Primadonos Adelės Galaunienės 130-metis: pirmosios „Traviatos“ Violetos vaidmuo ir netausotas balsas

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje (LTMKM) yra saugoma nemažai operos „Traviata“ vertybių, taip pat Adelės Galaunienės rinkinys. Visai netrukus Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre Naujieji metai bus pasitikti kartu su „Traviatos“ Violeta ir Alfredu. Taigi šiais, besibaigiančiais metais kviečiame pasinerti į praeito šimtmečio kultūrinę terpę ir susipažinti su pirmąja primadona A. Galauniene ir Lietuvos operos gimimu. 

Pirmoji lietuvių profesinės operos primadona kilo iš žemaičių Nezabitauskių giminės, kurioje buvo nemažai Lietuvai nusipelniusių asmenybių. Tarp jų – Vilniaus universiteto ir Varnių dvasinės akademijos auklėtinis kunigas, poetas, vertėjas Kiprijonas Juozapas Nezabitauskis ir jo jaunesnysis brolis istorikas, bibliografas Kajetonas Rokas Nezabitauskis-Zabitis, kurie buvo raštijos darbuotojai, veiklūs XIX a. pirmųjų dešimtmečių tautinės kultūros atgimimo atstovai.

Naujai Nezabitauskių žymių asmenybių kartai priklausė Adelė Nezabitauskaitė-Galaunienė, kuri gimė 1895 m. sausio 15 d. Baidotuose (Kretingos apskritis) pasiturinčių ir išsilavinusių ūkininkų, kultūros mylėtojų Karolinos Danilavičiūtės ir Kazimiero Nezabitauskių šeimoje. Gražų balsą greičiausiai paveldėjo iš mamos, kurios dainos nuolat skambėdavo Nezabitauskių namuose. Šeimoje augo šeši vaikai, Adelė buvo vyriausia. 

Kelias iki operos teatro scenos prasidėjo Salantų parapijos, vėliau Skuodo progimnazijos choruose, atliko ir solo partijas. Būsima dainininkė autobiografijoje minėjo, kad „pomėgis dainuoti gimė dar gimtajame Baidotų kaime, Žemaitijoje. Jos tyras vaikiškas balselis dažnai skambėdavo mokyklos ir bažnyčios choruose“ (V. Jurkštas, „Mūsų pirmoji Violeta“, Literatūra ir menas, 1970–10–31). 

Adelė mokėsi Kauno „Saulės“ mokytojų seminarijoje, dalyvavo „Dainos“ teatro ir muzikos draugijos vaidintojų trupės veikloje. Vėliau studijavo Maskvos filharmonijos draugijos muzikos ir dramos mokykloje, pas žymius tų laikų operos solistus ir dramos meistrus. Tuo metu koncertavo Maskvoje, Minske, kituose Rusijos miestuose. „Kadangi buvau neturtinga karo pabėgėlė, mokykla studijų metu mane skirdavo dalyvauti apmokamuose viešuose koncertuose, kur dainuodama užsidirbdavau sau pragyvenimą“, – rašė A. Galaunienė („Mano gyvenimo ir darbų aprašymas“, Vilnius, 1956 m. sausio 5 d.).

Adelė nuosekliai siekė profesinių aukštumų. Jau būdama pripažinta teatro solistė, ji nesustojo tobulėti. 1923 m. A. Galaunienė Paryžiuje stažavosi pas pasaulinio garso rusų kilmės prancūzų dainininkę Feliją Litvinne. Šios studijos tapo svarbiu akcentu jos biografijoje, padėjusiu subrandinti balsą ir atlikimo techniką, kuri taip žavėjo Lietuvos publiką.

1918 m. vasario 16 d. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, į tėvynę grįžo karo ir okupacijos išblaškyti lietuviai, tarp jų – ir būsima operos primadona A. Galaunienė. Netrukus ji ištekėjo už meno istoriko ir dailininko grafiko Pauliaus Galaunės bei įsikūrė Kaune. Nors kraštas buvo nuniokotas, naujoji valstybė nedelsdama ėmėsi ambicingų kultūros projektų: planuota atkurti Vilniaus universitetą ir įsteigti Valstybės teatrą.

