Į atminties karus įsisukęs istorikas Algis Bitautas: „Nesistengiau būti patogus“

Leidyklos „Alma littera” išleistoje A. Bitauto knygoje „Atminties karai“ drąsiai nagrinėjamos neužgijusios XX amžiaus Lietuvos istorijos žaizdos. Autorius kviečia pažvelgti į nepagražintą praeitį – į laikus, kai pasirinkimai tarp išlikimo ir išdavystės, heroizmo ir kolaboravimo buvo skaudžiai neapibrėžti.

Naujoji bestselerio „Mokytojo išpažintis” bendraautoriaus knyga pasakoja apie kolektyvinės atminties kovas, apie ginčus dėl praeities, kurie lemia suvokimą, kas esame šiandien. 

Kaip vertinti sovietinius rašytojus? Kaip kalbėti apie kai kurių laisvės kovotojų dalyvavimą Holokausto įvykiuose ir jiems tekusius sudėtingus moralinius pasirinkimus? Kaip vertinti buvusius komunistus, kurie vėliau kūrė nepriklausomą Lietuvą? Ir kodėl vienus smerkiame, o kitiems sugebame atleisti?  

– Vis dar linkstame visuomenę skirstyti: vienoje pusėje – „landsbergistai“, kitoje – „brazauskininkai“; vienus vadiname elitu, kitus – „runkeliais“; vieni laikomi išsilavinusiais, kiti – antivakseriais, kultūrininkais ar tiesiog paprastais žmonėmis.

Toks skirstymas patogus, bet klaidinantis. Jis sukuria iliuziją, kad pasaulis yra paprastas, aiškus ir lengvai padalijamas. Tačiau tikrovė – gerokai sudėtingesnė, o už šių priešpriešų slypi kur kas gilesnis dalykas – kova dėl Lietuvos tapatybės. Daugeliu atveju konservatyvi ir katalikiška visuomenė dar sunkiai susitaiko su tamsesniais praeities puslapiais. Tuo tarpu visuomenė sparčiai kinta, tampa liberalesnė, o jaunesnė istorikų karta vis drąsiau kelia nepatogius klausimus ir temas.

Rašydamas dažnai savęs klausiau, kaip bus priimti mano teiginiai apie tokias asmenybes kaip Škirpa arba Vėtra – ar jie sulauks kritikos iš vadinamosios patriotų stovyklos? O gal priešingai – bus atmesti dėl kitoms grupėms pernelyg nepatogių interpretacijų?

Niekada nesistengiau būti patogus. Todėl abejonių buvo – ir nemažų. Tačiau man atrodo svarbiau ne prisitaikyti prie vienos ar kitos stovyklos, o sąžiningai kelti klausimus ir ieškoti atsakymų – net jei jie ne visiems patogūs.

– Knygos struktūra nebuvo iš anksto suplanuota. Ji, galima sakyti, išaugo iš viešojoje erdvėje nuolat atsinaujinančių diskusijų apie prieštaringai vertinamas istorines asmenybes. Pradėjęs knygą dėlioti, pamačiau, kad jos gana natūraliai sugula į mūsų valstybingumo istorijos ašį. Antanas Smetona ir Kazys Škirpa siejasi su 1918 m. Vasario 16-osios Lietuva; Vincas Krėvė, Justas Paleckis, Salomėja Nėris ir kiti Stalino saulės vežėjai – su okupacijos laikotarpiu; Škirpa ir Jonas Noreika-Vėtra – su 1941 m. birželio sukilimo bei Holokausto klausimais; partizanai – su antrąja sovietine okupacija; o Arvydas Juozaitis, Kazimiera Prunskienė, Romualdas Ozolas – su Sąjūdžio epocha.

Taip pamažu susiformavo struktūra, kuri atspindi ne tik chronologiją, bet ir skirtingus mūsų istorijos lūžio taškus.

Asmenybių atranka nebuvo grindžiama noru sudaryti galutinį sąrašą, bandžiau atsiremti į vardus, kurie šiandien kelia daugiausia diskusijų, išryškina mūsų santykį su praeitimi ir dažnai tampa visuomenės skilimo linijomis.

Ne dėl to, kad būtų mažiau svarbūs, labiau dėl knygos apimties teko atsisakyti skyrių apie Vytautą Petkevičių ir Bronių Railą. Ne vertybinis, o  labiau praktinis sprendimas. Ši knyga nėra baigtinis atsakymas – veikiau kvietimas tęsti pokalbį.

