Kauniečiui Juozui Peičiui kovo 19 dieną būtų sukakę 93 metai. Jam šis mėnuo buvo ypatingas, nes buvęs Lietuvos partizanų ryšininkas, slapyvardžiu Aidas, ne iš pasakojimų žinojo, kokią kainą iš tiesų teko sumokėti, kad būtų atkurta šalies nepriklausomybė. Taip pat šis mėnuo svarbus ir visai jo šeimai.
Būtent artimųjų paskatintas kaunietis visai neseniai išleido prisiminimų knygą „Likimo aidas“, kurioje papasakojo apie savo nelengvą gyvenimą ir 1944–1951 metais vykusį bendravimą su partizanais bei jų vadu A.Ramanausku-Vanagu.
Garbaus amžiaus vyras rūpinosi, kad būtų deramai įamžinamas partizanų atminimas, pats yra pastatęs ne vieną jiems skirtą paminklą.
Lietuvos partizanų ir tremtinių palikuoniai pripažino, kad prisiminimų ir istorinių knygų apie partizanus leidžiama nemažai, o jų ryšininkai, kurių darbas buvo nepaprastai svarbus, lyg ir primiršti. Todėl šių kovotojų už laisvę knygos yra labai vertingas palikimas, kurio niekas nesuklastos.
Rašyti ragino artimieji
Žilaplaukiam J.Peičiui, baigusiam tik 4 mokyklos klases, išminties, šviesaus proto ir noro veikti galėjo pavydėti daugybė kur kas jaunesnių žmonių. Kaunietis nuėjo sudėtingą gyvenimo kelią ir savo atsiminimus suguldė į knygą „Likimo aidas“.
Viskas prasidėjo 2011 metais. Tada JAV gyvenantis Peičių šeimos bičiulis Waynas Connaway išgirdo kauniečio pasakojimus apie Varėnos krašte veikusius partizanus, apie jų ryšininko veiklą ir pasiūlė parašyti knygą.
„Jis buvo apstulbintas mūsų istorijos, to, kad tėtis visa tai išgyveno, ir ragino prisiminimus užrašyti. Tai daryti įkalbinėjome ir mes. Tad tėtis pagaliau sėdo prie rašomojo stalo“, – pasakojo J.Peičiaus sūnus Gediminas Peičius.
Knygą vyras rašė pats, ranka. Rankraščius skaitė, į knygą sudėjo ir atsiminimų leidyba rūpinosi G.Peičius.
Leidinys pasirodė simbolišką dieną – vasario 16-ąją.
„Labai noriu išleisti dar vieną, storesnę, dar išsamesnę knygą“, – užsidegęs kalbėjo J.Peičius.
Likimas atbloškė į Varėną
J.Peičius gimė Suvalkų apskrityje, Punsko valsčiuje, Rasitinių kaime. Buvo vyriausias iš 7 vaikų ir būdamas 9-erių pas ūkininkus pradėjo ganyti gyvulius.
„Lietuviškos mokyklos nebuvo, tad baigiau tris lenkų klases, vėliau ir lietuvišką klasę“, – prisiminė vyras.
J.Peičiaus šeima puoselėjo lietuvybę, berniukui geriausiu pavyzdžiu buvo jo dėdė Lietuvos savanoris Pranas Peičius.
Vyras pasakojo, kad 1941 metais Lenkijos lietuviai buvo verčiami išvykti į Lietuvą. Ilgas ir sudėtingas kelias J.Peičių ir jo artimuosius atbloškė į Varėnos rajoną.
1944 metais jaunuolis tarnavo Gavėnonių kaime pas ūkininkus. Čia jis pirmą kartą ir pamatė partizanus.
Vieną dieną 100 partizanų lankėsi ir buvo apsistoję pas penkis ūkininkus. Tarp jų buvo ir būrio vadas Vaclovas Voverys-Žaibas. Vakare partizanai pasitraukė į Nedzingės mišką.
Dėl blynų buvo juoko
Po metų J.Peičius ir jo šeima įsikūrė jau kitų žmonių sodyboje – pas Bolių ir Mariją Juškevičius Sapiegiškės kaime, kuris yra greta Nedzingės kaimo ir miško.
Vieną rytą J.Peičius pajuto, kad kažkas jį tampo už kojos, prasimerkęs pamatė A.Ramanauską-Vanagą, kuris klausė, ar jo motina gali iškepti bulvinių blynų ant kopūstų lapų. Kai sužinojo, kad ūkyje nėra sviesto ar taukų, jų atnešė kiti partizanai.
J.Peičius į puodą sudėtus blynus vežė dviračiu į mišką. Kelią užstojo krūmai, tad ėjo pėsčiomis. Ant tako staiga pamatė gyvates.