A. Galaunienė, kartu su kitais kultūrininkais, puoselėjo muzikinio teatro idėją. Tačiau 1920 m. Lenkijai antrą kartą okupavus Vilnių, veikla persikėlė į laikinąją sostinę Kauną. Čia, 1920 m. sausio 29 d., įsteigta Lietuvių meno kūrėjų draugija, kuri ėmėsi milžiniško darbo: kurti Operos teatrą nuo nulio. Trūko visko – nuo vokalistų ir orkestro iki sceninio rekvizito ir patyrusių režisierių.

Pirmosios operos pasirinkimas taip pat tapo iššūkiu. Svarstyti Antono Rubinšteino „Demonas“ ir Piotro Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“. Tačiau Kipro Petrausko iniciatyva pasirinkta Giuseppe Verdi „Traviata“. Šis kūrinys puikiai tiko startui dėl savo „kompaktiškumo“: tik trys pagrindiniai veikėjai ir minimalus choro bei baleto vaidmuo leido sėkmingai įgyvendinti pirmąjį, istorinį operos pastatymą nepriklausomoje Lietuvoje, nepaisant ribotų išteklių.

Alfredo vaidmenį pirmoje „Traviatoje“ atlikęs Kipras Petrauskas straipsnyje „Kaip gimė lietuviška opera“, publikuotame laikraštyje „Kalba Vilnius“ (1967 m., Nr. 32), dalinasi gyvais prisiminimais apie pirmosios operos gimimą. 

„Opera, opera, opera! – visų mūsų lūpose tada buvo tik tas vienas žodis“, – teigia K. Petrauskas. „Pirmiausia reikėjo išsiaiškinti, kokią operą statysime“, – prisimena jis. „Gal, broliukai, „Traviata“? Visi be didelių ginčų ir svarstymų sutiko. Tikrai, Džiuzepės Verdžio opera buvo kaip tik ta, kurios mums reikėjo. Dabar mus užgriuvo patys didžiausi rūpesčiai ir galvosūkiai: iš kur gauti lėšų operai pastatyti. Meno kūrėjų draugijos kasa buvo visiškai tuščia. Vyriausybė nė neketino padėti, – rašo žymusis tenoras. – Reikėjo daug slenksčių nudilinti, ilgai burnas aušinti, nuo Ainošiaus prie Keipošiaus vaikščioti“. 

Gavę paskolą iš Prekybos ir pramonės banko, nusipirko Rygoje operos klavyrą ir pagaliau vieningai kibo į darbą. „Alfredo partija, aišku, atiteko man. Maloni, gražiabalsė ir sceniška A. Nezabitauskaitė-Galaunienė labai tiko Violetos vaidmeniui“, – teigia solistas. K. Petrauskas pasakoja, kad repeticijos vykusios ankštose muzikos mokyklose patalpose, Maironio gatvėje: „Bet atėjo laikas repetuoti solistams kartu su orkestru ir choru. Vargais negalais įsiprašėme į miesto teatrą. Už sceną reikėjo mokėti. Bet mūsų kišenėse švilpė vėjai. Ir vėl prasidėjo durų varstymai, vėl teko ieškoti išmaldos“. 

K. Petrauskas pamena – į orkestrą pavyko surinkti tik 24 muzikantus. Ypač trūko pučiamųjų, ir dalį jų atstojo fisharmonija. Nebuvo ir prabangiosios arfos, vietoj jos skambėjo pianinas. „Daugelis orkestrantų duoną pelnėsi, grodami kino teatruose. Pradėjus repeticijas su orkestru, atsirado daug keblumų. – pasakoja K. Petrauskas, – Dauguma solistų ir choristų, už dainavimą negaudami nė auksinio [taip vadinosi tuometiniai pinigai – I. A. past.], dirbo įstaigose. Tad laisvi jie buvo tik popietėmis ir vakarais. Bet tuo metu orkestrantams reikėdavo, kaip sakėme, groti kino teatruose. Ir būk gudrus, kaip tas žemaitis ant ledo – nei čia, nei ten“.

