Muziejus įsigijo tris Tony Zemaičio gitaras: meistro instrumentais grojo garsiausi roko atlikėjai

Žemaitis išgarsėjo dėl savo unikalių instrumentų dizainų, kurie ne tik pagerino garso kokybę, bet ir suteikė gitaroms išskirtinį estetinį įvaizdį. Jo instrumentus užsisakydavo tokie žymūs atlikėjai kaip Jimi Hendrixas, Ericas Claptonas, Georgeas Harrisonas, Keithas Richardsas ir Ronnie Woodas. Antanas išgarsėjo savo elektrinėmis gitaromis, tačiau pirmiausiai buvo pripažintos jo akustinės gitaros.  

„Muziejaus įsigytos Antano Žemaičio gitaros atskleidžia skirtingus gitarų meistro kūrybos laikotarpius ir patvirtina jo technologinę meistrystę bei dizainerio talentą. Žemaičio gitaros neatsiejamos nuo pasaulinės roko muzikos istorijos. Šio lietuvių kilmės gamintojo pavardė ir jo kūrybinis kelias, deja, dar nepakankamai pažinti tautiečių, tad mums svarbu atkreipti dėmesį į šią neeilinę asmenybę“, – kalbėjo Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus direktorė Nideta Jarockienė.

Antanas Žemaitis gimė 1935 m. Londone, lietuvių išeivių šeimoje. Antanas mokėjo kalbėti lietuviškai ir, sakoma, keikdavosi lietuvių liaudies priežodžiais, net kalbėdamas angliškai. Žemaičio senelis buvo stalius, pats Antanas nuo pat vaikystės nuolat ką nors konstruodavo – nuo skraidančių lėktuvų modelių iki savadarbio dviračio. 1951 m. dėl šeimos finansinių sunkumų šešiolikmetis Antanas metė koledžą ir penkerius metus mokėsi staliaus amato – dirbo pameistriu, įgijo darbo su medžiu, dizaino ir dekoravimo patirties. 

Apie 1952 m. savo namo palėpėje aptikęs seną sulūžusią gitarą, atrado savo gyvenimo aistrą. 1955 m. pagamino savo pirmąjį instrumentą – akustinę klasikinę gitarą. Žemaitis pradėjo gaminti gitaras savo draugams, parduodamas jas prieinamomis kainomis. Po 1955–1957 m. atliktos karinės tarnybos, Antano gitarų gamyba tapo svarbiausiu pomėgiu, jo pagaminti instrumentai vis dažniau pasirodydavo Londono folklorinės muzikos scenose. 

Jis perdarinėjo gitaras, gamino savo instrumentų prototipus, tokiu būdu tobulindamas amatą ir dizainą. Taikydamas skirtingus gamybos metodus, jis ieškojo būdų pagerinti gitarų skambesį, palengvinti grojimą. Jis perdarydavo draugų instrumentus, – nebrangiai, taip sukaupdavo pinigų kitiems projektams. Žemaitis nuolat eksperimentavo gamindamas, kaip pats vadino, prototipus, sykiu tobulindamas ir amatą, ir dizainą. Maždaug 1961 m. Antanas Žemaitis sukūrė pirmąjį modelį, paties meistro vadinamą „dvylikastygiu gatvės bosu“. Antanas pradėjo nuo dvylikastygių, nes bliuzo muzikantams reikėjo būtent tokių gitarų. Žemaičio gitaras muzikantai pamėgo dėl jų garso ir patogumo groti.

Žemaitis pats grojo keliose grupėse, buvo entuziastingas bliuzo ir folk muzikos atlikėjas, gerai įvaldęs dvylikastygę gitarą, tad konstruojant gitaras ši patirtis jam neabejotinai pravertė. Teigiama, kad būtent tapęs entuziastingu gitaristu ir neradęs sau tinkamo instrumento, išstudijavo draugo akustinę gitarą. Tuomet pasigamino savo paties dizaino instrumentą – pirmąją Žemaičio gitarą. Galiausiai 1965 m., t. y. tuo metu, kai gitarų pramonė dar nebuvo išplėtota, jis nusprendė tapti profesionaliu muzikos instrumentų gamintoju. Neilgai trukus nuo karjeros pradžios jis pagamino pirmą metalu dengtą gitarą „Groundhogs“ muzikantui Tony McPhee.

