Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose surengta paroda „Senoji Lietuva Napoleono Ordos akvarelėse“ leidžia pasižvalgyti po LDK platybes ir pamatyti jos savitą, dažniausiai vakarietiškąjį paveldą – nuo nedidelių medinių bajorų dvarelių iki įspūdingų pilių, bažnyčių su vienuolynais.
Parodoje eksponuojama beveik 250 kūrinių, meistriškai tiksliai vaizduojančių buvusios valstybės paveldą. Akvarelėse užfiksuotos pilys, rūmai ir dvarai dažniausiai priklausė didikų giminėms, kurios kovojo už Lietuvos valstybingumą, tačiau po carinės Rusijos represijų tie pastatai buvo iš jų atimti, niokojami, grobstomos ten kauptos kolekcijos.
Pasak Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus V.Dolinsko, dar niekur ir niekada toks didelis talentingo menininko, senosios Lietuvos patrioto ir istorinės atminties sergėtojo N.Ordos dailės paveldo rinkinys nebuvo rodomas viešai. Net ir istorikams jo darbai dažnai buvo žinomi tik iš publikacijų.
N.Ordos dailės palikimą sudaro kiek daugiau nei tūkstantis akvarelių, piešinių ir eskizų. Daugumą jų paveldėjo kūrėjo sesers Hortenzijos ir jos vyro Aleksandro anūkė Konstancija Skirmuntaitė, viena aktyviausių krajovcų judėjimo, siekusio Lietuvos ir Lenkijos susitaikymo tarpukariu, dalyvių. Ji aktyviai bendravo su Lietuvos nepriklausomybės šaukliais, ypač Jonu Basanavičiumi.
Būtent ji pagrindinę N.Ordos palikimo dalį padovanojo Krokuvos nacionaliniam muziejui, kuris sutiko paskolinti dalį savo lobio Valdovų rūmų muziejui.
– Ar visa tai, ką matome parodoje, net ir tie vos vos įžiūrimi piešiniai, – originalai? – paklausiau V.Dolinsko.
– Parodoje eksponuojame ne tik originalius N.Ordos piešinius, bet ir jų eskizus. Mat jis keliaudavo daugiausia vasarą, o rudenį ar žiemą juos užbaigdavo ir nuspalvindavo. Žinoma, ne visus. Štai mano mylimos Jonavos vaizdo – tik kontūrai, nenuspalvinta.
Iš viso parodoje – beveik 250 piešinių. Visi – originalai. Kai kurie dar net nerestauruoti, todėl negalėjo būti įrėminti ir eksponuojami specialiose vitrinose.
Taigi galima pasakyti, kad turime išskirtinę progą pamatyti visus vaizdus, kurie reikšmingi Lietuvos istorijai, taip pat – pačius gražiausius ir geriausiai išlikusius. Vos keleto dėl ypač prastos būklės negalėjome atsivežti, bet ir juos įtrauksime į ruošiamą katalogą.
– Kaip kilo sumanymas pristatyti beveik visą N.Ordos LDK vaizdų kolekciją? Juk jau buvome taip įpratę jų reprodukcijas matyti įvairiose knygose, kad realaus dydžio piešiniai ant sienos su laiko žymėmis ir tikromis spalvomis – lyg prabangi dovana su „deja vu“ prieskoniu.
– N.Ordos piešiniai daug sykių publikuoti. Mat kai kuriais atvejais tai vieninteliai dvarų ar bažnyčių vaizdai. Daugelis jo užfiksuotų statinių yra dingę – sunaikinti, sugriuvę, perstatyti. XIX a. sukilimai, cariniai naikinimai, du pasauliniai karai, sovietmetis – visa tai taip pakeitė senosios Lietuvos peizažą, kad N.Ordos darbai tapo neįkainojamu istoriniu šaltiniu.
Tačiau jo kūriniai – piešiniai ir akvarelės – ypač jautrūs įvairiems aplinkos ir temperatūros pokyčiams, todėl tokio pobūdžio darbus muziejai labai nenoriai skolina. Mums pasisekė, kad jau daugelį metų turime puikius ryšius su Krokuvos nacionaliniu muziejumi.