„Nebuvo ką daryti, tik šokti per jas. Šokant puodas nulėkė į vieną pusę, aš – į kitą. Laimei, puodas buvo sandariai uždarytas ir suvyniotas, tad blynai neiškrito. O man – išgąstis. Skanūs buvo blynai ir skanaus juoko“, – smagią istoriją prisiminė J.Peičius.
Davė partizano priesaiką
B.Juškevičiaus sodyboje, kur gyveno J.Peičius, buvo bunkeris. Kadangi išėjimas iš jo buvo virtuvėje, o name gyveno daug vaikų, slėptuvė nebuvo saugi ir ją teko panaikinti.
Kitas bunkeris slėpėsi po skiedrynu, įeiti į jį buvo galima iš svirno. Dar vienas bunkeris buvo iškastas ir lauke, 300 metrų nuo namo. Abiejuose gyveno 7 partizanai.
Partizanų vadas Jonas Jakubavičius-Rugys 17 metų jaunuolį jau tada pavadino ryšininku, be J.Peičiaus žinios partizanai iš bunkerių negalėjo išeiti ar į juos grįžti.
„Visi manė, kad man tuo metu buvo 15 metų, nes tėvas pasistengė, jog dokumentuose būčiau 2 metais jaunesnis, kad manęs neimtų į kariuomenę“, – pasakojo J.Peičius.
1944 metų rudenį J.Peičius toje pat sodyboje davė Lietuvos partizano priesaiką. Jam buvo suteiktas Aido slapyvardis ir jis tapo oficialiu ryšininku.
J.Peičiaus žinioje buvo 4 bunkeriai, įrengti sodyboje, kur gyveno, ir pas kaimynę Jadvygą Juškevičienę bei netoli esančiame miške. Juose 1945–1948 metais gyveno Kardas, Gruodis, Rugys, Žaibas, Žilvitis, Vytenis, Žvalgas, Jaunutis, Vilkas, Varpas, Beržas, Raktas, Planeta, Šmitas, Gylys ir ir kiti partizanai. Keletą kartų nakvojo ir A.Ramanauskas-Vanagas.
J.Peičius-Aidas buvo pagrindinis jų ryšininkas, apie bunkerius daugiau niekas nežinojo, tik jis ir sodybų šeimininkai. Bunkeriai vadinosi „aš1“, „aš2“, „aš3“ ir „aš4“. Atėjęs prie jų turėjai pasakyti šiuos žodžius.
Bunkeryje dokumentai drėko
1945 metais Nedzingės klebonijoje buvo įkurta partizanų vadavietė. Tų pačių metų spalio 7 dieną A.Ramanauskas-Vanagas Nedzingės bažnyčioje susituokė su Birute Mažeikaite, Dainavos apygardos partizane, slapyvardžiu Vanda.
Nedzingės bažnyčios kunigas Zigmas Neciunskas-Elytė buvo pagrindinis partizanų ryšininkas.
Per jį J.Peičius bendravo su Juozu Vitkumi-Kazimieraičiu ir A.Ramanausku-Vanagu. Jų prašymu miške buvo įrengta pakaitinė vadavietė. Apie ją žinojo tik kunigas, abu partizanai ir jų ryšininkas.
„A.Ramanauskas-Vanagas buvo labai išsilavinęs žmogus. Vis rašė ir rašė, tačiau bunkeryje buvo drėgna, tad 1947 metais jo paprašytas įrengiau naują slėptuvę. Apie ją žinojome tik mes dviese“, – pasakojo kaunietis.
Ryšininkas su A.Ramanausku-Vanagu ryšį palaikė iki 1951 metų kovo mėnesio, kai buvo suimtas.
Vežimu gabeno kulkosvaidį
J.Peičius su bendraminčiais iš Kauno į Nedzingę veždavo vaistų, uniformas arba medžiagas joms siūti.
„Kaune nakvodavome pas dėdės, Lietuvos savanorio, artimuosius. Dėdienė gaudavo, ko reikėdavo“, – pasakojo partizanų ryšininkas.
J.Peičius iki šiol prisimena rizikingiausius savo žygius. 1944 metais pas kaimynus į kiemą sugužėjo stribai. J.Peičius skubėjo apie tai pranešti bunkeriuose pasislėpusiems partizanams. Skubančiam jaunuoliui stribai liepė sustoti, bet jis nepakluso, tad į Aidą šie paleido seriją šūvių iš kulkosvaidžio.
„Kai sustojau, klausė, kodėl bėgu, pasakiau, kad nebėgu, o pas kaimynę einu rugių kulti. Jie nuėjo drauge, kluone pamatė spragilus ir klausė, kodėl jie du. Atsakiau, kad vyrus suėmė, o spragilų – ne. Partizanai, išgirdę šūvius, spėjo pabėgti, to aš ir siekiau“, – pasakojo J.Peičius.
