Frazė „Landsbergis sugriovė kolūkius“ jau tapo folkloru, vartojamu tiek nuoširdžiai, tiek ironiškai, nelygu, kokios kalbėtojo pažiūros. Vieniems kolektyvizacija buvo didžiausia šeimos tragedija, kitiems skausmingu iššūkiu tapo perėjimas į laisvąją rinką. Kodėl ši tema iki šiol skaldo visuomenę?
Knygą „Šiferio byla“ Antanas Terleckas Vilniaus knygų mugėje pristatys vasario 27 d., penktadienį, o dabar su autoriumi kalbamės, kaip įmanoma į šį sunkų laiką pažvelgti net su humoru.
– Kas tave – visišką miestietį – atvedė prie kolchozų temos? Kada supratai, kad tai ne tik kaimo istorija, bet mūsų visų istorija?
– Pirmiausia turbūt buvo paskaitos Vilniaus universitete. Vis girdėdavau dėstytojus kalbant apie katastrofiškas kolektyvizacijos pasekmes, tačiau gana aptakiai ir apibendrintai. Pasidomėjęs supratau, kad kolektyvizacijos istorija labai mažai tyrinėta. Man tai pasirodė paradoksalu, nes sovietinės okupacijos išvakarėse Lietuva buvo agrarinė valstybė – didžioji dalis žmonių gyveno kaime ir vertėsi žemės ūkiu.
Suprantama, kad tyrimų trūko, nes pagaliau atsiradus galimybėms laisvai kalbėti apie kolektyvizaciją ją užgožė svarbesnės ir jautresnės temos – pirmiausia sovietinės represijos ir partizaninis pasipriešinimas. Kolektyvizacija tapo šių temų priedėliu, mažiau reikšminga siužetine linija, nors su abiem šiais procesais buvo glaudžiai susijusi.
Supratau, kad kolektyvizacija – ne tik kolchozų klausimas. Tai visos Lietuvos visuomenės užvaldymo, pavergimo ir ardymo istorija. Todėl didelė dalis knygos skirta ne tik kolchozams, bet ir Lietuvos patirčiai Antrojo pasaulinio karo metais.
– Kaip manai, kodėl iki šiol giminės susitikimuose paminėjus kolūkius sunkiai pavyks išvengti karštų diskusijų ar barnių? Kodėl ši tema iki šiol taip jautriai veikia ar net skaldo visuomenę?
– Dabar aistras tikriausiai kelia nebe pati tema, o už jos slypintis antrinis – politinis, kultūrinis ir vertybinis – lygmuo. Tai požiūrio į valstybę ir jos atkūrimą klausimas. Kolūkių likvidavimas buvo sudėtingas ir bjaurus procesas, tačiau būtinas kuriant laisvą visuomenę ir valstybę.
Manyčiau, kad tie, kurie iki šiol ilgisi kolūkių, tiesiog pasiilgsta „paprastesnio laiko“, kai asmeninė atsakomybė reiškė kur kas mažiau, arba vis dar neįveikia skausmingų pirmųjų atkurtos nepriklausomybės metų patirčių.
– Nuo Landsbergio, sugriovusio kolūkius, iki Lenono ir Lenino palyginimo – nevengi į nagrinėjamą temą pažvelgti su humoru. Ką bendro su tavo knyga turi šiferis ir kaip humoras padeda geriau atrakinti sudėtingą temą?
– Šiferį pasirinkau kaip visuotinai atpažįstamą kolektyvizacijos simbolį. Knygoje jis tampa metafora, įkūnijančia visą sovietinę „gerovę“ ir jos pažadą. Kartu tai simbolis, leidžiantis man pašmaikštauti. Nors knyga mokslinė, už kiekvieno mokslininko slypi konkretus žmogus ir jo pasaulėžiūra. Matyt, rašau taip, koks esu – mėgstu ironizuoti ir juokauti. Gal kartais per daug ar per kandžiai.
Kita vertus, kolektyvizacijos istorijoje tiek absurdo, kad rašyti vien rimtai tiesiog neįmanoma. Tarkim, knygoje gausu socialistinio realizmo poezijos, kuri man padeda atskleisti bolševikinę vaizduotę: „Byra grūdas, gelsvai rudas/ Glaudžia žemė jį puri/ O vaikinas žino normą,/ Ne už vieną, bet už dvi“. Tokie tekstai leidžia suprasti, iš ko gimsta sovietiniai anekdotai, ir pamatyti, kad absurdas buvo labai didelė sovietmečio dalis. Tuomet, pavyzdžiui, Daniilas Charmsas atsiskleidžia ne tik kaip absurdo literatūros kūrėjas, bet ir kaip įžvalgus sovietinės visuomenės stebėtojas.