Žemaitis išgarsėjo dėl savo unikalių instrumentų dizainų, ypač metalinių ir perlinių viršūnių, kurios ne tik pagerino garso kokybę, bet ir suteikė gitaroms išskirtinį estetinį įvaizdį. Jo instrumentai buvo naudojami tokių žymių atlikėjų kaip Jimi Hendrixas, Ericas Claptonas, Georgeas Harrisonas, Keithas Richardsas ir Ronnie Woodas. Kai kurių užsakymų dėl jų gausos net tekdavo atsisakyti. 

7-ąjį dešimtmetį britų muzika išgyveno pakilimo laikotarpį. Žemaitis pagamino savo pirmąją elektrinę gitarą, kuri vėliau atsidūrė George'o Harrisono („The Beatles“) kolekcijoje. Tobulindamas šį prototipą, jis sukūrė gitarą „Zemaitis Metal Front“. A. Žemaičio gitarų charakteringa metalinė priekinė dalis buvo sukurta, siekiant sumažinti triukšmo įtaką. 

Gitaros su metaliniu priekiu dažniausia turėjo graviruotą metalo plokštę, kurias kūrė ir iškaldavo jo draugas Danny O'Brienas. Žemaičio gitaros išpopuliarėjo tarp roko atlikėjų ir įsitvirtino roko muzikos istorijoje. Aštuntojo dešimtmečio viduryje Žemaitis pagamino pirmąsias „perlamutrines“ gitarų priekines dalis. Užsakovas buvo Ronnie Wood („Rolling Stones“), Jamesas Honeymanas-Scottas ir „Eagles“ gitaristas Joe Walsh.

Nepaisant savo sėkmės, Žemaitis liko ištikimas savo principams – kiekviena jo pagaminta gitara buvo unikali, o gamybos apimtys buvo ribotos, siekiant užtikrinti aukščiausią kokybę. Jis eksperimentavo su skirtingų formų rezonansinėmis ertmėmis, stygų ilgiu, bandė įvairią medieną.   Jis gamino instrumentus garsiausiems pasaulio muzikantams, bet galėjo sumeistrauti gitarą ir paprastam paštininkui. Gitarų meistras T. Žemaitis dirbo vienas savo namuose Balhame, Pietiniame Londone. Niekada nesiekė masinės gamybos ir gamino tik apie dešimt gitarų per metus. 

Antanas Žemaitis mirė 2002 m. rugpjūčio 17 d., palikdamas neišdildomą pėdsaką gitarų meistrystėje. Jo instrumentai ir šiandien įkvepia muzikantus bei kolekcionierius visame pasaulyje, o jo kūryba išlieka pavyzdžiu, kaip lietuvių kilmės meistrystė gali turėti tarptautinį pripažinimą.

Po T. Žemaičio mirties žmona ir sūnus prekės ženklą ir verslą pardavė japonų muzikos instrumentų gamybos įmonei „Kanda Shokai Corporation“, kuri pagal originalius brėžinius ir Žemaičio sukurtą technologiją gamina Žemaičio gitaras. Šiais itin kokybiškais instrumentais groja Jamesas Hetfieldas (Metallica), Zakkas Wylde‘as (Black Label Society), Richie Sambora (Bon Jovi), Vivianas Campbellas (Def Leppard) ir kt. Iki 2012 m. Tokijuje veikė Žemaičio muziejus, kurio atsiradimą lėmė gamybos teisių perdavimo sutartyje numatyta sąlyga.

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus darbuotojas Paulius Steponavičius pastebi, kad Žemaičio gitaros yra vertinamos kaip muziejinės vertybės: „Tos gitaros padarytos dailiai, matosi rankų darbas“. Anot jo, „aukcionuose parduodami ir gitarų brėžiniai. Labiausiai vertinamos tos gitaros, kuriomis grojo garsūs muzikantai“. Paulius pastebi – pagaminti dvylikastygę gitarą, kuri nesideformuotų, labai sunku: „Žemaitis tą talentą ir žinių turėjo“.  

P. Steponavičius teigia, kad įsigydamas šias gitaras, muziejus siekia saugoti ir skleisti lietuviškų šaknų kūrėjo palikimą. Jie su broliu Sauliumi Steponavičiumi pabandė keliomis Tonio gitaromis paskambinti, šios paliko itin gerą įspūdį. Anot P. Steponavičiaus, dvylikastygė gitara yra neklasikinė, akompanuojanti gitara, skirta hitams, tai yra koncertinė gitara – akordinė. „Plieninės stygos, ne nailoninės, ne sintetinės – jei yra geras įgarsinimas, daina gerai skamba. Derinimas nepaprastai svarbus. Groti dvylikastyge sunku, tenka ir nuospaudas prisitrinti, bet skambesys dangiškas“, – pastebi P. Steponavičius. 

