O kine, širdžiai mielas numirėli

Dėl susiklosčiusių aplinkybių keičiasi blaivybės skelbimų įkainiai, nuo šiol už juos teks mokėti tiek, kiek kainuoja neprasto viskio butelis (0,7 l).

Daugiau nuotraukų (1)

Dainius Vanagas („Literatūra ir menas")

Apr 24, 2014, 12:11 PM, atnaujinta Feb 14, 2018, 12:13 PM

Ką čia ir beslėpti: kinas yra stingdantis, paralyžiuojantis menas. Tiesiog įkrenti į krėslą, kur nors nukiši rankas ir spoksai į judančią šviesą ant sienos. Kraujas nusėda, atvėsta, raumenys suglemba, akys apsamanoja, nė kur dėtis. Ir jokio gyvasties šapelio, jokios galimybės tapti pilnaverčio reginio dalyviu.

O, pavyzdžiui, teatro scenoje kruta kuo tikriausi žmonės. Mesi į juos kiaušinį – išmuši iš vėžių, sutrukdysi monologą, gal net sužlugdysi spektaklį, susimuši su aktorium (ot būtų istorija, a?). Aišku, nebūtina, netgi nepatartina taip elgtis – užtat svarbu žinoti, kad yra tokia galimybė, kad nesi toje žmonių prigrūstoje salėje visiškai nereikšmingas elementas. Galų gale, nereikia nė stengtis – poveikį galima daryti visai netyčia: antai pamiršai išjungti telefoną, o draugas, tas bjaurybė, kaip tik sumanė paskambint. Arba užsikosėjai, užspringai nugirsta paika mintim, ėmei čiaudėti nuo šalia sėdinčios ir perdėm gausiai spiritu apsišlaksčiusios damos ir, žiūrėk, jau privertei kokį mažiau patyrusį aktorių sutrikti, žodžius pamiršti, gal tas net atsisuks pažiūrėti, koks čia žioplys neraliuotas ramiai nenusėdi. Su muzikos koncertais, beje, reikalai yra labai panašūs.

Kai vaikštai po paveikslų galeriją ar šiaip kokį muziejų, tai renkiesi tempą, rakursą, kas nepatinka, paprasčiausiai praleidi, o kai kuo nors susižavi, tai priskrenti, neatkrapštomai gėriesi, taip sakant. Jei budinti moterėlė pasieniečio veidu nemato, gali paliesti drobę pirštu, storą dažų išlinkį, patikrini, ar neliko ant piršto, aišku, kad neliko, seniai išdžiūvę, gal prieš kokius du šimtus metų.

Net kai skaitai knygą, – o juk tai pasiutusiai asmeniška ir visiškai nejudri veikla – netgi tada! – esi priverstas vartyti puslapius, grįžti atgal, jei susipainioji, stabtelti, jei nesupranti, mesti per petį, jei pavargai, paskui ieškoti, jei pasiilgai, gali ryti didžiuliais kąsniais, šūsnimis puslapius, o gali mėgautis pastraipa po pastraipos, lėtai, taip lėtai, knapt knapt, kad atsimerki tik ryte.

Kino teatre nieko panašaus. Kosėk nekosėjęs, aktoriui ekrane nė motais, jo net kiaušiniu neištepsi. Gali ir telefonu šnekėtis, žinoma, jei tik nesibaimini užrūstinti kitų žiūrovų. Nors, tiesą sakant, pas mus jie labai bailūs, į galvą tikrai neduos, nebent draugui vakare painkš, padejuos, atseit, na ir barbarų laikais gyvenam. Žodžiu, nors ir gaisras, juosta vis tiek suksis, kol ją liepsnos išlydis.