– Nuo 2023 metų, atnaujintose Bendrojo ugdymo istorijos programose nebeliko kai kurių prieštaringai vertinamų, bet svarbių asmenybių – rašytojų Justo Paleckio, Vinco Krėvės-Mickevičiaus, Salomėjos Nėries, Antano Venclovos, Petro Cvirkos ar Liudo Giros. Vadovėliuose taip pat nebeliko kai kurių veikėjų, prisidėjusių prie Kovo 11-osios valstybės kūrimo, tokių kaip Ozolas ar Prunskienė. Norėjau bent iš dalies užpildyti šią spragą, kad mokiniams nesusidarytų supaprastintas ar iškreiptas istorijos vaizdas.

Mano knyga nėra akademinis tyrimas. Joje mėginau pateikti skirtingų istorikų, filosofų ir visuomenės veikėjų nuomonių apie prieštaringai vertinamas asmenybes sintezę – parodyti, kas, ką ir kaip apie jas kalba. Ypatingą dėmesį skyriau nuomonių skirtumams ir įvairovei, sąmoningai vengdamas primesti vieną teisingą poziciją. Skaitytojui paliekama erdvė pačiam mąstyti ir vertinti.

– Visų pirma svarbu suprasti, kad nėra idealių žmonių. Istorines asmenybes mes dažnai linkę  sudievinti, paversti beveik šventaisiais. Tačiau realybė visada sudėtingesnė – kiekvienas žmogus turi savo stiprybių ir silpnybių, savo šviesos ir tamsos. Būtent dėl to skirtingos visuomenės grupės į tas pačias asmenybes žiūri nevienodai. Pavyzdžiui, priešprieša kyla tada, kai iš esmės nesutariama dėl vertinimo kriterijaus: ar žmogaus dalyvavimas pasipriešinime sovietinei okupacijai gali atsverti ankstesnius jo veiksmus arba moralinius pažeidimus. Vieni labiau akcentuoja nuopelnus kovojant dėl valstybės nepriklausomybės, kiti – moralinius ar teisės požiūriu problemiškus veiksmus, ir teigia, kad tokios asmenybės neturėtų būti vienareikšmiškai įamžinamos. Taip istorinės figūros tampa ne tik praeities dalimi, bet ir šiandienos vertybinių ginčų centru.

– Dažniausiai tai priklauso nuo vertybių, laikmečio, kolektyvinės atminties ir net politinio konteksto. Pirmiausia, skirtingos visuomenės grupės remiasi ne tais pačiais moraliniais kriterijais. Vieniems svarbiausia yra pasipriešinimas okupacijai ar indėlis į valstybingumą, kitiems – žmogaus elgesio visuma, įskaitant ir veiksmus, kurie neatitinka šiandienos moralinių standartų. Todėl tas pats asmuo vienu atveju gali būti laikomas didvyriu, o kitu – morališkai problemiška figūra. Antra, istorinės asmenybės dažnai tampa simboliais, o ne vien konkrečiais žmonėmis. Tokiu atveju vertinamas ne tik žmogus, bet ir tai, ką jis reiškia visuomenei.

Svarbus ir laiko atstumas – kuo arčiau esame istorinių įvykių, tuo stipresnės emocijos ir sudėtingesnis vertinimas. Laikui bėgant interpretacijos gali keistis, o akcentai persiskirstyti.

Galiausiai, vertinimą veikia ir politiniai bei kultūriniai kontekstai, kurie nuolat kinta. Todėl atleidimas ar pasmerkimas istorijoje retai būna galutinis – tai nuolat besikeičiantis dialogas tarp praeities ir dabarties.

– Taiklus klausimas, nes jis paliečia istorinio vertinimo ribas. Vertindami praeities žmones, ypač veikusius ekstremaliomis sąlygomis, dažnai susiduriame su įtampa tarp moralinių standartų ir istorinės realybės.

Gyvenant totalitarinio režimo sąlygomis, kai smurtas, represijos ir baimė tampa kasdienybe, žmogaus sprendimai dažnai nebūna vien tik laisvos moralinės valios išraiška. Jie formuojasi spaudimo, grėsmės, išgyvenimo ir labai ribotų alternatyvų kontekste.

Todėl partizaninis pasipriešinimas ir kolaboravimas negali būti vertinami vien juodai baltomis kategorijomis. Tiek ginkluotas pasipriešinimas, tiek prisitaikymas ar bendradarbiavimas su okupacine valdžia dažnai buvo pasirenkami ne idealiomis sąlygomis, o situacijose, kuriose teisingo pasirinkimo kartais tiesiog nebuvo.

