Būtent Pagėgių geležinkelio stotis buvo pirmoji F.Vaitkaus stotelė po to, kai jis 1935 metų rugsėjo 21-ąją lėktuvu „Lituanica II“ pakilęs iš Niujorko „Floyd Bennett Field“ aerodromo, per 22 valandas ir 30 minučių perskrido Atlantą, bet pristigo degalų ir buvo priverstas leistis Airijos Balinrobo miestelio apylinkėse. Planavęs nuskristi iki Kauno lakūnas į tėvų žemę atvyko traukiniu.
Pagarba lakūnui ir jo skrydžiui
JAV karo lakūnas, leitenantas F.Vaitkus, tąkart įveikęs daugiau kaip penkis tūkstančius kilometrų, tapo šeštuoju pilotu pasaulio aviacijos istorijoje, kuriam pavyko vienam perskristi Atlantą. Iki tol vandenyną pavieniui buvo perskridę tik penki pilotai, tarp jų ir viena moteris: Charlesas Lindbergas (1927), Amelia Earhart (1932), Wilis Postas, Jimmis Matternas ir Jamesas Molisona (1933).
Per iškilmes Pagėgių krašte F.Vaitkaus skrydį prisiminė Lietuvos karinių oro pajėgų (LKOP) vadas Antanas Matutis, Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) vadas Linas Idzelis, JAV ambasados gynybos atašė pavaduotojas Zachary Schaefferis, Pagėgių savivaldybės meras Vaidas Bendaravičius, Seimo narys Darius Jakavičius, kiti garbūs svečiai. Čikagiškis Ernestas Lukoševičius susirinkusiems perskaitė Lietuvos šaulių sąjungos išeivijoje (LŠSI) vado Ovidijaus Bernatonio sveikinimą.
„F.Vaitkaus skrydžio pagerbimo šventė Pagėgiuose puoselėja brangų atminimą. Jo vardas vėl, kaip kadaise tarpukariu, sujungė ir vienija viso pasaulio lietuvius, stiprina mūsų bendrystę, gaivina istorinę atmintį, primena, kad net ir sudėtingiausiomis sąlygomis galime kilti – su viltimi, meile, pasiaukojimu savo kraštui, drąsa būti garbingais lietuviais visur“, – pažymėjo O.Bernatonis.
Buvo priverstas leistis Airijoje
Toje pat Pagėgių aikštėje F.Vaitkų prieš 90 metų sveikino vietiniai gyventojai, tarp kurių buvo ir Mažosios Lietuvos patriarchu vadintas šviesuolis Martynas Jankus. Trumpą lakūno vizitą iki šiol primena ta proga šalia geležinkelio stoties pastato tebežaliuojantis ąžuolas, papėdėje transatlantinį skrydį primena paminklinis akmuo su memorialiniu užrašu.
F.Vaitkus ryžosi pakartoti ankstesnį lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydį iš Niujorko į Kauną. 1935 metų gegužę „Lituanica II“ jau buvo parengta skrydžiui. Oro sąlygos ir jam nebuvo palankios: audrų ciklonai, nepalankūs priešpriešiniai vėjai, rūkai. Tik po trijų mėnesių, JAV meteorologinei tarnybai pranešus, kad orai artimiausią parą nesikeis, F.Vaitkus startavo tame pačiame aerodrome, kur prieš dvejus metus skrydžiui per Atlantą pakilo jo pirmtakai.
Ties Airijos krantais pastebėjęs, kad siurblys leidžia benziną, pilotas suprato, kad „Lituanicai II“ degalų geriausiu atveju galbūt užtektų tik iki Berlyno – dairėsi, kur nusileisti, pašalinti techninius gedimus, pasipildyti degalų atsargas ir, sulaukus geresnių orų, tęsti kelionę į Kauną.
Nusižiūrėjęs pievą netoli Belinrobo miestelio, kurioje ganėsi keli arkliai, F.Vaitkus ryžosi nusileistii, bet patyrė avariją – vėjo gūsis lėktuvą netikėti bloškė į šoną, dešinysis sparnas, užkabinęs žemę, lūžo, nuplėštas propeleris, subyrėjo ir važiuoklė. Pats pilotas nenukentėjo.
