
Iš tų bylų renku represuotų asmenų veidų dokumentines fotografijas, po to rengiu parodas ir leidžiu knygas. „Vaizdų archyvas“ – tai kratų metu paimti represuotų asmenų šeimyniniai albumai. Renku šeimynines nuotraukas, kurios gulėjo archyvų aplankuose septynis dešimtmečius ir niekas jų nelietė, niekam nebuvo įdomu. Tad man ir norisi jas parodyti – priminti, sukelti susidomėjimą.
Bandydamas praplėsti požiūrį į šias fotografijas į 1946 metų projektą pasikviečiau rašytoją Sigitą Parulskį, kuris išsirinko jį patraukusias nuotraukas ir parašė joms 20 tekstų. Šiemet pakviečiau rašytoją H.Kunčių.
Pirmoje galerijos salėje sukūriau interaktyvią ekspoziciją. Norėjosi, kad žmonės liestų tas nuotraukas, galėtų kilnoti, dėlioti, vartyti. Galėtų aprašę jas pasiimti kaip suvenyrus. Tas, kurios su magnetukais, – prikabinti prie šaldytuvo ar kur nors pasidėti.
O visi tekstai ar dokumentai, kuriuos galima pamatyti prie parodos nuotraukų, – H.Kunčiaus sumanymas. Jis pastaraisiais metais domisi šiuo laikotarpiu, tad turi surinkęs daug papildomos medžiagos. Jis ir nuotraukas atsirinko atitinkamas, labiau dokumentines. Tarp jų yra ir tokių, kurios tapo pretekstu jo stiliumi pajuokauti. Pavyzdžiui, jam užkliuvo dvi moteriškės su bikiniais ir čia pat parašė eilėraštį – moralizuojantį mamos monologą.
Įdomu, kad jis tarp mano surinktų vaizdų rado ir su savo šeimos istorija susijusių fotografijų. Parodoje yra dvi nuotraukos, kuriose matome žmones, kurie Ukmergėje laukia žuvusių uteniškių. Pasirodo, rašytojo senelis vargonininkas su kitais lietuviais tarnavo Povilo Plechavičiaus rinktinėje ir dalyvavo mūšyje su Armija Krajova prie Ašmenos, kuriame žuvo 21 uteniškis iš 24, o tarp trijų likusių gyvų buvo H.Kunčiaus senelis.
– Savo projektuose naudojate daug šeimos fotografijų. Ar neteko susidurti su giminaičiais, kuriems nepatiko, kad jų artimųjų atvaizdai atsidūrė parodose?
– Teko. Buvo visko – ir priekaištų, ir padėkų. 2011 metais surengiau parodą apie represuotus Lietuvos karininkus, kurių yra maždaug tūkstantis. Išleidau knygą su šeimyninėmis tų karininkų nuotraukomis. Dėl vienos nuotraukos, kuri buvo paimta ne iš archyvo, o iš knygos apie Lietuvos karininkus, aš gavau grasinantį laišką, nors buvau gavęs leidimą iš leidėjo. Rašė, kad jeigu kur nors dar kartą panaudosiu šią nuotrauką, būsiu patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.
Kita vertus, generolo Stasio Raštikio jaunesnioji duktė atvažiavusi man padėkojo ir padovanojo S.Raštikio raštų tomelį.
O kai surengiau Šiauliuose parodą, skirtą sušaudytiems ir Tuskulėnuose užkastiems antisovietinio pasipriešinimo dalyviams, viena nuotrauka nudžiugino aukos dukrą, nes vartydama bylą buvo jos nemačiusi. Tačiau kai vietos laikraštyje pasirodė interviu su ja, tarp komentatorių atsirado vienas tipas, kuris bandė tą moterį įtikinti paduoti mane į teismą. Mat nedera mirusio žmogaus nuotraukos po parodas valkioti. Ji nesureagavo, bet aš tuos komentarus perskaičiau.
– Lietuva nedidelė, turbūt ir pats dažnai nustembate archyve radęs istorijų, susijusių su pažįstamais žmonėmis?
– Turėjau kaimyną Kaune, kuris gyveno per kelis namus nuo manęs. Pasikalbėdavome, ir tiek. Vėliau sužinojau, kad jis taip pat buvo karininkas, represuotas.
Dar viena netikėta istorija – apie grafikės Nijolės Šaltenytės tėvą ir vyresnę seserį, kuri gyvena Egipte. Akivaizdus pavyzdys, kaip karas išblaško šeimas. Yra nemažai istorijų, kai po karo išsiskyrę vyras su žmona susitiko tik 1990 metais.
– Ar 1947 metų bylos ir fotografijos išsiskiria iš kitų metų dokumentų?
– Tie skirtumai nedideli. Keičiasi rūbai, šukuosenos, ypač moterų. Smarkiai suprastėja ir fotografijų kokybė. Visos nuotraukos – labai mažos. Popierius plonas.
Yra labai keistų nuotraukų, kurios atrodo tarsi išspausdintos kopijavimo aparatu. Ir nors bylų ne ką mažiau nei ankstesniais metais, nuotraukų jose – jau gerokai mažiau. Ypač veidų, dokumentams naudojamų fotografijų.
– Fotografijos tyrinėtoja A.Narušytė rašo, kad šalia represuotųjų archyvuose yra taip pat jų budelių, išdavikų, stribų veidų. Ar jie taip pat sužymėti nuotraukose?
