Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus (LNDM) Prano Domšaičio galerijoje atidaryta Vokietijos dailininko monumentalisto R. Pfeifferio (1878–1962) kūrybos paroda atskleidė šio ir Klaipėdos krašte ryškų pėdsaką palikusio, tačiau vėliau užmiršto menininko asmenybę.
Apie Karaliaučiaus dailės akademijos profesoriaus R.Pfeifferio kūrybą, jo ryšius su Mažąja Lietuva papasakojo Rytprūsių kultūros paveldą populiarinančios P.Domšaičio galerijos kuratorė, viena šios parodos rengėjų A. Malinauskaitė.
– Paroda „R. Pfeifferis – sakralinių erdvių tapytojas“ – pirmasis šio menininko kūrybos pristatymas po Antrojo pasaulinio karo. Kaip nutiko, kad Klaipėdoje ji atidaryta anksčiau nei Vokietijoje?
– Tai ilgametės mūsų galerijos ir Liuneburge (Žemutinė Saksonija) veikiančio Rytų Prūsijos krašto muziejaus draugystės rezultatas. Prieš trejus metus R. Pfeifferio anūkas nemenką senelio kūrybos palikimo dalį perdavė muziejininkams. Šie nustebo – manyta, kad viskas pražuvo per karą. Bombarduojant Berlyną sudegė ir menininko dirbtuvė su kūriniais.
Specialistai atrinko geriausios būklės jo molbertinės tapybos darbus, nuspręsta surengti retrospektyvinę parodą Klaipėdoje.
R. Pfeifferis gimęs Breslau mieste (dabar Vroclavas, Lenkija). Likimas pasišaipė iš dailininko, dekoravusio bažnyčias, švietimo įstaigas, kitus visuomeninius pastatus, – po Antrojo pasaulinio karo audrų jo sieninė tapyba, regis, išliko tik Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčioje.
Susiję straipsniai
– Kaip R.Pfeifferis atklydo į Rytprūsių provinciją – Šilutės apskritį?
– Iki Pirmojo pasaulinio karo Šilokarčema vadintame miestelyje nebuvo bažnyčios. Žemės sklypą statybai padovanojo tenykštis dvarininkas, filantropas, lietuvių tautosakos rinkėjas Hugo Scheu. Prireikė didžiulės 60 tūkst. markių banko paskolos, rinktos aukos, investicijomis prisidėjo Vokietijos vyriausybė. Tiesa, karas statybą pristabdė dešimtmečiui.
Vėliau Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos valstybės bažnyčia ėmė kilti kaip ant mielių – pastatyta per dvejus metus.
R. Pfeifferis tada jau buvo žinomas, ne vieną bažnyčią Karaliaučiaus krašte ištapęs kūrėjas. Jį į Šilutę galėjo atvilioti projekto sumanytojas, mecenatas H. Scheu.
Altoriaus sienos freskoje dailininkas pavaizdavo virš Nukryžiuotojo skulptūros prie Dievo sosto suklupusius Adomą ir Ievą, Šventojo Rašto personažus – Nojų, Mozę, Mariją, Joną Krikštytoją, žmonių minią, šlovinančią šventuosius.
Bendrą vaizdą papildo kitokios biblinės tematikos kompozicijos.
Didinga sienų tapyba atrodė net per daug prakilni nedideliam miesteliui. Pats R. Pfeifferis šį užsakymą vertino kaip idealią galimybę išreikšti savo mintis ir filosofiją: „Idėjų pasaulis, kurį bandžiau pavaizduoti, gal kiek viršijo tenykščių gyventojų moralinį ir intelektualinį horizontą, tačiau ateityje kaip tik tai paskatins švietimą.“
Sekdamas Martino Lutherio pėdomis jis bažnyčios viduje siekė pavaizduoti „vargšų bibliją“, manydamas, kad daugelis tikinčiųjų Šventraščio scenų net nežino.
– Architekto Kurto Gutknechto suprojektuotoje bažnyčioje centrinė freska yra 80 kvadratinių metrų dydžio. Vienam žmogui ištapyti tokį plotą – katorgiškas darbas.
– Šioje freskoje iš 120 pavaizduotų figūrų net 80 – konkrečios istorinės asmenybės: bažnyčios reformatoriai M. Lutheris, Jeanas Kalvinas, Ulrichas Zwinglis, teologas, rašytojas ir filosofas Johannas Gottfriedas Herderis, iš Mėmelio kilęs Rytprūsių baroko odžių genijus, nemirtingos giesmės apie meilę Toravos Anikei autorius poetas Simonas Dachas, kitos garsenybės. Nepamirštas ir Šilutės dvaro savininkas pasaulietis H. Scheu, nutapytas su Šilutės bažnyčios modeliu rankose. Sieninėje tapyboje susipina itališkos dailės, realizmo tradicijos, secesijos, simbolizmo atšvaitai.
Bažnyčia ištapyta per metus.
