„Nimfomanė“ - tai moters erotinių išgyvenimų istorija nuo vaikystės iki penkiasdešimties metų. Ją pasakoja pagrindinė herojė Džo (akt. Charlotte Gainsbourg, jaunystėje - akt. Stacy Martin), kuri pati save įvardijo nimfomane.
Šaltą žiemos vakarą senyvo amžiaus žavus viengungis Seligmanas (akt. Stellanas Skarsgardas) Džo randa sumuštą gatvėje. Jis parsiveda ją į savo namus, aptvarko žaizdas ir paprašo papasakoti apie savo gyvenimą. Vyras įdėmiai klausosi Džo gašlių istorijų apie erotinius jos žaidimus.
Lietuvą pasiekusios filmo kopijos sutrikdė Filmų indeksavimo komisiją, suteikiančią indeksus pagal žiūrovų amžiaus cenzą mūsų šalies kino teatruose rodomiems filmams. Įžvelgusi jame pornografinių elementų, komisija filmo neindeksavo. Tik po kino bendruomenės, kritikų ir apžvalgininkų paramos bei pasisakymų už meninę vertę filmui suteiktas indeksas N-18.
Filmai sukelia nerimą
„L.von Trieras - ambicingas filmų kūrėjas, blogio genijus, provokatorius ir tiesiog trenktas. Kiekvienas jo filmas piešia pasaulį vis tamsesnį“, - teigia vokiečių žurnalo „Der Spiegel“ kino apžvalgininkas Georgas Diezas.
Naujausias skandalingojo dano darbas - „Nimfomanė“, kurios pagrindinė herojė Džo kovoja dėl savo teisės į geismą. Tai, kas atrodo kaip pornografija, iš tikrųjų yra į didįjį ekraną perkelta depresija.
L.von Trieras - nerimo amžiaus režisierius. Niekas kitas geriau už jį nesiskverbia taip giliai į sielos pelkę, neieško baimės priežasties ir atranda tik tuštumą: gilią, nykią, nes baimė, atsiradusi dėl baimės, nepagrįsta.
L.von Trieras sukelia dar didesnį nerimą. Jis rodo žmones ir juos „traiško“. Jis kuria vaizdus ir juos sunaikina. Jis pavaizduoja pasaulį ir jį sugriauna. Ir kartais savo filmuose kankina tuos, kurie apimti nerimo.
Žmoniją nugramzdino į nebūtį
Žmogus gali pasveikti - tai tikėjimu persmelkti froidizmo amžiaus žodžiai. Žmogus gali tapti geras - tai viltis, kad žmogus gali tapti laimingas. Laimė - tai religija, analizė, naujas išpažinimas.
L.von Trieras norėtų tuo tikėti ir tai atskleidžia jo filmai. Jis norėtų žinoti, kaip to pasiekti, norėtų rasti būdų ar sistemų, norėtų paklusti taisyklėms, norėtų turėti turėklus, į kuriuos galėtų remtis. Bet jis krinta ir krinta ir krinta vis giliau į melancholijos duobes.
„Kūnas užšąla. Po to apima depresija ir žmogus pasiduoda“, - sakė režisierius 2011-aisiais per pokalbį su Vokietijos žurnalu „Der Spiegel“.
Dvi gražias moteris, dvi seseris - „normalią“ ir „nenormalią“, o su jomis ir visą žmoniją L.von Trieras nugramzdino į nebūtį.
„Melancholija“ - taip vadinosi filmas, tapęs ligą nugalėjusio meno triumfu, nes vaizdai, kuriuos režisierius pasiėmė iš tamsos, į kurią panardino jo paties depresija, buvo svaiginamo grožio.
„Melancholija“ - apokaliptinė drama apie naująją planetą Melancholiją, pavojingai artėjančią prie Žemės. Pasaulio žlugimui priešinasi tik nuo sunkios depresijos kenčianti jauna moteris Džastina, kurios vaidmenį atliko Holivudo gražuolė Kirsten Dunst.
Laikomas moterų kankintoju
Nufilmavęs „Melancholiją“ režisierius sakė, kad kurs filmą pavadinimu „Nimfomanė“, kuris skambėjo labiau kaip grėsmė nei pažadas.
L.von Trieras laikomas moterų kankintoju, nes savo filmuose kančias mieliausiai „atiduoda“ savo herojėms ir joms perduoda jo paties iškentėtus skausmus. Jis mėgaujasi kentėdamas su įskaudintomis, paliktomis ir gyvenimo apleistomis moterimis.
Gražiosios lyties atstoves L.von Trieras pamėgo skaudinti ir šeimoje - ne tik filmavimo aikštelėje.
„Aš nekankinau Nicole Kidman filmuodamas „Dogvilį“, nors jai atrodė kitaip“, - sakė ekscentriškasis režisierius.
Gyvenimo pilnatvės paieškos
Parodžius pirmuosius filmo „Nimfomanė“ vaizdo klipus, kilo skandalas.
Pasklidus gandams, kad režisierius nenorįs trumpinti savo keturių-šešių valandų trukmės juostos, vokiečių laikraštis „Frankfurter Allgemeine“ paskubėjo išreikšti mintį, jog šiam L.von Triero purvinam filmui įtakos veikiausiai turėjo interneto pornografinė estetika.