„O šokėjų vis tiek nėra!“ – sielojosi, „kasydamiesi pakaušius“. „Bet ir čia išeitį radome, iš choro atrinkę trejetą grakštesnių dainininkių. – džiaugėsi K. Petrauskas. – Tuomet pradėjome rūpintis kuo aprengti solistus, chorą ir šokėjus, kur gauti tinkamus sceninius drabužius“. Lėšų neturėjo, čia vėl padėjo jų pačių išmonė: „Iš nuomojusio maskaradinius kostiumus verteivos pasiskolinome čigoniškus drabužius, ir jais pasipuošė šokėjos. Kiti dalyviai apsirengė savo išeiginiais kostiumais ir vakarinėmis suknelėmis. Kas neturėjo savų – skolinosi iš draugų ir pažįstamųjų.“

„Ir štai atėjo 1920 m. gruodžio trisdešimt pirmoji – premjeros diena. Norinčių patekti į Kauno teatrą buvo be galo daug. Bilietus žmonės išgraibstė iš anksto keletui spektaklių“, –  įspūdžiais dalinasi K. Petrauskas. Pasak jo, nežinia, kas tą dieną daugiau jaudinosi: artistai, ruošdamiesi parodyti savo darbo ir sugebėjimų vaisius, ar visuomenė, troškusi pamatyti pirmąją operą gimtąja kalba! 

„O kas dėjosi premjeros metu! Žiūrovai ašarojo, po kiekvienos arijos, po kiekvieno veiksmo ilgai netildavo griausmingi plojimai, šūksmai: „Valio! Bis!“ Atrodė, salė sugrius. Pasibaigus premjerai, kilo tikra plojimų audra. Iš nuovargio ir susijaudinimo vos ant kojų besilaikantys artistai daugelį kartų buvo kviečiami į sceną. Kupini pirmosios kūrybinės sėkmės džiaugsmo, jie ėjo ir ėjo nusilenkti publikai. Galop paskutinį kartą nusileido uždanga. Lietuviška opera gimė!“, – džiugiai pasakoja K. Petrauskas.

Po istorinio spektaklio sėkmės tuo metu vadinama Operos vaidykla netrukus peraugo į rimtą kultūros įstaigą, kuri 1922 m. buvo suvalstybinta ir pavadinta Valstybės opera. A. Galaunienė dirbo Valstybės operos trupėje iki 1931 m. Po Violetos „Traviatoje“ ji dar sukūrė net 20 vaidmenų. 

„A. Galaunienė buvo ne tik pirmojo lietuvių profesinio teatro primadona, bet ir vienuolikos partijų pirmoji atlikėja lietuviškoje scenoje“, – rašė muzikologas Jonas Bruveris „Muzikos baruose“ (2000 m. nr. 3–4). Ji buvo pirmoji Džilda, Madam Baterflai, Neda, Liza ir kt. Dėl dainininkų trūkumo jai teko dainuoti visą teatro soprano repertuarą, nors jos koloratūriniam sopranui netiko dramatiniai kūriniai. Tai laikui bėgant paveikė dainininkės balsą, ji ir pati jautė, kad jis „apsilpo“.  

Aldona Vilčinskaitė-Kisielienė savo straipsnyje „Adelė Galaunienė – pirmoji Lietuvos Violeta“ (Muzikos barai, 2015 m. Nr. 9–10) cituoja prof. P. Galaunę, kuris prisimena, kaip serganti dainininkė teatro administracijos buvo verčiama dainuoti, kad teatras nepatirtų finansinių nuostolių. P. Galaunė teigęs: „Pas mus teatras tęsė rusų teatro tradicijas < > vienuolika metų žmona dirbo sunkiausiomis sąlygomis. Išnaudojo iki paskutinio < > turėjo ne savo balsui partijas dainuoti. Po to pranešė trumpai ­– atleidžiama iš darbo, nei padėkos, nei paaiškinimo, kodėl. Tai čia yra tas palikimas to baudžiavinio rusų teatro. Aš nekenčiu teatro, aš per daug gerai žinau jo užkulisius.“ 1931 m. liepos 31 d.  A. Galaunienė buvo atleista iš Lietuvos operos solistės pareigų, o rugsėjo mėnesį buvo apdovanota LDK Gedimino III laipsnio ordinu.

Palikusi operos sceną, A. Galaunienė dirbo pedagoginį darbą, koncertavo, dalyvavo Kauno radiofono programose, rašė recenzijas apie Valstybės teatro operų pastatymus, 1945–1947 m. vėl dainavo Kauno valstybiniame operos ir baleto teatre, nes po karo labai trūko dainininkų. Įdomu, kad operos solistė reiškėsi ir kaip dirigentė. 1933 m. birželio 6 d. P. Vileišio aikštėje Kaune Lietuvių moterų katalikių kongreso metu surengtoje Moterų dainų šventėje dirigavo 1500 dalyvių moterų chorui ir orkestrui. A. Galaunienė mirė 1962 m. balandžio 25 d.

* * *