Reta didesnė tarptautinė paroda Valdovų rūmuose išsiverčia be jo eksponatų. O šį kartą norėjome ilgametį bendradarbiavimą įprasminti išskirtiniu projektu, kuriame dalyvautų tik du muziejai – Krokuvos ir Vilniaus.
Tai pavyko Krokuvos muziejaus direktoriaus prof. Andrzejaus Szczerskio dėka.
Pasiruošimas tokiai išsamiai parodai užėmė nemažai laiko. Net kelios dešimtys akvarelių buvo restauruotos ir įrėmintos specialiai kelionei į Vilnių. Tai iš tiesų pasaulinė premjera ir prabangi dovana mums visiems, kurią tikrai verta pamatyti kiekvienam, kuris nors kiek domisi Lietuvos istorija, paveldu.
– Parodos pradžioje – gana išsamus paties N.Ordos gyvenimo ir veiklos pristatymas. Jis turbūt būtinas ir dėl to, kad dalis lankytojų gali ateiti pasižiūrėti Napoleono kariuomenės (ordos) užfiksuotų vaizdų?
– Iš tiesų, kai kam jau kilo panašių minčių, pamačius parodos pavadinimą. Tačiau labiausiai norėjosi pristatyti Lietuvos patriotą, kurio darbai reikšmingi ne tik kaip praeities liudininkai, bet ir kaip įspėjimas dėl šių dienų grėsmių.
Parodos kuratoriai sudėliojo informacijos ir vaizdų mozaiką, atskleidžiančią N.Ordos asmenybę ir iliustruojančią jo gyvenimą. Po istorine menininko nuotrauka – originalus užrašas lenkų kalba: „Napoleonas Orda – širdies, minties ir veiksmo žmogus, lietuvis“. Neatsitiktinai ir jo sūnaus vardas buvo Vytautas – Witold.
Ordų giminė – senos aristokratiškos kilmės. Ir nors Ordos nepasiekė tokio didikų lygio kaip kokie Radvilos, bet galėtume juos palyginti su Zabielomis Kauno paviete, kurie taip pat buvo gana įtakingi. Galima sakyti, pretenduojantys į didiko poziciją, užėmę gana aukštas pareigas pavieto lygmenyje.
– Jei pats N.Orda laikė save lietuviu, gal ir lietuvių kalbą mokėjo? Juk buvo ypač gabus – ne tik dailei ar muzikai, bet ir kalboms. Yra parašęs lenkų kalbos gramatiką.
– N.Orda jau iš šeimos atsinešė LDK piliečio savimonę. Žinoma, istorinę, ne šiandienę tautinę. Pilietiniu, istoriniu atžvilgiu jis laikė save lietuviu ir gal net šiek tiek mokėjo lietuvių kalbą.
Nėra abejonių, kad tai buvo vienas gabiausių XIX a. šio krašto sūnų, daug pasiekęs įvairiose srityse – muzikoje, dailėje, literatūroje. Jis – to meto Europos elito atstovas, kuris sąmoningai stengėsi užfiksuoti tai, kas liudijo, kad senosios Lietuvos kultūra labai skyrėsi nuo rytinio kaimyno barbarybės.
Juk iš maždaug tūkstančio jo akvarelių ir eskizų beveik 70 procentų vaizduoja būtent LDK paveldą. Tai ne tik senieji rūmai ar pilys, bet ir, pavyzdžiui, XIX a. pastatytas Baisogalos dvaras. Mat šis įspūdingas architektūros kūrinys liudija, kad net ir baisiomis okupacijos sąlygomis galima tokia įspūdinga kūryba.
– Menininkas ir pats buvo sukilėlis, bandė su ginklu rankoje atkurti valstybę?
– Taip. Jis dalyvavo abiejuose sukilimuose, rėmė juos ir finansiškai. Dėl to smarkiai nukentėjo, pateko į kalėjimą, buvo priverstas emigruoti. Todėl ir jo akvarelės – tikslūs architektūriniai peizažai su daug detalių. Mat jis, kaip lietuvis, LDK pilietis, bandė nors tokiu būdu išsaugoti savo valstybės atmintį.
Nors kalbame apie LDK savimonę, nereikia pamiršti, kad menininkas jau turėjo ryšių ir su tautiniu lietuvių atgimimu. „Aušros“ žurnale po jo mirties pasirodė tekstas, įvertinantis, kokį didelį darbą jis atliko. Mat dabar jau ir lietuviai, kaip kokie čekai, vokiečiai ar kitos tautos, galėtų išleisti iliustruotą Lietuvos istoriją.