– „Atminties karai“ – kova ne dėl praeities, o dėl to, kaip prisimename, vertiname ir įpaminkliname tam tikrus įvykius bei asmenybes. Tai situacija, kai istorija tampa ne tik tyrimo ar pažinimo lauku, bet ir dabarties tapatybės, politikos bei vertybių ginčo erdve. Tie patys įvykiai ar asmenybės skirtingų grupių gali būti interpretuojami visiškai priešingai – kaip didvyriai arba kaip kaltieji.

Čia vyksta nuolatinė konkurencija dėl interpretacijų, simbolių ir teisės apibrėžti, kas gi mes esame. Tai nėra fizinis konfliktas, tačiau jis gali būti ne mažiau aštrus, nes liečia tapatybę ir kolektyvinį įvaizdį.

Svarbu pabrėžti, kad visuomenės nuolat keičiasi: atsiranda naujos kartos, nauji interesai, nauji politiniai ir kultūriniai kontekstai. Tai, kas buvo brangu ir vertinga mūsų senelių kartai, nebūtinai taip pat bus vertinama mūsų  vaikų ar anūkų.

Todėl praeities klaidų mokymasis nėra tiesinis procesas, veikiau nuolatinis grįžimas prie tų pačių klausimų, kiekvieną kartą iš naujo juos persvarstant, dažnai – kitomis akimis.

– Jau daugiau nei tris dešimtmečius gyvename nepriklausomoje Lietuvoje. Per tą laiką užaugo karta, laisvoje valstybėje baigusi mokslus, istorikai sukaupė didžiulį istoriografinį įdirbį. Vis dėlto, diskusijos apie mūsų praeitį niekur nedingo – jos nuolat atsinaujina.

Todėl atrodė, kad atėjo metas sustoti ir apibendrinti: kas per tą laiką buvo pasakyta, kaip keitėsi vertinimai, kokios įtampos išliko. Rašydamas šią knygą save jau mačiau nebe kaip įvykių dalyvį, o kaip stebėtoją – žvelgiantį iš tam tikros laiko distancijos.

Ukrainos užpuolimo kontekste, manau, kaip niekada aiškiai matome kritinio mąstymo svarbą – tai, ko visuomenė dažnai nesugeba padaryti iki galo. Gyvename informacinio karo, propagandos ir emocinių naratyvų laikais, kai itin lengva pasimesti tarp skirtingų tiesos versijų. Būtent todėl kritinis mąstymas tampa ne prabanga, o būtinybe. Atidėlioti nebėra kada – šį darbą reikia daryti dabar. Vėliau gali būti per vėlu.

– Labai svarbu pabrėžti, kad propagandiniais tikslais kartais pasitelkiama informacinė ir ideologinė istorijos interpretacijų kova, kuria siekiama diskredituoti net ir plačiai pripažįstamus Lietuvos partizanų vadus – Joną Žemaitį-Vytautą, Adolfą Ramanauską-Vanagą, Juozą Lukšą-Daumantą ir kitus laisvės kovotojus. Tokiose diskusijose jiems kartais klijuojamos itin prieštaringos, emociškai jautrios etiketės, kurios tampa ne tiek istorinio tyrimo, kiek informacinės kovos įrankiu.

Taip yra todėl, kad mes patys iki galo nesame priėmę ir susitaikę su savo istorija – tokia, kokia ji buvo, su visais jos tamsiais ir nemaloniais aspektais. Kai lieka neatsakytų klausimų ir vidinių įtampų, iš išorės jomis tampa lengviau manipuliuoti. Ypač, jei siekiama gilinti visuomenės  susipriešinimą.

– Ginčai dėl praeities Lietuvoje atskleidžia ne tiek pačius istorinius įvykius, kiek šiandienos visuomenės savivokos būklę – jos vertybines įtampas, tapatybės ribas ir nuolat kintančius interpretacijos rėmus.

Pirmiausia jie rodo, kad istorija Lietuvoje išlieka ne tik akademinio pažinimo objektu, bet ir gyvu tapatybės formavimo lauku. Nesutarimai dėl tam tikrų asmenybių ar įvykių vertinimo dažnai iš esmės yra nesutarimai dėl pamatinių vertybinių orientyrų – laisvės kovos, moralinio vertinimo kriterijų, prisitaikymo ar išlikimo logikos santykio.