Depresijos įkaitu tapusio danų režisieriaus filmai visada šiek tiek priminė tiek eilinio dvasininko, tiek Bertolto Brechto - vokiečių rašytojo, dramaturgo, režisieriaus - pamokslaujamą toną.
„Nimfomanė“ yra tas įrodymas, kas nutinka, kai L.von Triero „mišios“ nenusiseka: ilgai užsitęsusi išpažintis, „education non sentimentale“ (nesentimentalus švietimas), liguistą potraukį į seksą turinčios moters, kuri savo troškimą vaizduoja kaip grožio ir laisvės paieškas, mokymosi ir klajonių metai.
„Mano vienintelė nuodėmė, mano vienintelė nuodėmė galbūt ta, kad vis daugiau ir daugiau tikėjausi iš saulėlydžio, kvapą gniaužiančių spalvų“, - jau pradžioje sako pagrindinio vaidmens atlikėja Ch.Gainsbourg.
Taigi gyvenimo pilnatvės paieškos: Ch.Gainsbourg jau jaunystėje yra „sulamdyta“ auka, o atėjusi į savo kelio pabaigą - primušta, apšlapinta, nedidelėje gatvelėje rasta vienišo senyvo vyro,ji veikiau nuteista nei išgelbėta.
Seligmanas - žavus viengungis, užkietėjęs žvejys, knygius, žinantis apie gyvenimą viską, bet tik iš nuogirdų, aseksualus ir visais atžvilgiais Ch.Gainsbourg herojės Džo priešingybė. Jis - tipiškas L.von Triero herojus idealistas.
Vargingame bute gyvenantis Seligmanas duoda nelaimėlei kambarėlį ir siaurą lovą, o ši pasakoja jam savo gyvenimo istoriją. Nimfomanė Džo ir viengungis Seligmanas kalbėdamiesi praleis visą naktį.
Būtina žengti žingsnį toliau
L.von Trieras įstikinęs, kad kuriant meną reikia būti įžūliam. Pasak režisieriaus, norėdamas sukurti šį tą, kas turėtų bent kiek vertės, privalai žengti vienu žingsniu toliau.
Veikiausiai tokiu žingsniu toliau ir buvo epizodas „Antikriste“, kuriame Ch.Gainsbourg herojė žirklėmis susižaloja genitalijas.
Pirmojo bandymo šokiruoti žiūrovus L.von Trieras griebėsi 1998-aisiais filme „Idiotai“, kur parodė grupinio sekso sceną.
Tai buvo viso labo lengva erotika, o „Nimfomanė“ - jau pornografinė drama. Taip skandalingosios kino juostos žanrą apibūdino jos režisierius L.von Trieras.
Kūrė kamuojamas depresijos
„Nimfomanė“ - baigiamoji garsiosios L.von Triero „Depresijos trilogijos“ dalis. Ji prasidėjo 2009 metais nuo „Antikristo“, kuris paskleidė pragaro kvapą.
„Noriu jus pakviesti žvilgtelėti, kas slepiasi už užuolaidų, pažiūrėti į gūdų ir tamsų mano vaizduotės pasaulį - mano baimių, paties Antikristo prigimtį“, - kalbėjo L.von Trieras.
Šokas, skausmas, emocija - šių jausmų persmelktas „Antikristas“. Ši kino juosta pasiuntė režisieriaus gerbėjams naują žinią - pasaulį sukūrė šėtonas, o jo keliai nežinomi. Beje, kaip ir „Antikristo“ kūrėjo L.von Triero. „Aš kariauju su savimi“, - paveiktas depresijos ir gal kiek pavargęs nuo gyvenimo prasitarė L.von Trieras.
„Antikristo“ filmavimo aikštelėje režisierius kentėjo nuo siaubingos depresijos. Gyvenimas atrodė visiškai tuščias ir kuriam laikui jis turėjo atsisakyti filmavimo.
Tuomet L.von Trierą depresija visiškai suėmė į savo gniaužtus ir jis jautėsi tarsi į katės nagus pakliuvusi pelė. Pasak režisieriaus, jis atsiguldavęs ir sakydavęs: „Na, suėsk mane pagaliau!“
Šią būseną L.von Trieras mėgino parodyti ir antrajame „Depresijos trilogijos“ filme „Melancholija“. K.Dunst herojė Džastina turi išsimaudyti, bet nepajėgia perkelti kojų per vonios kraštą.
„Melancholija“, kuri dalyvavo 2011 metų Kanų kino festivalio konkursinėje programoje, kritikus ir žiūrovus domino iki jos kūrėjo L.von Triero spaudos konferencijos.
Tuomet režisierius pareiškė jaučiantis simpatiją Adolfui Hitleriui, laikantis jį idealistu.
„Aš nusprendžiau atleisti Vokietijai už Antrąjį pasaulinį karą. Manau, kad jau atėjo laikas“, - sakė režisierius.
Negana to, L.von Trieras pareiškė, jog ir tokie buvę valstybių vadovai kaip Josifas Stalinas ir Mao Zedong'as taip pat turėjo tam tikro idealizmo.
Vėliau L.von Trieras paaiškino, kad jį neteisingai suprato ir atsiprašė. Bet 64-ojo tarptautinio Kanų kino festivalio rengėjai paskelbė danų režisierių persona non grata.