Menininkas į sunkų darbą įkinkė ir savo šeimą: žmoną dailininkę Getrudą Kohrt-Pfeiffer, dukrą Ricardą. Sūnus Hansas Ludwigas, sukūręs medinę Kristaus skulptūrą, vėliau nostalgiškai prisimindavo Šilokarčemą: „Didįjį Kristų išdrožiau Karaliaučiuje, jis kaip tik tilpo mūsų garaže. Tėvas galvas ir figūras tapė zakristijoje. Mano pareiga – figūrų kontūrus įspausti ant šlapio tinko. Kairiarankė sesuo spalvino portretus kairėje, motina – dešinėje freskos pusėje.“
Kūrybos procese dalyvavo ir jauniausias R. Pfeifferio sūnus muzikos vunderkindas Christianas – devynmetis berniukas bažnyčioje grojo vargonais.
Jis žuvo per karą Rytų fronte, vokiečiams blokuojant Leningradą.
– R.Pfeifferio parodoje rodomi ir kiti jo sieninės tapybos objektai.
– Deja, dabar juos matome tik fotografijose, eskizuose, architektų brėžiniuose. Jis dekoravo Tilžės (dabar Sovetskas) krematoriumo interjerą (1912–1913 m.), bet jo nebeliko. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Elbinge (dabar Lenkijos teritorija Varmijos Mozūrų vaivadijoje) pradėjęs gražinti Heinricho von Plaueno realinės mokyklos aulą, darbą baigė 1920 metais. Pokariu šioje įstaigoje įkurdinus miesto rotušę freskos uždažytos. Rytprūsiuose daug evangelikų liuteronų bažnyčių virto griuvėsiais.
R. Pfeifferiui labai rūpėjo Šilutės bažnyčia – net savo honorarą atidėjo vėlesniam laikui, apskaičiavo tik išlaidas medžiagoms. Ją išgarsino ne tik įspūdinga sienų tapyba. Bažnyčioje jau tada buvo įrengta centrinio šildymo sistema, vidų apšviesdavo elektra. Per karą ji nenukentėjo. Bokšto laikrodis, kurio ciferblato skersmuo siekia pustrečio metro, ir dabar yra pats didžiausias Lietuvoje.
Kalbama, kad Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčią, taip pat ir R. Pfeifferio kūrinius sovietmečiu padėjo išsaugoti pirmasis Šilutės rajono vykdomojo komiteto pirmininkas Horstas Toleikis. Šišioniškiui lietuvninkui turbūt nepakilo ranka sveikutėlių ir bene gražiausių Klaipėdos krašte maldos namų paversti sandėliu, uždažyti freskas su šventųjų atvaizdais.
– Dar viena R.Pfeifferio sąsaja su Lietuva – jo ryšiai su dailininkų pamėgta Nida.
– Karaliaučiaus meno akademijoje jis studentams dėstė figūrinių portretų tapybą. Beje, šioje akademijoje studijavo ir P. Domšaitis.
Pagarsėjęs monumentalių kūrinių meistras profesorius R.Pfeifferis su savo mokiniais Kuršių nerijoje lankydavosi nuo 1910 metų. Jis su žmona Getruda priskiriami Rytų Prūsijos dailės modernistų sambūriui – vadinamajai Nidos menininkų kolonijai.
Kūrėjai tada vasarodavo juos globojusio viešbutininko Hermanno Blodės svečių namuose.
– Kaip vėliau klostėsi R.Pfeifferio gyvenimas?
– 1932 metais išėjęs į pensiją jis persikėlė į Berlyną ir tapo laisvuoju menininku. Vokietijoje į valdžią atėję naciai tyčiojosi iš modernistų, net rengdavo „degradavusių menininkų“ kūrybos parodas – į vieną jų pateko ir P. Domšaičio paveikslai. R. Pfeifferis tokios paniekos išvengė.
Netrukus mirė jo žmona, 1943 metų pabaigoje Berlyne per lėktuvų antskrydį supleškėjo jo dirbtuvė su kūriniais. Pokariu jis gyveno iš laikraštinių iliustracijų, kalendorių leidybos, tapė užsakytus portretus.
– Vadinasi, ir jo kelias nebuvo rožėmis klotas...
– Karas skaudžiai kirto Karaliaučiaus kraštui. Tik pats R. Pfeifferis galėtų viską įvertinti: neteko vieno sūnaus, prarado beveik viską, ką buvo sukūręs.
Kita vertus, nugyveno ilgą amžių, sulaukė anūkų.
Nidos kolonijos šviesuliai Ernstas Bischopas-Culmas, Hansas Beppo Borsche, rašytojas Walteris Heymannas žuvo fronte.
Kiti Rytprūsių dailininkai po karo buvo iškeldinti į kitas žemes, ten sunkiai prigijo, tapė egzistenciniu grauduliu paženklintus atsiminimų paveikslus – Nidos kopas, miškus, briedžius, žvejų burvaltes. Jie žinojo, kad čia jau niekada nebesugrįš.