– Parodos lankytojai socialiniuose tinkluose mielai dalinasi atvirkščiu Valdovų rūmų vaizdu. Vadinasi, pagal N.Ordos piešinius kurtuose albumuose pasitaikydavo ir tokių kuriozų?
– Tų albumėlių buvo nemažai, todėl ir tokių parodų jau yra surengta daug. Net ir Lietuvoje. Bet visose jose buvo rodomi grafiniai atspaudai: vaizdai, kuriuos pagal N.Ordos akvareles sukūrė grafikos meistrai. O tų meistrų būta visokių.
Kad ir tas Valdovų rūmų vaizdas. Kažin ar meistras galėjo nežinoti, kad spaudai skirtoje formoje turi būti veidrodinis, atvirkščias vaizdas, kad jį atspaudus gautum tokį, koks buvo piešinyje. Gal tai buvo nelabai profesionalus meistras, o gal įsimylėjęs ar užgėręs. Juk šiame atspaude ne tik rūmų vaizdas apverstas, bet ir pilies kalno vietoje atsirado gatvė, visas prospektas.
Taigi grafiniuose atspauduose pasitaiko ir tokių kuriozų, bet mūsų parodoje – ne atspaudai, o tik originalūs piešiniai, akvarelės, kurias sukūrė pats N.Orda.
– Akį traukia išsamūs parašai po kiekviena akvarele ar piešiniu. Panašu, kad net be gido atėjusiems lankytojams nepavyks prabėgti ekspozicijos per kelias minutes?
– Taip. Įsigilinus gali prireikti ir kelių valandų. Nors tokioms etiketėm sukurti, o paskui dar ir viską patikrinti prireikė daug laiko, bet norėjosi, kad kiekvienas lankytojas galėtų ne tik grožėtis, bet ir šį tą sužinoti. Pavyzdžiui, susirasti kokį dvarą ar pilį iš jo gimtinės apylinkių, pamatyti, kaip ji atrodė XIX a.
Labai įdomu tai, kad N.Orda niūriomis rudens ar žiemos dienomis ne tik spalvindavo savo piešinius, bet ir aprašydavo tas vietas – kiek žinojo, kiek galėjo. Kai kur, žinoma, ir suklysdavo, nes nebuvo interneto, o ir enciklopedijos dar buvo menkos. Tuos aprašymus priklijuodavo kitoje piešinių pusėje ir užlenkdavo. Mes juos atlenkėme ir eksponuojame.
Visa paroda sumanyta taip, kad tai nebūtų vien paveikslų galerija. Pradžioje – spalvingo N.Ordos gyvenimo pristatymas kartu su jo gimtųjų vietų vaizdais – jo dvaras, Varacevičiai, aplinkiniai dvareliai – jo giminaičių ir draugų, bažnytėlės. Net ir Kobrino kalėjimas (įkurdintas buvusioje ligoninėje), kuriame jis kalėjo po sukilimo numalšinimo.
Po tokios, autoriaus gyvenimą ir kūrybą pristatančios įžangos, – trys kitos parodos dalys, kurios atskleidžia skirtingas temas. Todėl kai kurios vietovės kartojasi, bet tikimės, kad žiūrovui taip bus įdomiau.
Pirmiausi – sakralinė Lietuvos architektūra, nes ir pats dailininkas buvo giliai tikintis žmogus. Po to – miestų panoramos, o trečioje ir pačioje gausiausioje dalyje – dvarai, pilys, rezidencijos.
– Perėjęs kelias rūmų sales jautiesi tarsi apkeliavęs visą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę.
– N.Orda – puikus gidas. Parodoje galima rasti ir žemėlapį, kuriame pažymėtos visos parodoje pristatomos vietovės ir jų paveldas.
Kartu tai žinia iš praeities, primenanti, kad LDK civilizacija buvo ypatinga, o mūsų valstybės misija buvo skleisti lotyniškąją civilizaciją į barbariškus Rytus.
Tarp LDK sienų gyvavo kultūra, o už jų – barbarybė.