Antra, šios diskusijos atskleidžia visuomenės daugialypiškumą. Skirtingos kartos, socialinės patirtys ir kultūriniai kontekstai lemia nevienodą istorijos skaitymą: vieniems svarbiausia valstybingumo tęstinumo logika, kitiems – kritinė praeities analizė, dar kitiems – platesnis tarptautinis ar moralinis kontekstas.

Trečia, tai signalizuoja apie vykstantį pereinamąjį procesą – nuo tiesioginę istorinę patirtį turinčios visuomenės, kurioje sovietmečio ir Sąjūdžio atmintis dar yra gyva, prie labiau distancijuotos, refleksyvios ir akademiškesnės istorinės savivokos.

Galiausiai šie ginčai patvirtina, kad istorija nėra uždaras pasakojimas. Ji nuolat grįžta į dabartį kaip klausimas apie tai, kaip suprantame save šiandien – ne tik „kas buvo“, bet ir „kas esame mes“.

– Atminties konfliktai gali būti ir silpnumo, ir brandos požymis – priklausomai nuo to, kaip visuomenė juos išgyvena.

Viena vertus, atminties karai gali rodyti silpnumą, kai praeitis tampa tik susipriešinimo įrankiu, kai atsisakoma dialogo ir siekiama ne suprasti, o nugalėti kitą interpretaciją. Tokiu atveju istorija virsta kovos lauku, kuriame svarbiausia įrodyti savo tiesą, o ne priartėti prie sudėtingesnio, bet tikslesnio praeities vaizdo.

Kita vertus, atminties konfliktai gali būti brandos ženklas. Tai reiškia, kad visuomenė nebijo kelti sudėtingų klausimų, pripažinti prieštarų ir diskutuoti apie tai, kas anksčiau galbūt buvo nutylima. Brandi visuomenė nebūtinai sutaria, bet ji geba ginčytis nenutraukdama ryšių visiškai. 

Čia labai svarbi ir empatiška laikysena – gebėjimas „apsiauti kito žmogaus batus“. Tai nereiškia pritarimo, reiškia pastangą suprasti, kodėl kitas žmogus mąsto būtent taip. Tik iš tokios laikysenos gimsta ne viena teisinga tiesa, o brandesnis dialogas, kuriame istorija tampa ne ginklu, o bendro supratimo paieška.

– Galbūt, tai klausimas ne apie tai, kas buvo, o apie tai, ką darome su tuo, kas yra nemalonu mūsų praeityje – ar tiesiog ignoruojame, ar bandome priimti, o gal ieškome trečiojo kelio.

Šiandien vis dar dažnai svyruojame tarp dviejų kraštutinumų: arba praeitį išvalome, pašalindami nepatogius simbolius, arba ją paliekame neapibrėžtoje, neišdiskutuotoje zonoje. Tačiau vis dažniau kyla klausimas, ar nėra trečiojo kelio – kai sudėtinga istorija nei ištrinama, nei idealizuojama, o įkontekstinama.

Diskusijos dėl paminklų, pavyzdžiui, dėl Cvirkos, rodo, kad klausimas nėra tik griauti ar palikti. Kartais svarbiau tampa tai, ar gebame paaiškinti, kodėl tas ženklas egzistuoja, kokias istorines įtampas jis atspindi ir kokį pokalbį šiandien gali išprovokuoti.

– Vizualinė knygos dalis man buvo ypač svarbi – ne tik nuotraukos, bet ir grafikai, žemėlapiai, schemos. Tai profesinė mokytojo liga – nuolat ieškoti būdų, kaip sudėtingus dalykus perteikti vizualiai, kad jie būtų ne tik suprantami, bet ir matomi.

Esu dėkingas knygos dailininkui Agniui Tarabildai, kuris kantriai visus metus lydėjo mano įnorius, neretai perpiešdavo idėjas ar net specialiai fotografuodavo paminklus, atminimo lentas ir įvairias vietas. Tai buvo nuolatinis dialogas tarp teksto ir vaizdo.

Knygoje yra ir nemažai mano paties darytų nuotraukų. Žmona juokauja, kad su manimi neįmanoma tiesiog keliauti – tenka sustoti prie kiekvieno akmens ar paminklo, nes mokytojo žvilgsnis visada ieško, ką būtų galima pritaikyti pamokai. Iš tiesų net mūsų bendros kelionės dažnai virsdavo savotišku „Surink Lietuvą“ žaidimu – su paminklais, atradimais ir vietomis, kurios anksčiau atrodė nepastebimos. Taip pamažu daugybė šios patirties nugulė į pamokas, o vėliau – po truputį ėmė megztis ir į knygą. Tik reikėjo laiko, kol ji atsirado.