D. Graeberio ir D. Wengrow knyga „Žmonijos aušra“: ar tikrai žinome, kaip prasidėjo mūsų civilizacija?

Tai provokuojantis, analitiškas ir netikėtas žvilgsnis į žmonijos istoriją, perrašantis tai, ką manėme žinantys apie civilizacijos raidą, laisvę ir visuomenės organizaciją.

Daugiau nei dešimtmetį trukęs bendras antropologo Davido Graeberio ir archeologo Davido Wengrow tyrimas virsta ambicingu bandymu atsakyti į vieną svarbiausių klausimų: kaip mes tapome tokie, kokie esame šiandien?

The New York Times bestseleriu tapusi „Žmonijos aušra“ kelia iššūkį nusistovėjusioms teorijoms apie „natūralią“ žmonijos raidą nuo lygiaverčių medžiotojų-rankiotojų bendruomenių iki sudėtingų, bet hierarchinių civilizacijų. Pasitelkdami naujausius archeologinius duomenis ir etnologinius šaltinius, autoriai parodo, kad senovės žmonės buvo ne tik kūrybingi ir išradingi, bet ir socialiai bei politiškai eksperimentuojantys.

„Šioje knygoje mėginame pateikti kitokią, viltingesnę ir įdomesnę istoriją, kuri tuo pat metu labiau atsižvelgia į pastarųjų kelių dešimtmečių mokslinius tyrimus. Mes į vieną vietą surinkome duomenis iš archeologijos, antropologijos ir susijusių disciplinų, kuriais remiantis iškyla visiškai naujas pasakojimas, kaip žmonių visuomenės vystėsi pastaruosius 30 tūkst. metų. Kone visi šie moksliniai tyrimai prieštarauja populiariajam pasakojimui, tačiau nepaprasti atradimai pernelyg dažnai taip ir lieka vien specialistų darbuose arba turi būti skaitomi tarp eilučių mokslinėse publikacijose“, – sako knygos „Žmonijos aušra“ autoriai.

Knyga griauna plačiai paplitusį įsitikinimą, kad žmonijos pažanga buvo neišvengiamai susijusi su žemdirbyste, privačia nuosavybe ar valstybės atsiradimu. D. Graeberis ir D. Wengrow siūlo naują požiūrį: žmonijos istoriją sudaro daugybė pasirinkimų, kuriuos mūsų protėviai galėjo daryti skirtingai – ir dažnai darė. Jie atskleidžia istorinius pavyzdžius, kai žmonės sąmoningai rinkosi decentralizuotą ar net anarchistinę visuomenės struktūrą.

Pavyzdžiui, autoriai analizuoja Senovės Amerikos civilizacijas, kuriose klestėjo socialinė įvairovė ir laisvės formos be griežtos valstybės struktūros. Jie taip pat kelia klausimą: kodėl šiandienos visuomenėje įprasti dalykai – nelygybė, biurokratija, smurtas – laikomi neišvengiama civilizacijos kaina?

„Žmonijos aušra“ nėra tik akademinis darbas – tai kvietimas permąstyti, ką reiškia būti žmogumi. Pasak autorių, mūsų dabartinė socialinė tvarka nėra vienintelė įmanoma ar neišvengiama. Atvirkščiai – istorija rodo, kad žmonės gebėjo kurti alternatyvias, lankstesnes ir demokratiškesnes visuomenes. Tai ypač svarbu šiandien, kai susiduriame su klimato krize, socialine nelygybe ir politiniais iššūkiais.

Davidas Graeberis (1961–2020) – įtakingas antropologas, politinis aktyvistas, vienas garsiausių anarchistinės minties teoretikų. Ilgametis Londono ekonomikos mokyklos profesorius, žinomas dėl pasaulinio bestselerio Skola: pirmieji 5000 metų. D. Graeberis mirė 2020 metais.

Davidas Wengrow – britų lyginamosios archeologijos profesorius. Londono universiteto koledžo Archeologijos institute, buvęs vizuojantis profesorius Niujorko universitete. Vykdo archeologinius tyrimus Artimųjų Rytų ir Afrikos civilizacijų tyrimų srityje. Jo darbas jungia archeologiją su šiuolaikinėmis socialinėmis teorijomis.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką.

Šioje knygoje mes ne tik pateiksime naują žmonijos istoriją, bet ir supažindinsime skaitytoją su nauju istorijos mokslu, kuris sugrąžina mūsų protėviams visą jų žmogiškumą. Užuot klausę, kaip tapome nelygūs, aiškinsimės, kaip „nelygybė“ apskritai tapo tokia didele problema, tada pamažu pateiksime alternatyvų dabartines žinias labiau atitinkantį pasakojimą. Jei žmonės 95 proc. savo evoliucinėspraeities praleido ne mažose medžiotojų-rinkėjų bandose, tai ką jie visą tą laiką veikė? Jei žemdirbystė ir miestai nesukūrė hierarchijos ir dominavimo, tai ką jie sukūrė? Kas iš tikrųjų vyko tuo laikotarpiu, kuris paprastai siejamas su „valstybės“ atsiradimu? Atsakymai dažnai būna netikėti ir rodo, kad žmonijos istorijos eiga yra mažiau pastovi ir labiau atvira žaismingoms galimybėms, nei paprastai manome.

Taigi tam tikra prasme šioje knygoje tiesiog bandome padėti pamatus naujai pasaulio istorijai, panašiai kaip XX a. ketvirtajame dešimtmetyje „neolito revoliucijos“ ir „miestų revoliucijos“ sąvokas sukūręs Gordonas Childe’as. Todėl ji yra netolygi ir neišsami. Kartu šia knyga siekiama atrasti teisingus klausimus. Jeigu klausimas „iš kur atsirado nelygybė?“ nėra svarbiausias istorijos klausimas – kuris tada turėtų užimti jo vietą? Kaip rodo pasakojimai apie kadaise į nelaisvę patekusių europiečių pabėgimus atgal į džiungles, Rousseau nevisiškai klydo. Kažkas buvo prarasta. Jis tiesiog turėjo gana išskirtinį (ir galiausiai klaidingą) supratimą apie tai, ko netekome. O kaip mums tai apibūdinti? Ir ar tikrai viskas prarasta? Kokia to dalyko sąsaja su socialinių pokyčių galimybėmis šiandien? 

Mes, t. y. abu šios knygos autoriai, jau maždaug dešimtmetį daug tarpusavyje aptarinėjame būtent šiuos klausimus. Dėl šios priežasties knygos struktūra kiek neįprasta – klausimo „iš kur atsirado socialinė nelygybė?“ istorines šaknis atsekame iki XVII a. vykusių susitikimų tarp Europos kolonistų ir Amerikos čiabuvių intelektualų. Šių susitikimų įtaka vadinamajai Apšvietai ir mūsų pagrindinėms žmonijos istorijos sampratoms yra subtilesnė ir gilesnė, nei norime pripažinti. Kaip išsiaiškinome, jų peržiūra turi stulbinančių pasekmių šiandieniniam žmonijos praeities suvokimui, įskaitant žemdirbystės, nuosavybės, miestų, demokratijos, vergovės ir pačios civilizacijos kilmės sampratas. Galiausiai nusprendėme parašyti knygą, kuri bent tam tikru mastu atspindėtų mūsų mąstymo evoliuciją. Savo pokalbiuose tikrąjį proveržį pasiekėme nusprendę visiškai atsiriboti nuo tokių Europos mąstytojų kaip Rousseau, ir verčiau apsvarstyti juos įkvėpusių čiabuvių mąstytojų aptartas perspektyvas. Tad ir pradėkime nuo to.