Svajojo apie greičio rekordą
Kaunas tuo tarpu nekantriai laukė žinių iš Airijos. Kalbėdamas su „Reuter“ korespondentu F.Vaitkus pasakojo skridęs 10–13 tūkstančių pėdų aukštyje. Pusiaukelėje lėktuvo sparnai apledijo, užšalo karbiuratorius. Nusileidęs žemiau pilotas nutirpdė ledą, bet tokiems manevrams virš Atlanto išeikvota daugiau degalų.
„Visą laiką skridau aklai pagal kompasą. Per rūką, audras, debesis apačioje nemačiau nei laivų, nei vandens, bet girdėjau airių radiofono leidžiamą muziką. Lėktuvo variklis veikė kuo puikiausiai. Paryčiais kirtau Galvėjaus įlanką, bet tose apylinkėse nepavyko surasti jokio aerodromo. Nusileidus pievoje, iš paimtų 700 galonų benzino man buvo likę apie 170 galonų“, – „Reuter“ pokalbį su lakūnu pakartojo jo kelionę sekęs valstybės dienraštis „Lietuvos aidas“.
F.Vaitkus, aišku, šiek tiek sielojosi, kad skrydis, kaip jis pats pasakė, „baigėsi nusivylimu“. . „Turėdamas degalų būčiau lengvai pasiekęs ilgos distancijos greičio rekordą. Sudeginau daugiau nei numačiau benzino dėl sparnų apledėjimo, svorio, kurį vežiausi, ir dėl blogų atmosferinių sąlygų“, – po skrydžio apgailestavo Atlantą įveikęs, bet Lietuvos taip ir nepasiekęs pilotas. Išsikrapšyti iš apgadinto orlaivio F.Vaitkui padėjo Belinrobo ūkininkai – vienas airis jį parsivedė į savo namus, pavaišino pusryčiais. Šis, atsidėkodamas už svetingumą, miestelio vaikams padalino nemenką dėžę šokolado. Lakūnas prisipažino, jog tada labiausiai galvojęs apie Niujorke likusią žmoną. Belinrobo gyventojai iki šio jį prisimena – vienas airis net išsaugojo jo lėktuvo nuolaužą.
Kaunas gaudė kaip bičių avilys
„F.Vaitkus padarė milžinišką žygį, nusipelnė didžiausios mūsų pagarbos. Transatlantinių skrydimų eilėje jis užima labai garbingą vietą. Šiemet jis buvo vienintelis pasaulyje toks lakūnas. Jo kelionė ne mažiau prasminga, verta pagarbos, net jeigu jis ir nenutūpė Kaune“, – „Lituanicos II“ reisą per Atlantą aukštai įvertino Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo pulkininkas Leonas Gustaitis.
Apgadintą orlaivį F.Vaitkus paliko Airijoje. Savo kelionę į Kauną jis ketino baigti oro transportu – iš Dublino per Londoną, nusigauti iki Karaliaučiaus, paskui Lietuvos karo arba civilinės aviacijos lėktuvu atskristi į Laikinąją sostinę. Tačiau vokiečiai jam leido skristi tik iki Berlyno. Ten pernakvojęs Lietuvos pasiuntinybėje lakūnas toliau į Lietuvą keliavo geležinkeliu.
Kirtus Vokietijos–Lietuvos sieną, pirmoji F.Vaitkaus stotelė buvo Pagėgiai. Čia jį gėlėmis apibėrė mažlietuviai su M.Jankumi priešakyje, gimnazistai, kariškiai. Nedideliame pasienio miestelyje jis viešėjo vos 25 minutes. Ne mažiau entuziastingai lakūnas sutiktas ir Klaipėdoje. Pernakvojęs prestižiniame viešbutyje „Victoria“ kitą dieną jis iš Rumpiškių aerodromo išskrido į Kauną.
Kauniečiai, išvydę gyvą ir sveiką F.Vaitkų, šėlo, karo aerodromas, kuriame susirinko kariškiai, patriotiškai nusiteikusi studentija, dūzgė kaip bičių avilys. Susijaudino ir pirmą kartą į tėvų žemę nužengęs transatlantinis lakūnas, nesitikėjęs, kad jį nuoširdžiai sutiks tiek daug tautiečių.
„Brangūs lietuviai, nedaug ką galiu jums pasakyti. Neatskridau į Kauną su „Lituanica II“, bet esu labai linksmas, kad mano galva išvis dar sveika. Esu laimingas, kad galiu čia būti su jumis. Noriu visiems padėkoti už paramą, ne tik finansinę, bet ir moralinę, nes abi buvo reikalingos šiam žygiui“, – kalbėjo Kauno oro uoste entuziastingai sutiktas F.Vaitkus.
