Vėliau šią tradiciją pratęsė jo sūnus Žygimantas Augustas, kuris savo herbinių audinių kolekciją pradėjo užsakinėti dar būdamas tik Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Šių kolekcijų tikslas buvo stiprinti Jogailaičių įvaizdį abiejose – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės – valstybėse ir Europoje. Valdovų pavyzdžiu sekė ir didikai.
Vis dėlto nuo XVI a. pabaigos iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilę didikai, užsakydami herbinius gobelenus, turėjo kiek kitų tikslų: siekdami įsitvirtinti naujojoje Abiejų Tautų Respublikos politinėje hierarchijoje, jie norėjo skleisti ir vizualizuoti žinią apie kilmingą savo giminės istoriją.
Anot lenkų istoriko Jakubo Rogulskio, XVI–XVII a. sandūroje daugiau nei 250 lietuvių ir rusėnų kunigaikščių siekė atkurti arba sukurti savo giminės istoriją, atpažįstamą Lietuvos ir Lenkijos heraldikams.
M.Kaminsko nuotr.
Tokios paskatos matyti ir šiuo metu Valdovų rūmų muziejuje eksponuojamoje parodoje. Čia pristatomi gobelenai buvo užsakyti Dmitrijaus Jurgio Kaributo Višnioveckio (Dymitr Jerzy Korybut Wiśniowiecki, 1631–1682), Lenkijos didžiojo etmono, Krokuvos kašteliono ir XVII a. antroje pusėje vieno turtingiausių didikų Abiejų Tautų Respublikoje. Jam priklausė 34 miestai, dviejų miestų dalys ir 153 kaimai.
Verdiūrų siunčiamą žinią perduoda herbinio skydo centre įkomponuotas Lietuvos didžiųjų kunigaikščių heraldinis simbolis Vytis. Jis nurodo, kad Višnioveckiai kilę iš kadaise Lietuvą valdžiusios Gediminaičių dinastijos.
Greta komponuojami Dmitrijaus Jurgio tėvo Jonušo Višnioveckio (Janusz Wiśniowiecki, 1599–1636) herbas Kaributas, motinos Kotrynos Eugenijos Tiškevičiūtės (Katarzyna Eugenia Tyszkiewiczówna, apie 1610–1646) herbas Lelija, apačioje vaizduojami senelių iš tėvo ir motinos pusės herbai: Korčakas, arba Trijų įkirtimų, ir Vadvičas (dvi žuvys, plaukiančios viena greta kitos, priešingomis kryptimis).
Susiję straipsniai
Po Dmitrijaus Jurgio Kaributo Višnioveckio mirties gobelenai daugiau nei 300 metų pateko į kunigaikščių Sanguškų kolekcijas. Sanguškos taip pat save kildino iš Gediminaičių, todėl verdiūros puošė jų rezidencijas Iziaslave (dab. Ukraina) ir Slavutoje (dab. Ukraina).
XX a. pradžioje Slavutoje lankęsis Jogailos universiteto (Krokuva, Lenkija) profesorius Ježis Micelskis (Jerzy Mycielski) labai susidomėjo gobelenais ir pamatytas tris meninių audinių serijas, tarp kurių buvo ir verdiūrų, remdamasis Paryžiaus ir Amerikos antikvariatų kainynais, įvertino dešimčia milijonų frankų – pavertus aukso ekvivalentu tai būtų 2903 kilogramai.
Paroda „Verdiūros su Vyčiu. Kunigaikščių Višnioveckių ir Sanguškų gobelenai iš Vavelio“ visuomenei pristatoma pirmą kartą, o balandžio 9 d. 18 val. žinoma istorinės tekstilės tyrėja prof. dr. Ieva Kuizinienė skaitys paskaitą apie Višnioveckių herbinius gobelenus. Paskaitoje, remiantis meno kolekcijomis, bus pasakojama apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų diplomatiją ir neįtikėtiną brangių audinių kelionę po pasaulį bei jų sugrįžimą. Renginys nemokamas, o po jo klausytojai galės aplankyti tarptautinę parodą.