O ar įsivaizduojate teatro spektaklį, kuris būtų rodomas trims žiūrovams? Na, nebent kokiame Kupiškyje, kai mokyklos aktų salėje vaidina septintokai. Užtat kino teatruose tokie atvejai nieko nestebina: „Pasaka", „Skalvija" (ir mes, žiūrovai, esame už tai joms labai dėkingi) kone kasdien parodo bent po seansą kitą praktiškai tuščioms kėdėms. Ir nieko – aktoriai neįsižeidžia, jiems tas pats, jų gi čia nėra ir, matyt, niekada nebus. Kartą Kišiniove (nors iš tiesų tai nutiko labai romantiškame Europos mieste, bet kaip tik dėl šios priežasties nenorėčiau atskleisti tikrojo pavadinimo, nes jūs, begėdžiai skaitytojai, kaipmat pulsite prikaišioti autoriui sentimentalumą) aš užėjau į bažnyčią, kurioje kunigas kaip tik laikė mišias – visiškai vienas tuščioje šventykloje: lėtai, kaip ir dera, nepraleisdamas nė vieno apeigų fragmento, skardžiu balsu, pasiekiančiu tolimiausias apleistos erdvės kerteles. Gal ir Dievo ten jau nebuvo? Nusifilmavo istorijos kamera prieš daugiau nei du tūkstančius metų, o paskui platintojai vis suko tą pačią juostą, matyt, „dėję" ant žiūrovų skaičiaus – gi filmas tai geras.

Tiesa, reikia nepamiršti, kad žiūrint filmą kompiuterio ekrane situacija yra nepalyginamai geresnė. Patinka muzika? Pasigarsini. Kerintis moters nugaros įlinkis? Atsuki juostą dar ir dar ir dar, kol atsigroži. Pastebėjai klaidą? Gėrimai toje pačioje scenoje išdėlioti skirtingai? Abejoji? Tai patikrink, o tada jau krizenk iš kūrėjų žioplumo.

Tik štai kino teatrai neturi kuo apsiginti, ne kažin ką tegali pasiūlyti. Bet koks vis dėlto paradoksas: kinas, pats būdamas galybės žmonių bendradarbiavimo vaisius, salėje sėdinčio žiūrovo akimis yra tinginių menas arba, tiksliau, menas tinginiams. Nėra kur rankų įdarbinti, jas pasiutusiai niežti: nei ką paspausi, nei ką prilaikysi. Ir nėra jokių parametrų, kuriais galėtum manipuliuoti. Už tave viskas jau padaryta, tik bilietą nusipirk, gerai?

Staiga užgęsta šviesa ir tavo gyvenimas baigiasi. Dabar esi mažiausias, koks tik kada nors esi buvęs, visatos dulkė – ir ta akimirksniu tave parblokštų. Spoksai į ekraną, ir net jeigu įdomu, vis tiek nori muistytis: sukryžiuoti kojas, nusimauti batus, pažiūrėti į laikrodį, patikrinti, ar negavai SMS, nusikosėti, net jei gerklės nekutina, pasilenkti į priekį, atsilošti atgal, žodžiu, kaip nors įrodyti – bent jau sau, – kad šioje prieblandoje (nors tai prieštarauja neatremiamiems įrodymams) vis dėlto esi.

O kol visaip muistaisi, prieš akis slenka gyvenimai – kitų, ne tavo. Mat tavo gyvenimo apskritai nėra, tesi pravėsęs kūnas tam tikroje eilėje ir tam tikrame krėsle. Lygiai taip pat reikšmingai galėtum ir nebūti – niekas nepasikeistų. Taigi, kai bežiūrint bene ilgiausią „Kino pavasario" filmą „Norte. Istorijos pabaiga" (rež. L. Diazas) sausakimša salė ėmė pamažu tuštėti, nori nenori imi svarstyti, kodėl. Juk filmas, dievaži, neprastas. Ką jau ten, jei net tarptautinė kino kritikų žiuri paskyrė šiai juostai garsaus kino kritiko Sauliaus Macaičio apdovanojimą. Juk ir plika, neprofesionalo, akimi matyti: ekrane vystomos monumentalios, karšto ir užsispyrusio, tvirto, bet suluošinto kraujo dramos, žmonės stoja skersai kelio vieni kitų svajonėms, dargi, aišku, suplazda kaltės, neteisingumo, pasiaukojimo motyvai, aktoriai nebjaurūs, nufilmuota gana patraukliai, žodžiu, viskas, ko reikia, kad būtum patenkintas. Tai kodėl žmonės stojasi ir vienas po kito eina lauk? Nes, velniai griebtų, filmas trunka keturias valandas. Šeštadalį paros! Vaizdų virtinės ataka sėdint suskulptūrėjusiu sprandu – še tau, kad nori, bausmę už praeities paklydimus.

