„Gabus, ryžtingas, neatidėliojantis sprendimų E.Galvanauskas – ryški politikos žvaigždė pirmuoju Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiu. Buvęs keturių vyriausybių premjeras (1919–1924), ėjęs ir užsienio reikalų ministro pareigas, kovojo už Lietuvos pripažinimą pasaulyje de jure, svariai prisidėjo prie šalies ūkio, finansų pagrindų kūrimo, lito įvedimo, bermontininkų sutriuškinimo. Net tris kartus svarstyta jo kandidatūra į Lietuvos prezidento postą“, – išskirtinį E.Galvanausko talentą ir vaidmenį paminklinės lentos atidengimo iškilmėse prisiminė istorikas Alfonsas Eidintas.
Atminčiai pagailėta fasado
Tai suprato ir Klaipėdos universiteto istorikai, prieš daugiau kaip dešimtmetį miesto valdžiai siūlę seno Herkaus Manto gatvės namo, kuriame tarpukariu gyveno E.Galvanauskas, fasadą papuošti paminkline lenta. Rekomenduota iškilios asmenybės vardu pavadinti kurią nors miesto gatvę. Šioms idėjoms pritarė Žymių žmonių atminimo, istorinių įvykių ir datų, gatvėvardžių suteikimo komisija.
„Atminimo lenta buvo užsakyta ir pagaminta, ilgai dulkėjo sandėlyje. Reikalai įstrigo, nes istorinio pastato miesto centre šeimininkai kažkodėl nepanoro, kad ji būtų pritvirtinta ant fasado“, – pasakojo tuomet savivaldybės komisijai vadovavęs Klaipėdos tarybos narys Vytautas Čepas.
Susitarti su bendraturčiais nepavyko ir dabar, tačiau rasta išeitis. Nuspręsta paminklinę lentą E.Galvanauskui įrengti šalia namo, ties žemės sklypo riba – ne privačių asmenų, o valstybės valdoje. Pastato šeimininkai dėl tokio savivaldybės žingsnio bylinėtis teisme nesiryžo.
E.Galvanausko brolio sūnėnas Gintautas Galvanauskas, atidengdamas atminimo lentą, džiaugėsi, jog iškilus giminaitis nepamirštas: „Šiame name jis gyveno daugiau kaip dešimtmetį, gausybę susitikimų, pokalbių, minčių mena jo sienos. E.Galvanauskas savo laiškuose broliui Gediminui buvo užsiminęs, kad norėtų kada nors grįžti į Klaipėdą, bent pastovėti prie savo namo“.
Šiai E.Galvanausko svajonei nebuvo lemta išsipildyti – po Antrojo pasaulinio vėtytas ir mėtytas politikas, karo pabėgėlis, nublokštas net į tolimąją Madagaskaro salą, galiausiai atrado ramybės uostą Pranzūzijoje. Ten jis praleido paskutiniąsias savo gyvenimo dienas.
Ryžtingos akcijos vadovas
Vienas ryškiausių E.Galvanausko nuopelnų – jo pritarimas ir vadovavimas Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos procesui. Slapta karinė-diplomatinė operacija baigėsi tuo, kad prieš Pirmąjį pasaulinį karą Vokietijai priklausiusi, Prancūzijos legionierių administruota teritorija atiteko jaunai Lietuvos valstybei dalinės autonomijos teisėmis. 1923 metų vasario 20-ąją atvykęs Klaipėdą E.Galvanauskas Turgaus (dabar Teatro) aikštėje priėmė Lietuvos kariuomenės paradą.
Mintys „vaduoti Klaipėdą“ sklandė dar 1922 metų pradžioje. Tuometė Užsienio reikalų ministerija atmetė „vietinių gyventojų sukilimo“ skraiste pridengtą planą. Paaiškėjus, kad nėra vilties kraštą, į kurį tuomet buvo nusitaikiusi ir Lenkija, atgauti kitaip, E.Galvanauskas buvo tas žmogus, įžiebęs žalią šviesą aktyvius veiksmus siūliusiems narsuoliams – Mažosios Lietuvos patriotams, Šaulių sąjungai. Seimo ir kitų valstybės institucijų jis apie „sukilėlių“ planus neinformuodavo.