1946 metais iš Senosios Varėnos į Nedzingę reikėjo parvežti kulkosvaidį. Pasiskolinęs arklį ir vežimą ryšininkas su padėjėju kulkosvaidį iš varėniškių paėmė, bet riedant ginklas baisiai barškėjo. Sustoję miške J.Peičius su bičiuliu prirovė samanų ir kulkosvaidį apkamšė.
Grįžtant netoli namų vežimą sustabdė stribas ir prašė pavėžėti.
„Jis nesėdo šalia manęs, nugriuvo į vežimą tiesiai ant kulkosvaidžio, bet jo nepastebėjo. Viskas baigėsi laimingai. Vėliau už drąsą man Kazimieraitis, Vanagas ir Dzūkas įteikė jų pasirašytą juostelę. Ją įkišau į butelį ir paslėpiau šiaudiniame namo stoge. Kai jau buvau tremtyje, kiti gyventojai butelį rado, bet juostą sudegino, nes bijojo laikyti tokį apdovanojimą“, – prisiminė J.Peičius.
Pirmagimio nebeišvydo
1948 metais J.Peičius vedė Juškevičių dukterį Onutę. Pora ir toliau gyveno sodyboje, kur buvo du partizanų bunkeriai.
J.Peičius dėl savo veiklos ne kartą nukentėjo, buvo tardomas ir mušamas, bet kalėjimo pavykdavo išvengti. Vis dėlto 1951 metais jį išdavė patys partizanai. Vyras buvo kankinamas Varėnoje, paskui Vilniuje, Lukiškėse. Nors to, kad buvo partizanų ryšininkas, neprisipažino, gavo 10 metų kalėjimo ir buvo ištremtas į Sibirą, Intos lagerius.
„Onutė pagimdė sūnų Alvydą, juos taip pat buvo planuota ištremti, bet vienam karininkui jos ir kūdikio pagailo, tad jie liko kaime. Sūnaus aš taip ir nepamačiau, nes jau buvau suimtas, o vaikas, nesulaukęs nė metų, mirė nuo dizenterijos“, – prisiminė J.Peičius.
Tremtyje rengė sukilimą
Tremtyje buvusiam ryšininkui iš pradžių teko dirbti anglių kasykloje, vėliau pjauti mišką. Ten reikėjo dirbti su kriminaliniais kaliniais, jie suvalgydavo politinių kalinių maisto dalį ir dar reikalaudavo pinigų.
J.Peičius pasakojo, kad neliko nieko kito, kaip skriaudžiamiesiems organizuoti sukilimą. 20 lietuvių drauge su 20 ukrainiečių iš autoparko paslapčia parsinešė metalinių strypų ir taip apsiginklavę vyrai apsupo baraką, kuriame gyveno kriminaliniai nusikaltėliai.
„Kriminaliniai kaliniai nesipriešino, tik bėgo pusnuogiai pas sargybinius, palikę kortas ir domino žaidimus. Po šio įvykio juos išvežė kitur, gyvenimo sąlygos ir maistas pagerėjo“, – pasakojo J.Peičius.
Kaliniams per dieną reikėdavo pripjauti 15 kubų medienos.
„Jei normą viršydavai 151 procentu, vieną tremties dieną įskaitydavo kaip 3. Taip 4 metus kalėjau, 4 įskaitė už gerą darbą. Likus dar 2 metams tremties, atėjo įsakymas paleisti anksčiau, nei buvo skirta, tik su sąlyga, kad vėl nenusikalsiu“, – prisiminė J.Peičius.
Gyvenimas tęsėsi Kaune
1955 metais vyras grįžo į savo kaimą, bet artimieji jau dirbo kolūkyje, namuose nebuvo gyvulių, trūko duonos, todėl J.Peičius patraukė į Kauną pas savo dėdės artimuosius, pas juos jam pavyko prisiregistruoti ir gauti darbo sporto inventoriaus gamybos fabrike medžio apdirbimo staklininku.
Netrukus į Kauną atvyko ir žmona Ona, 1955 metų kovo 28 dieną jiems gimė dukra Irena, o 1962 metų kovo 23-iąją – sūnus Gediminas. J.Peičiui dirbti sekėsi, tapo brigadininku, gerėjo ir gyvenimo sąlygos.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, vyras nesimėgavo ramiu gyvenimu, o puolė veikti. Kaunietis su bendražygiais nusprendė Nedzingėje įamžinti partizanų atminimą.
„Leidimus statyti paminklus gauti buvo sunku, vis kam nors kas nors nepatikdavo. Taip pat reikėjo ir rinkti lėšas, organizuoti darbus. Galų gale nutarėme, kad paminklus pradėsime statyti be leidimų, taip ir padarėme, vėliau juos vis dėlto pavyko įteisinti“, – pasakojo buvęs partizanų ryšininkas.