Ir Baltarusia su Ukraina to paveldo, kurį užfiksavo Orda, prasme buvo Europos dalis. O Rusija – ne. Todėl ir šiandien, kaip ir N.Ordos laikais, tos agresorės tikslas – sunaikinti Lietuvos didžiosios kunigaikštystės tautų europinės civilizacijos ir tapatybės ženklus.
Akvarelėse matome didingus rūmus, dvarus, tačiau reikėtų prisiminti, kad ne mažiau vertingi meno kūriniai, įspūdingos kolekcijos buvo sukauptos ir jų viduje.
Pavyzdžiui, Vaitkuškio rūmuose, kuriuos galima pamatyti parodos pabaigoje, buvo milžiniška tapybos kolekcija. Taip pat ginklų, šarvų, įvairiausių senienų, dokumentų, knygų rinkinys. Galima palyginti su garsiaisiais Pidhircių rūmais Ukrainoje. Jei viskas Pirmojo pasaulinio karo metais nebūtų evakuota į Voronežą (žinoma, po to beveik niekas nebesugrįžo), tai kokius du-tris muziejus galima būtų sukurti vien iš šitų rūmų rinkinių.
Taigi, ne tik pati architektūra, bet ir tai, kas tose vietose buvo saugoma – ne mažiau svarbu. O čia eksponuojamų rūmų kolekcijose buvo ir Tiziano, įtariama, kad ir Raffaello Santi, ir kitų garsių dailininkų, skulptorių darbų. O kur dar beveik privalomos ginklų kolekcijos, gobelenai. Sunku net įsivaizduoti, kokie nuostoliai patirti.
* * *
DATOS IR FAKTAI
Kūrėjas reiškėsi įvairiose srityse
Dailininkas, muzikas ir literatas N.Orda (1807–1883) – vienas įvairiapusiškiausių XIX a. Lietuvos kūrėjų, visuomenininkų. Gimė Varacevičių dvare netoli Pinsko (dabar – Baltarusijoje) bajorų šeimoje. 1823–1826 m. studijavo Vilniaus universitete, išklausė architektūros, astronomijos, topografijos, braižybos, geometrinės optikos kursus, manoma, mokėsi piešimo pas dailininką J.Rustemą. Už dalyvavimą slaptoje antirusiškoje draugijoje iš Vilniaus universiteto buvo pašalintas.
Buvo aktyvus 1830–1831 m. sukilimo dalyvis ir už narsą mūšiuose pelnė aukso kryžių „Virtuti Militari“. Dėl jo dalyvavimo sukilime Rusijos valdžia konfiskavo dailininko šeimos dvarą. N.Orda išvyko į Paryžių, kur išgarsėjo kaip pianistas ir kompozitorius. Jį globojo kompozitorius F.Lisztas, o muzikos mokė F.Chopinas. 1833–1856 m. gyveno Paryžiuje, mokėsi dailės pas peizažistą P.Girard’ą. 1843 m. vedė prancūzę I.Bougle, su kuria susilaukė sūnaus Vytauto (Witold). 1847–1849 m. buvo Paryžiaus Italų operos direktorius.
Kai 1856 m. N.Ordai buvo leista grįžti į tėvynę, tėvų dvarą teko nuomotis. 1866 m. menininkas apkaltintas draudžiamos literatūros laikymu, parama sukilėliams ir įkalintas Kobryno kalėjime. Jam uždrausta nuomotis giminės dvarą.
N.Orda keliavo po Abiejų Tautų Respublikos teritoriją ir fiksavo išlikusį architektūrinį paveldą. Tai – Vilniaus, Veliuonos vaizdai, Medininkų, Panemunės pilys, Jašiūnų ir kitų dvarų rūmai. 1873–1883 m. pagal jo piešinius parengti ir išleisti litografijų albumai.
Vertingiausia ir gausiausia N.Ordos meninio palikimo dalis – piešiniai ir akvarelės. Visą jo dailės palikimą sudaro kiek daugiau nei tūkstantis akvarelių, piešinių ir eskizų. Krokuvos nacionaliniam muziejui šeima padovanojo didžiąją dalį N.Ordos kūrinių. Jame saugomi net 989 menininko darbai, beveik 70 procentų kūrinių atspindi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės architektūros ir kraštovaizdžio peizažus.