Po Pirmojo pasaulinio karo Klaipėdos kraštas kybojo tarp dangaus ir žemės. Mažosios Lietuvos – istorinių baltų žemių – prijungimo prie Lietuvos politinis vadovas, faktiškasis šios ne tik drąsios, bet ir rizikingos operacijos „smegenų centras“ buvo ne kas kitas, o E.Galvanauskas. Taip teigia jo amžininkai, tarp jų ir vienas garsausių tarpukario Lietuvos diplomatų Vaclovas Sidzikauskas: „Jis viską aiškiai suvokė, be to, buvo valingas žmogus, nebijojęs atsakomybės“.
Lietuvos šauliams savanoriams įžengus į pajūrį ir nuginklavus prancūzus, Ambasadorių konferencija konstatavo pasikeitusią padėtį – prasidėjo derybos dėl Klaipėdos krašto Lietuvos sudėtyje valdymo, jo autonomijos statuso. E.Galvanauskas vėl pasireiškė kaip sumanus politikas, valstybės geopolitinių interesų gynėjas – sudėtingose derybose jis buvo pagrindinis dirigentas.
Nesudėjo rankų ir pajūryje
Vėliau savo noru atsistatydinęs iš ministrų kabineto pirmininko pareigų E.Galvanauskas atstovavo Lietuvai Didžiojoje Britanijoje iki 1927 metų, kol kito premjero Augustino Valdemaro netikėtai buvo paskirtas vadovauti Klaipėdos uosto direkcijai. Moltkės (dabar Herkaus Manto) gatvėje įsigytame žemės sklype pasistatė namą (projekto autorius – žinomas klaipėdietis architektas Hermanas Reissmannas). Šis pastatas miesto centre netoli Lietuvininkų aikštės stovi iki šiol.
Pasitraukęs iš vyriausybės E.Galvanauskas Klaipėdoje įkūrė Prekybos institutą – ten pats dėstė, buvo išrinktas rektoriumi. Vadovavo Klaipėdos mokytojų draugijai, padėjo pertvarkyti medienos pramonę, įkūrė lietuvius darbininkus butais aprūpinančią statybų bendrovę, amatų mokyklą. Jis buvo ir spaustuvės „Rytas“valdybos narys, pirmasis lietuviško dienraščio „Vakarai“ redaktorius.
Aktyvi Lietuvos pozicija tarpukariu, reiškiant savo teises į etniškai giminingą Klaipėdos kraštą, regis, pasitarnavo ir vėliau, kai Sovietų Sąjunga su savo sąjungininkėmis JAV ir Anglija po Antrojo pasaulinio karo suskato karpyti nacistinės Vokietijos žemėlapį kaip karo trofėjų.
Jaltos ir Potsdamo konferencijose pirmuoju smuiku griežęs Josifas Stalinas padalijo Rytų Prūsiją Lenkijai ir SSRS. „Tačiau sąjungininkai Klaipėdos krašto neįtraukė į kuriamą Rusijos Federacijos administracinį anklavą, vėliau pavadintą Kaliningrado sritimi“, – galimą E.Galvanausko politikos įžvalgumą pastebi Klaipėdos universiteto istorikas, profesorius Vygantas Vareikis.
Bavarijoje – daržininko dalia
E.Galvanauskas 1939 metais sutiko pagelbėti paskutinei Antano Merkio tautininkų vyriausybei – ėjo finansų ministro pareigas. Kitoje pagal jau Kremliaus diktantą sudarytoje kolaboranto Justo Paleckio marionetinėje vyriausybėje jis neilgai vadovavo Susisiekimo ministerijai. Perkandęs bolševikų užmačias grįžo į Vokietijos aneksuotą Klaipėdą. Iš ten 1941 metais ištremtas į Reicho gilumą. Nacių prižiūrimas E.Galvanauskas gyveno Berlyne, turėjo registruotis policijoje.