– Stribų fotografijas lengva atpažinti ir be užrašų. Nežinau, kaip tai paaiškinti, bet matyti. Gal jie įkaušę fotografuodavosi? Archyve jų nedaug, bet tie veidai išsiskiria.
– Parodą lydinčioje knygoje publikuojamas Mikalojaus Kazlo dienoraštis. Ar dažnai Ypatingojo archyvo bylose tenka rasti tokių asmeniškų užrašų, dienoraščių?
– Taip, dienoraščių yra gana daug. Ir paprastų lapelių, ir kiek didesnės apimties. Tačiau tokių, kuriuose diena po dienos aprašinėjami įvairūs įvykiai, – nėra daug. Daugiau pirmųjų mokyklinių meilių dienoraščių, kuriuos rašė ne tik merginos, bet ir vaikinai.
– Jie kartu su fotografijomis buvo konfiskuoti per kratas?
– Žinoma, juk tai buvo vienas pagrindinių įkalčių. Jei rašydamas ką nors netyčia leptelėjai apie „komuniagas“ ar panašius dalykus, tuoj pabraukia raudonu pieštuku ir prideda dar vieną baudžiamąjį straipsnį.
Yra laiškų žmonių, kurie buvo suimti tarnaudami Raudonojoje Armijoje. Specialiosios tarnybos tikrindavo laiškus, ir jei jaunimėlis ką nors ne taip parašydavo tėvams ar draugams – byla.
Yra ir kitų laiškų, kurie būdavo konfiskuoti per kratas. Juk paimdavo visus dokumentus ir nuotraukas. Po to bylą vedantis tyrėjas kai ką nurašydavo kaip nereikalingus, todėl bylose liko tik kai kurie.
Kitas dalykas, kad yra labai daug tuščių bylų ir tuščių vokų, kuriuose turėjo būti fotografijos. Kur ir kodėl dingo – nežinia. Iš keliasdešimties tūkstančių bylų, kurios pradėtos vienais ar kitais metais, gal tik ketvirtadalyje galima rasti nuotraukų. Tiesa, būna ir taip, kad byloje – daugybė nuotraukų, bet neįmanoma atpažinti to žmogaus, kuris buvo represuotas.
– Esate sukūręs atskirą projektą apie Lietuvos žydus, grįžusius iš nacių konclagerių, tačiau ir šios parodos knygoje galime rasti dokumentų, liudijančių apie jų bandymus ištrūkti iš Sovietų sąjungos į Lenkiją.
– Tai buvo projektas „Lietuvos žydai grįžę iš nacių konclagerių“. Ten du tūkstančiai septyni šimtai asmenų biografijų ir trys šimtai trisdešimt dokumentinių veidų nuotraukų. O tokių istorijų, kaip pabėgimas į Lenkiją, buvo labai daug. Panašu, kad KGB agentai patys ieškodavo tos tautybės žmonių, juos stebėdavo ir net pasiūlydavo įvairių pabėgimo variantų, kad juos išprovokuotų. O paskui sukurpdavo bylą ir visus susodindavo.
Teko girdėti istoriją, kai keturiolika ar net dvidešimt žmonių surinko reikiamą sumą ir nusipirko lėktuvą – „kukurūzniką“ (taip buvo vadinamas lėktuvas „Antonov An-2“ – patvarus, lengvas vienmotoris lėktuvas, biplanas, sukurtas 1947 m. – Red.). Planavo naktį juo perskristi Lenkijos sieną. Vilniuje jie susėdo ir net motorą užvedė, bet prieš uždarant duris įlipo KGB agentai ir juos visus suėmė.
* * *
Prie parodos prisidėjo ir rašytojas
Ar represuotųjų bylose rastos nuotraukos tikrai vaizduoja tuos įvykius, apie kuriuos rašo H.Kunčius? Kai kada – taip, bet dažniau jos – tik pretekstas prisiminimams, kibirkštis asociacijų grandinei. Kaip, pavyzdžiui, dvi merginos su gana atvirais maudymosi kostiumėliais ar legendinė „Singer“ siuvimo mašina. Dar plakatas su Stalinu ir budelių užrašai ant nuotraukų. Būtent apie tuos užrašus – įdomus H.Kunčiaus komentaras, pavadintas „Bevardė ranka“.
Štai ištrauka: „Bevardė enkavėdisto ranka pamirkydavo plunksną į rašalą ir imdavosi darbo. Jo buvo apsčiai. Kasdien krūvos bylų, dokumentų, nuotraukų, iš kurių žvelgdavo nepažįstami lietuvių veidai. Tai buvo priešai, banditai, jų bendrininkai, giminės. Beginkliai, ginkluoti, jauni, vyresni ar visai dar vaikai. Merginos enkavėdistui atrodė taip pat ne geresnės – klastingos gyvatės. Nepagydomai apsikrėtusios nacionalizmo bacilomis, į Lietuvą atsiųstam NKVD (MVD) pareigūnui jos nekėlė užuojautos. Niekas čia nekėlė užuojautos, abejonių, pašalinių minčių. Svarbu buvo deramai atlikti pavestą darbą, nieko nepraleisti ir nesuklysti – pažymėti nužudytus, surašyti atpažintus. Kasdien bevardė ranka ant nuotraukų rikiavo skaičius, virš galvų dėjo kryžius ir varneles, kartais apibraukdama veidus apskritimais ar pažymėdama juos strėlėmis.“