Kodėl beveik pamirštas?
Lakūno F.Vaitkaus skrydžio per Atlantą 90-sios metinės Pagėgiuose pažymėtos šaulių sąjungų išeivijoje ir Lietuvoje pastangomis. „Lituanica II“ piloto atminimas įamžintas ir Čikagos šaulių, ten veikiančios Mažosios Lietuvos draugijos bei fondo lėšomis. Apie gražią pilietinę iniciatyvą dalijasi mintimis vienas šios idėjos sumanytojų ir organizatorių – LŠSI vado atašė Ernestas Lukoševičius.
– Lietuvoje dažniau šlovinami kiti transatlantiniai oreiviai S.Darius ir S.Girėnas. Kas šaulius paskatino prisiminti F.Vaitkų, kurį galėtume vadinti primirštu didžiavyriu?
– Istorinių įvykių metinės – puiki proga pagebti didvyrius, tarp jų ir aviatorius. Išeivijos šauliai kreipėsi į buvusį krašto apsaugos ministrą Lauryną Kasčiūną, Karinių oro pajėgų vadą Antaną Matutį prašydami 2025-uosius paskelbti JAV karinių oro pajėgų lakūno, Lietuvos aeroklubo garbės nario, garbės šaulio F.Vaitkaus metais. Siūlėme jo vardu pavadinti kariškių oro bazę Zokniuose.
F.Vaitkaus skrydžio paminėjimas – svarbus ir dabar, kai siekiama stiprinti NATO aljanso sąveiką, draugiškus JAV ir Lietuvos ryšius. Su jo vardu susijęs Bridžporto miestas, Ilinojaus, Viskonsino valstijos. Amerikiečius irgi raginome prisiminti skrydžio per Atlantą metines. Džiaugiamės, jog mūsų idėjoms buvo pritarta, o kai kurias išvien su pagėgiškiais pavyko sėkmingai įgyvendinti.
– JAV karo aviacijos asargos leitenantas F.Vaitkus pakartojo tautiečių S.Dariaus ir Girėno skrydį. Kuo panašūs ir kuo skiriasi jo bei pirmtakų lietuvių transatlantiniai žygiai?
– S.Darius ir S.Girėnas, įveikę Atlantą, tragiškai žuvo tuometėje Vokietijoje iki galo neaiškintomis aplinkybėmis, iki Kauno jiems buvo likę ne tiek jau daug. F.Vaitkui pasisekė – nors ir patyrė avariją, bet liko gyvas. Pirmosios „Lituanikos“ skrydis reikšmingas tuo, kad du pilotai ore nenusileisdami išbuvo daugiau kaip 37 valandas. Jų įveiktas nuotolis (6411 kilometrų ) – antrasis tuometis rezultatas pasaulio aviacijoje. F.Vaitkaus reiso atstumas trumpesnis (5100 kilometrų). Perskridęs Atlantą greičiau jis savo vardą įrašė į transatlantinių lakūnų vienvietininkų istoriją.
Patyrę pilotai S.Darius ir Girėnas leidosi per Atlantą patobulintu firmos „Bellanca“ keleiviniu lėktuvu („Lituanica“). Jame buvo įmontuotas naujas devynių cilindrų 365–388 Arklio jėgų žvaigždinis variklis. Lakūnai neturėjo nei radijo, nei parašiutų – negalėjo jų paimti dėl didelio svorio. F.Vaitkus irgi skrido „Bellankos“ įmonėje sumontuotu orlaiviu „Lockheed Vega 5B“ (Lituanica II), geriau pritaikytu okeaniniams skrydžiams, su radijo kompasu, galingesniu varikliu.
– S.Darius ir S.Girėnas kilo skrydžiui per Atlantą tuo metu, kai Čikagoje buvo rengiama pasaulinė paroda – sparnuotieji lietuviai, regis, tikėjosi nustebinti kitus kraštus. O koks buvo 28-mečio JAV aviatoriaus F.Vaitkaus transatlantinio skrydžio tikslas?
– Priminsiu paties F.Vaitkaus žodžius: „Jeigu šis skridimas pavyks, tai bus pats gražiausias komplimentas tėvų kraštui, kad atskridęs pasakyčiau: „Aš esu lietuvis“. Nors mes čia, Amerikoje, ypač jaunieji, kalbame svetima kalba, nors kai kuriems Lietuva – tik iš tėvų pasakojimų susikurtas vaizdas, jaučiame, kokia ji yra artima, jos dalelė plaka mūsų širdyse. Tikiu, kad „Lituanica II“ sumažins didelį tarpą tarp mūsų, amerikiečių, ir artimųjų Lietuvoje, suartins abu tolimus krantus“.