Po Antrojo pasaulinio karo įgaliojimų nesudėjusių Lietuvos diplomatų suvažiavime Romoje E.Galvanauskas buvo išrinktas Lietuvių tautinio komiteto pirmininku, 1946 metų pabaigoje paskirtas vadovauti Berlyne sukurto Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) tarybai. Tiesa, po kelių mėnesių atsistatydino iš pareigų. Jis dalyvavo kuriant Lietuvos aktyvistų frontą.
Bavarijos žemėje E.Galvanauskui teko darbuotis daržininku vietinio ūkininko laukuose netoli Ansbacho, o 1946 metais jis iš Marselio uosto laivu išplaukė į Madagaskarą, kur gyveno jo žmonos prancūzės Barth'os Morel-Galvanauskienės giminaičiai. Čia lietuvis įkūrė prekybos ir pramonės kursus, patentuotą ekspertizės biurą, dėstė buhalteriją, vertėsi amatais iki 1963 metų.
Gyvenimo saulėlydį E.Galvanauskas sutiko Prancūzijoje, Savojos departamente. Ten praleidęs ketverius metus, bene garsiausias ir įdomausias tarpukario Lietuvos premjeras, būdamas 84 metų, mirė Eks le Beno mieste netoli Liono.
Karo pabėgėlis, politinis emigrantas E.Galvanauskas spėjo pasižymėti ir Prancūzijoje – tarpukario Lietuvos didžiavyriui suteiktas Eks le Beno miesto garbės piliečio titulas.
Kapas – Prancūzijos Alpėse
Atminimo lentos E.Galvanauskui atidengimo iškilmėse dalyvavo ir jo vardu pavadinto Klaipėdos profesinio mokymo centro auklėtiniai. Graži idėja politiko vardą suteikti miesto gatvei dar neįgyvendinta – savivaldybė, užuot veikusi greitai ir ryžtingai, kaip E.Galvanauskas kadaise, žada svarstyti šį klausimą, kai prasidės naujo Medelyno gyvenamojo kvartalo statybos.
Prieš dešimtmetį E.Galvanausko atminimą įamžino uosto verslininkas, kultūros mecenatas Aloyzas Kuzmarskis – jo iniciatyva ir lėšomis iš vario nulietas politiko biustas (skulptorius Vytautas Balsys) įkurdintas Klaipėdos universiteto miestelio kieme, šalia rektorato pastato. Tačiau šis paminklas stovi uždaroje, žmonių ne itin lankomoje vietoje šalia automobilių aikštelės, jį mato tik studentai.
„Atkreipiau į tai ir savivaldybės, ir mero Arvydo Vaitkaus dėmesį – vertėtų tokiam paminklui ieškoti patrauklesnės, labiau apžvelgiamos viešosios erdvės“, – nerimauja miesto praeičiai neabejingas Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos „Bega“ vadovas A.Kuzmarskis.
E.Galvanauskas palikuonių nesulaukė, palaidotas Prancūzijoje. Kai kurie patriotiškai nusiteikę piliečiai stebisi, kodėl garsiausio Lietuvos premjero palaikai iki šiol ilsisi svetur. Minint Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmetį, iš Čikagos lietuvių tautinių kapinių į uostamiestį buvo pergabenti sukilėlių žygio į pajūrį vado, pulkininko Jono Polovinsko-Budrio ir jo žmonos palaikai.
Eks le Beno kapinėse lankęsis politiko vaikaitis G.Galvanauskas abejoja, ar toks sumanymas išdegtų: „Bendraudamas su šio Prancūzijos Alpių kurorto valdžia užsiminiau apie E.Galvanausko palaikų perkėlimo į Lietuvą galimybę, bet pritarimo nesulaukiau – prancūzai gerbia ir brangina garsesnių žmonių, ypač garbės piliečių, atminimą, nesvarbu, kokia jų tautybė“.