Humoras taip pat padeda nepasiduoti tragizmui, kuriuo kartais persmelktas mūsų santykis su istorija. Suprantama, kad tokia tonacija buvo ypač ryški pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės dešimtmečiais – reikėjo iškalbėti ir išsakyti skaudulius, apie kuriuos tiek ilgai teko tylėti. Pastaruoju metu tendencijos kinta: rašomos ne tik kančios, bet ir pergalių, sėkmės istorijos. Tai, kad istorikų knygos šiandien plačiai skaitomos ir sulaukia pripažinimo, rodo ir pasikeitusius visuomenės poreikius.
– Esame antra karta nuo šiferio – knygos anotacijoje rašo istorikas Norbertas Černiauskas. Kolektyvizacija palietė didžiąją dalį mūsų visuomenės, sugriovė natūralią jos tvarką. Turbūt nagrinėdamas šią temą neišvengiamai susidūrei su prof. Danutės Gailienės apibendrintu klausimu – ką jie mums padarė? Kaip šį klausimą matai šiandienos kontekste?
– Esame pakankamai subrendę kelti ir kitokį, į mūsų vidų nukreiptą klausimą. Klausti, ką jie mums padarė, reiškia rinktis aukos poziciją. Tai patogi, bet ribota laikysena. Prof. Danutės Gailienės ir kitų mokslininkų tyrimai mums padėjo suprasti, kad sovietmetis nebuvo normali būsena. Tačiau, kalbant apie traumą, gal verta šį klausimą plėsti: ar tikrai tik jie mums kažką padarė?
Galbūt kažką padarėme ir patys sau? Sovietinis režimas primetė spektaklio scenarijų, pastatė scenografiją, tačiau neatvežė visų aktorių. Dalyvauti teko mums. Nors nuo išsilaisvinimo praėjo daugiau nei 35-eri metai, vis dar dažnai (sąmoningai ar ne) vadiname save posovietine visuomene, bet čia pat piktinamės, kad toks apibūdinimas nebetinka. Gal jau laikas ieškoti ne tik naujų atsakymų, bet ir kitokių klausimų?
– Knygoje stengiesi prisikasti prie kolchozų kasdienybės, tad remiesi įvairiais šaltiniais: nagrinėji kolchozų dokumentus, susirinkimų protokolus, dienoraščius, atsiminimus. Atskirą vietą užima jau minėta socialistinio realizmo poezija. Susidūrei su daugybe absurdo – kaip pavyko jame nepaskęsti?
– Drįsčiau teigti, kad tas absurdas mane savaip guodė – jis leidžia sovietinę sistemą matyti ne kaip visagalę, gerai suteptą mašiną, o kaip girgždančių ir stringančių krumpliaračių mechanizmą.
Po kolektyvizacijos valstiečiai pateko į milžinišką sovietinės biurokratijos aparatą, kuriame kolchozus vienu metu prižiūrėjo keliolika ar net keliasdešimt viena kitą dubliuojančių institucijų. Paradoksalu, bet būtent tai lengvino valstiečių naštą – institucijos trukdė viena kitai, todėl sistema neveikė efektyviai.
Panašiai ir su absurdu: popieriuje deklaruoti absurdiški principai toli gražu ne visada virsdavo realybe. Nors įprasta manyti, kad žmonės buvo priversti taikytis prie sovietinės sistemos (ir tai tiesa), dažnai pamirštama, kad kryptį galima brėžti ir priešinga kryptimi. Sistema, ypač po Stalino mirties, nebegalėjo valdyti žmonių vien baime ir prievarta, todėl turėjo taikytis prie visuomenės, kitaip būtų sužlugdyta savo pačios absurdo.
– Suprantu, kad istorikams tai gal ne pats nemėgiamiausias klausimas, bet kokius didžiausius kolektyvizacijos ir kaimo suardymo randus jaučiame iki šiol?
– Šiandien madinga kalbėti apie dvi Lietuvas – Vilniaus burbulą ir regionus, miestą ir kaimą. Šios problematikos niekaip nesuprasime, jei neatsigręšime į sovietines kaimo transformacijas. Tuoj pat po okupacijos bolševikai ėmė skirstyti visuomenę į „geruosius“ ir „bloguosius“ – buožes ir vargšus valstiečius, Smetonos talkininkus ir engiamą liaudį.
Agrarinė tarpukario Lietuvos visuomenė buvo ardoma ir naikinama, o ant jos pamatų kuriama nauja, moderni, bet kartu labai pažeidžiama sovietinė visuomenė. Galbūt būtent čia ir glūdi pradžios taškas, kuriame gimsta dvi Lietuvos.