„Nesamasis laikas“. Gal vis dėlto pasiskubinti?

Lietuvos kino teatruose rodomas jauno režisieriaus Mykolo Vildžiūno pirmasis ilgametražis vaidybinis filmas „Nesamasis laikas“. Debiutantas atiduoda pagarbą lietuvių kino tradicijoms.

Kadras iš filmo „Nesamasis laikas“. Tadas (akt. T.Grynas) ir V.Novopolskio suvaidintas autoavarijoje žuvęs jo vaikystės draugas Vitalis (kairėje).
Kadras iš filmo „Nesamasis laikas“. Tadas (akt. T.Grynas) ir V.Novopolskio suvaidintas autoavarijoje žuvęs jo vaikystės draugas Vitalis (kairėje).
Daugiau nuotraukų (1)

Andrius Jevsejevas

Mar 11, 2014, 7:30 PM, atnaujinta Feb 15, 2018, 12:39 PM

Lietuvių autoriniam vaidybiniam kinui, kaip, beje, ir teatrui, būdinga visiškai specifinė minties raiška, kurią apibrėžia originalus požiūris į laiką ekrane.  M.Vildžiūnas pagrindiniu naujojo filmo „Nesamasis laikas“ veikėju tarytum paverčia laiką kaip meninę, socialinę ir filosofinę kategoriją.

Pačioje filmo pradžioje regime lėtą, išblukintomis spalvomis sceną: sudaužytą dviratį pamiške vedasi berniukas. Tai – Tadas. Tiksliau, prisiminimas iš pagrindinio filmo personažo (jį vaidina aktorius Tadas Grynas) vaikystės.

Pateko į savigraužos pasaulį

Esamojo laiko Tadas – nuolat skubantis, nervingas, nerimą kanapių suktinėmis malšinantis trisdešimtmetis. Susidūręs su sveikatos problemomis, jis gula į ligoninę ir gauna narkozę, o ši perkelia jį į būseną, kurią M.Vildžiūnas turbūt ir pavadino nesamuoju laiku.

Tai – baimių, kalčių, savigraužos pasaulis, sapniška, mistiška ligoninė ar nuo išorinio pasaulio atkirstas kalėjimas.

Tiesa, kompaniją jam palaiko du palatos kolegos: kvaištelėjęs, haliucinacijas regintis senelis Anupras (Rimantas Šavelis) ir nebylus banditėlis Mindaugas (Mindaugas Papinigis).

Retsykiais apsilanko ir kvaišalų parūpina, rodos, taip pat nuo nepakeliamos būties lengvybės kenčianti bendradarbė meilužė (Irena Jankutė), tardytojas ir būrys daktarų, negalinčių ar nenorinčių pasakyti, kuo Tadas serga.

Dar yra muzikos grotuvas, žadinantis Tado prisiminimus ir sugrąžinantis į šį sudaužytą, nesamąjį pasaulį žmones ir situacijas, dėl kurių jis jame galiausiai ir atsidūrė.

Muzikos kiek per tiršta

Filmo garso takelis intensyvus, jo pagrindą sudaro Johanno Sebastiano Bacho kūriniai. Muzikinis fonas rodosi net kiek per tirštas. Todėl kartais nepatikliai kilsteli antakį, kai mėginama stiprėjančio gaudesio garsu sustiprinti ir taip pakankamai iškalbingus augančios įtampos momentus.

O kone sinchroniškas, ritmingas automobilių plovyklos plaušų, mašinos salone besimylinčių Tado ir jo žmonos (Toma Vaškevičiūtė) kūnų ir  J.S.Bacho Pirmosios siuitos violončelei lingavimas krypsta į kičą, pertekliaus estetiką.

Su gerai žinomais muzikos ir kito meno kūriniais, manau, reikėtų būti atsargesniems, nes kartais gali atsirasti neplanuotų ir nepageidautinų kontekstų, galinčių apsunkinti ir viso filmo suvokimą.

Nors vardan teisybės dera pridurti, kad daugeliu atvejų saikingai naudojami J.S.Bacho laužyti akordai sutelkia tris filmo erdvės ir laiko matmenis – dabartį, „nesamąjį“ laiką ir scenas iš vaikystės – į pakankamai rišlų dramaturginį audinį.

Draugas iš vaikystės

Tado psichologinę ir emocinę savijautą perprantame iš antraplanių personažų ir santykių su jais. Tiksliausiai, skaudžiausiai Tado būklę diagnozuoja aktoriaus Valentino Novopolskio suvaidintas autoavarijoje žuvęs vaikystės draugas Vitalis.

Vitalis – iš Tado praeities, kurioje viskas tebėra apčiuopiama ir tikra, kur tebevažinėjama dviračiais, einama meškerioti, kur vietoj Arthuro Schopenhauerio skaitomas „Plėšikas Hocenplocas“, o sumuštinis su pomidoru yra didžiausias delikatesas. Kur nugriūnama, nusibalnojama kelius, bet gerai išsijuokus einama toliau.

Palikus scenarijuje tik tai, ko neįmanoma atsisakyti (sutraukus iki Tado ir Vitalio scenų), medžiagos pakaktų turbūt tik trumpametražiui filmui. Bet M.Vildžiūnas demonstruoja neblogą kino kūrimo taisyklių išmanymą, originalų kritinį požiūrį į mūsuose susiklosčiusias vaidybinio kino tradicijas.

Jis tarsi mėgaujasi netiesioginiu kalbėjimu vaizdais, hipnotizuoja žiūrovą vienas kitą keičiančiais stambiais planais ir ilgais, tarsi „įšaldytais“ kadrais. Apie jų turinį įdomu ir prasminga mąstyti.

Filmo pabaigoje pabudęs po narkozės, grįžęs pas tėvų sodyboje paliktą dukrą ir radęs tą patį dviratį, kuriuo važiuodamas žuvo draugas, Tadas palieka saugios, hedonistinės vaikystės reliktus – plūdę ir dviračio skambutį – ant draugo kapo.

Ir pasirenka kur kas sunkesnį kelią – būtį esamajame laike.

Dviračiu per prospektą

Baimindamasis pavėluoti į vėlyvą „Nesamojo laiko“ seansą „Skalvijoje“, savojo dviračio pedalus myniau lyg akis išdegęs. Filmui pasibaigus eidamas kovo 11-osios proga oranžinių, salotinių ir rožinių lempučių trispalvėmis papuoštu Gedimino prospektu, dviratį taip pat vežiausi pašonėje.

Ir tikrai ne dėl to, kad būčiau prietaringas ar besąlygiškai įsigyvenęs i filmo fabulą.

Viduje kartu džiaugsmingai ir su liūdesiu svarsčiau, kad lietuviškas kinas vis dėlto retsykiais gali būti įdomesnis, vaiskesnis nei lietuviška realybė.

Be to, nesinorėjo skubėti: ramiai sau mąsčiau, ar nevertėtų vis dėlto pasiskubinti?

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.