Tačiau, žinoma, ne trukmė čia svarbiausia. Filmo žiūrėjimo aktas kino teatre kaip nė viena kita sąveika su menu išryškina milžinišką intensyvumo skirtumą tarp kūrinio ir žiūrovo. Dinamiška vaizdų įtaiga, laiku ir erdve šokinėjantis montažas, ribinės patirties situacijos (kinas, kaip ir kiti menai, dažniausiai vien jomis teminta) klaikiai disonuoja su apmirusia auditorija. Šioje radikalioje priešpriešoje kinas yra tas, kuris gundo gyvenimu, kuris demonstruoja buvimo galimybes, žadina lūkesčius, pravalo užkalkėjusius juslių kanalus. Todėl matydamas ekrane vyruką, kalantį varnėnui inkilą, staiga ir aš užsimanau palaikyti rankoje plaktuką: tokį plastišką, manevringą, skirtą smulkioms vinims, atsiduodantį sandėliuko pelėsiu, tinkantį apsiginti nuo užpuoliko arba pačiam užpulti. Kai riaumodamas lekia automobilis, ir aš, ir aš noriu spustelti pedalą, pajusti pavarų dėžės miklumą, išcentrines jėgas, kai įsibėgėji posūkyje. O kai kas nors valgo, ragauja kokį nors delikatesą, pavyzdžiui, gyvatės širdį, tai kodėl aš turiu čia sėdėti ir varvinti seilę? O jei kas nors įsimyli ir po balkonu atlieka romansą? O jei šoka su čiabuviais svaiginantį gorilų šokį?

Lygiai taip pat (tik atvirkščiai!) veikia vaizdiniai, kurie pasirodo atgrasūs. Pažeminimas, smurtas, ligos, artimųjų netektys, karai, gamtos katastrofos – spoksai ir nori nenori pagalvoji (banaliai, bet nieko čia bloga): reikia džiaugtis, kuo gali ir kol gali, nes tai trapu ir laikina.

Ir kai žiūri keturių valandų trukmės filmą, visai tikėtina, kad maždaug po poros gyvenimų jau esi sugundytas tiek, kad paprasčiausiai atsistoji ir išeini.

Aišku, žiūrovas – ne kokia marionetė ir šiai kino manipuliacijai gali nepasiduoti. Tai irgi neprastas variantas, nes sulaukus kino seanso pabaigos atsiranda puiki proga pasigrožėti sumažinta pasaulio sukūrimo versija. Iš tamsos (blykstelėjus šviesai) išnyra nuo kino apvaizdos apkvaišę viršugalviai, paskui juos – besirąžančios rankos; lyg risdamiesi iš kokonų kūnai palengva stiebiasi aukštyn; staiga atsiranda kalba, vos žodelytis kitas, tačiau, žiū, jau stiprėja, ima ūžti pokalbių bangos; kažkas išranda juoką, ei, juk tai pirmasis juokas pasaulyje! Daili, ką jau ten, pati dailiausia mergina (kaip tyčia, sėdinti šalia) grakščiai kyšteli plaštaką į rankinę, pirštai išnyksta jai ieškant kažin kokio mažyčio moteriško daiktelio, ir tai yra gražiausias gestas, kokį tik gali išvysti žmogus (vyras?), keletą valandų buvęs aplinkinio pasaulio neregiu.

Pamažu tik ką gimusi žmonija išsibarsto kas sau. Netrukus sapno, regėto ekrane, pojūtis išsisklaido, sumyšta su spragėsių, pridvisusio oro kvapais; už kino teatro langų šuoliuoja troleibusai, kaminai springsta juoduliais, o labai susikaupęs netgi gali pajusti, kaip kažkurioje parduotuvėje tik ką numazgojo mišrainę. Ką gi – likusiam pasauliui visai nesvarbu, ką tu matei ir kuo gėrėjaisi vos prieš kelias akimirkas. Čia viskas turi savas taisykles: gremėzdiškas, neperkalbamas, ašmenimis ir demonais žaižaruojančias.

Tai ir yra bene geriausia, ką kinas (o gal būtent kino teatras?) geba suteikti žiūrovui: galimybę sustabdyti buvimą, ištrūkti iš jo pasislepiant mirties, paralyžiaus šešėly, tuomet švitriniais vaizdo lakštais nušveisti apdulkėjusius ir įvairiomis apnašomis apaugusius pojūčius, galiausiai gimti iš naujo ir tebūnie be patoso, be grandiozinių perversmų, tačiau bent jau su pačia mažiausia iš galimų permainų sugrįžti atgal į kasdienybę.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.