Pastatė ne vieną paminklą
J.Peičiaus ir bendražygių pastangomis Nedzingėje, ant bažnyčios, 1998 metais buvo atidengta paminklinė lenta, skirta kunigui Z.Neciunskui-Elytei. Beje, šioje bažnyčioje net ir per sovietmetį išliko vienoje altoriaus pusėje nutapytas Vytis, o kitoje – trispalvė.
Po metų paminklas iškilo ir partizanams. Patys šios idėjos sumanytojai laukuose rinko akmenis, juos gabeno į kaimą. Partizanų vardus ant granito plokštės iškalė J.Peičiaus lagerio draugas. 1999 metais Nedzingėje buvo atidengtas paminklas su 36 žuvusių partizanų pavardėmis.
Dar vieną paminklą kaunietis su bičiuliais pastatė Sapiegiškės kaimo kapinėse palaidotai Kazlauskų šeimai. Pas juos slėpėsi partizanai, bet stribai juos užklupo ir sušaudė. Keturi Kazlauskų šeimos nariai, kaip ir žuvę partizanai, buvo suguldyti Varėnoje, gatvėje.
„Pastatę paminklus mes, Vincas Juškevičius, Bronius Simniškis, Stasys Sluškonis, Juozas Alubauskas ir aš, pasižadėjome, kad jei po 10 metų nors vienas būsime gyvas, organizuosime minėjimus prie paminklo partizanams Nedzingėje. Iš mūsų penkių dabar jau likau vienas. Prie paminklo įvyko 4 minėjimai, pastarasis – 2018 metų rugpjūtį“, – sakė J.Peičius.
Nors sveikata ir šlubuoja, vyras laukia nesulaukia šiltesnių dienų, kad ir vėl galėtų aplankyti Nedzingę. Gyvenant Kaune vyro širdį šildo dukros ir sūnaus šeimos bei penki anūkai.
„Savo knygą rašiau tam, kad jauni žmonės prisimintų istoriją ir suprastų, kokia buvo laisvės kaina. Man buvo svarbu ir nieko nepagražinti, papasakoti viską taip, kaip buvo“, – kalbėjo J.Peičius.
Miško brolių ryšininkai – dar primiršti
Rasa DuobaitėBumbulienė
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos valdybos pirmininkė, tremtinio dukra
„Žmonių, kurie buvo miško broliai ar jų ryšininkai, deja, tarp mūsų vaikšto vis mažiau.
Atsiminimų ir istorikų parengtų leidinių apie partizanus jau turime nemažai. Ryšininkai taip pat buvo labai svarbūs kovotojai už Lietuvos laisvę, jie padėdavo partizanams, buvo jų akys ir ausys. Tačiau šie žmonės yra tarsi primiršti.
Kaune dar gyvena keli buvę partizanų ryšininkai, jie yra išleidę savo prisiminimų.
Dar viena – J.Peičiaus-Aido knyga – labai reikšmingas leidinys. Jaunesni žmonės iš pirmų lūpų gali sužinoti žiaurią ir dramatišką mūsų istoriją. Tai yra puikus paminklas už Lietuvos laisvė kovojusiems žmonėms.“
Tokių prisiminimų jau niekas nesuklastos
Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė
Partizanų vado A.Ramanausko-Vanago dukra
„Su J.Peičiumi esame pažįstami, todėl labai džiaugiuosi, kad jis ryžosi parašyti savo atsiminimų knygą.
Knygos, kurias rašo Lietuvos okupacijos pasipriešinimo kovų dalyviai, yra labai reikalingos ir vertingos. Norėčiau, kad istorikai labiau remtųsi jomis, o ne KGB klastotais dokumentais.
Žinoma, partizanų, jų rėmėjų, ryšininkų atsiminimus dažnai skaityti sudėtingiau, jie nėra taip sklandžiai sudėlioti, kaip sąmoningųjų istorijos klastotojų raštai. Bet būtent tų žmonių prisiminimai yra tikroji, nepagražinta tiesa, kitaip nei tų asmenų, kurie įvairiais būdais bando pateisinti savo nusikaltimus prieš tautą.
Labai svarbu ir tai, kad prisiminimus rašo partizanų ryšininkai. Jie buvo labai svarbi viso pasipriešinimo sovietų okupacijai grandis, be jų partizanams būtų buvę labai sudėtinga veikti.
Okupacinė valdžia tai suvokė ir pirmiausia persekiojo būtent juos, ryšininkai ir partizanų rėmėjai buvo kankinami, kalinami, tremiami, taip stengiantis susilpninti partizaninį judėjimą.
Šie žmonės suvokė, kuo rizikuoja, bet aukojo savo ir artimųjų gyvenimus dėl mūsų laisvės. Todėl puiku, kad jie, sugebėję nepalūžti, dabar patys pasakoja, ką teko patirti, ir ši istorija jau negalės būti suklastota.“