Viena iš trijų muziejaus įsigytų gitarų – tai dvylikos stygų akustinė gitara, Antano Žemaičio pagaminta 1966 m. Anglijoje. Tokią konstrukciją šiuo laikotarpiu Žemaitis naudojo itin ribotai, todėl tokių egzempliorių išliko labai mažai. Korpusas iš natūralaus klevo, viršus – eglės, kaklas – raudonmedis, grifas – juodmedis. Gitara atstovauja meistro ankstyvąją kūrybą prieš garsiuosius „metal front“ laikus. Žemaitis buvo žinomas kaip dvylikastygių gitarų meistras.

Antroji gitara yra 1970 m. „Anthony Zemaitis Standard Prototype“ akustinė gitara, pagaminta Anglijoje. Unikalus Antano Žemaičio instrumentas pažymėtas kaip „Prototype“ – tai dar labiau padidina jo kolekcinę vertę, nes prototipai paprastai būdavo vienetiniai arba gaminti labai ribotais kiekiais. Korpusas iš braziliško palisandro (Brazilian rosewood) – šiandien itin reta ir saugoma mediena, viršus – eglė, kaklas – raudonmedis, grifas – juodmedis. Ši gitara atspindi eksperimentinį Žemaičio požiūrį į akustinius modelius septintojo dešimtmečio pabaigoje. 

Trečioji gitara yra 1978 m. Antano Žemaičio 12 stygų akustinė gitara, pagaminta Anglijoje. Tai 12 stygų akustinė gitara „jumbo“ dydžio korpusu, pasižyminti labai pilnu galingu garsu. Instrumentas turi įmontuotą kaklo strypą stabilumui užtikrinti.  Modelis artimas tiems, kuriais grojo tokie garsūs muzikantai kaip Jimi Hendrixas.  

Muzikos prekių parduotuvių tinklo bei klubo „Tamsta“ įkūrėjas, muzikantas, grupės „Poliarizuoti stiklai“ narys Arvydas Skernevičius konsultavo Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus darbuotojus, prieš šiems įsigyjant Žemaičio gitaras. A. Skernevičius jau daug metų domisi T. Žemaičio gitaromis.

Jis pasakojo, kad pirmą sykį  „Zemaitis“ gitarą išvydo Londone, užėjęs į „HardRock cafe“ kavinę: „Iškart kilo klausimų, koks tai gamintojas lietuviška pavarde, pradėjau domėtis, rinkti informaciją“. Tuo metu A. Skernevičius jau prekiavo gitaromis, svarstė apie Antano pasikvietimą perkelti gamybą į Lietuvą, deja, „kol svajojome, jis iškeliavo“. Vienas muzikanto kolegų buvo susitikęs su Žemaičiu, jie kalbėjosi lietuviškai. „Tamstoje“ iki šiol prekiaujama „Zemaitis“ prekės ženklo gitaromis.

Pats A. Skernevičus yra įsigijęs „Zemaitis“ gitarą. Jo teigimu, pirmą dešimtmetį po Žemaičio mirties japonai gamino gitaras itin autentiškai. Anot pašnekovo, prieš daugiau nei dešimtmetį buvo uždrausta naudoti Hondūro raudonmedį, teko gamyboje jį pakeisti medžiu, atvežamu iš Afrikos, „jis šiek tiek kitoks“. Metalinė dalis dabar japoniška, jas išraižo lazeris, o pirmosios dar buvo iškalamos Antano draugo ginklakalio Danny O'Brieno. „Japonai ir dabar kruopščiai gamina, bet tuomet, pirmą dešimtmetį, buvo idealiai vienas prie vieno kuriamos gitaros“, – pasakoja A. Skernevičius.  

Paklaustas, kuo jį žavi Žemaičio gitaros, muzikantas atsako: „Pirmoje vietoje yra estetika. Aš esu pripratęs ja groti, ji patogi, gerai skamba, atkreipia dėmesį.“ Kalbėdamas apie išskirtinę estetiką Skernevičius pasakoja, kaip E. Claptonas iš Žemaičio užsisakė gitarą dideliu korpusu, žemu, galingu balsu ir su širdele korpuse. E. Claptonas pavadino gitarą Ivanu Rūsčiuoju, o širdelė vėliau tapo Žemaičio „vizitine kortele“. A. Skernevičius mano, kad Žemaičio žinomumas Lietuvoje nėra pakankamas dėl to, kad „tai nebuvo pramoninė gamyba. Gitaros buvo išgraibstomos užsienio muzikantų ir nepasiekdavo Lietuvos.“