Bridžporte gimusio F.Vaitkaus ir XX amžiaus pradžioje su tėvais į JAV emigravusių S.Dariaus ir S.Girėno užmojai iš esmės buvo labai panašūs – siekti pasaulinių rekordų, išgarsinti Lietuvą.
– Čikagoje F.Vaitkus baigė filosofiją, verslo administravimą, tarnavo savanoriu JAV armijoje, mokėsi aviacijos mokykloje. Kaip jo likimas susiklostė po transatlantinio skrydžio?
– Lakūnui siūlyta tarnauti Lietuvos karinėse oro pajėgose, bet jis grįžo į Ameriką. Studijavo aeronautiką Viskonsino technologijos universitete, įgijo lėktuvų konstravimo inžinieriaus diplomą. Sietlo „Boeing“ gamykloje F.Vaitkus darbavosi lakūnu bandytoju, skraidė bombonešiais B-17 ir B-29, naikintuvais, žvalgybos lėktuvais. Iš viso išbandė daugiau kaip tūkstantį serijinių karo lėktuvų.
Per Antrąjį pasaulinį karą iki 1946 metų F.Vaitkus tarnavo JAV karinėse oro pajėgose. Jam suteiktas aviacijos kapitono, o vėliau – pulkininko leitenanto laipsnis. Įsiplieskus Korėjos karui 1951 metais, jis vėl pašauktas į kariuomenę, tarnavo Nortono aviacijos bazėje, paskui perkeltas į Vokietiją – Lindsėjaus bazėje ėjo JAV karinių oro pajėgų Europoje aprūpinimo viršininko pareigas. Po metų garsusis lakūnas ten ir mirė nuo ūmaus širdies smūgio, nesulaukęs 50-mečio.
– Kur pasidėjo JAV lietuvių aukomis įgyta ir F.Vaitkui perduota „Lituanica II“?
– Lėktuvas neprašapo – iš Airijos laivu atplukdytas į Klaipėdą. Ten suremontuotas, valstybės lėšomis išpirktas, perduotas karo aviacijai mokymo reikmėms, laikytas Zoknių oro uoste. Kai Lietuvą užgrobė Sovietų Sąjunga, raudonarmiečiai į F.Vaitkaus lėktuvą Šilėnų poligone per taktines pratybas gal net ir tyčia naudojo kaip taikinį. Prieš šešerius metus archeologai, istorijos entuziastai čia bergždžiai ieškojo „Lituanica II“ liekanų – istorinį orlaivį okupantai veikiausiai sunaikino.
– Kodėl F.Vaitkaus vardas Lietuvoje neskamba taip, kaip S.Dariaus ir Girėno?
– Tarpukariu skambėjo garsiau – lietuviai į F.Vaitkų žvelgė kaip tautos didvyrį. Kaune jį šiltai pasveikino Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, karo aviacijos vadovai, visuomenė.
Tėvų gimtinėje praleidęs mėnesį F.Vaitkus su amerikiete žmona Martha aplankė gimines, viešėjo miesteliuose, apdovanotas Vytauto Didžiojo 3-ojo laipsnio, Skautų Svastikos ordinais, garbės ženklu „Plieno sparnai“. Lietuvos aeroklubas, LŠS lakūnui suteikė garbės nario vardą. Išleistas pašto ženkas su F.Vaitkaus atvaizdu, skulptorius Bronius Pundzius sukūrė jo biustą.
Daugiau dėmesio ir pagarbos dažniau sulaukia žuvę herojai. JAV ir Airijos lietuviai F.Vaitkaus nepamiršta. Jo istorinio skrydžio metinės paminėtos Viskonsino aviacijos muziejuje, išskirtinės pagarbos dvasia pleveno Kolerio miestelyje, kur prie lakūno kapo stovėjo tautine juosta papuoštas jo sūnus Philipas Vaitkus. Kitas legendinis aviatorius Jurgis Kairys šauliams pažadėjo F.Vaitkaus garbei ore susukti kelias kilpas. Didvyriai nemiršta, kol juos prisimename.
Istorinės fotografijos prie teksto – iš Lietuvos aviacijos istorijos muziejaus virtualios parodos “Plieno sparnai”.