Galiausiai Auksinę palmės šakelę iš Quentino Tarantino ir Umos Thurman rankų gavo turkų režisierius Nuri Bilge Ceylanas, filmo „Žiemos miegas“, autorius.
„Žiemos miegas“ – beveik pusketvirtos valandos trunkanti buvusio aktoriaus, tapusio provincijos viešbučio savininku, jo žmonos ir sesers savitarpio santykių istorija. Viduržiemį nutaręs išvykti, jis pusnių įkalinamas tarsi garsiojo Stanley Kubricko „Švytėjimo“ herojus. Visas filmas – ilgi, monotoniški, jausmingi, kaukes nuplėšiantys pokalbiai, virstantys tai šauksmu, tai verksmu ir ilgainiui išsirutuliojantys į herojų būties dramos ir gyvenimo beprasmiškumo temą.
Vedlys – A.Čechovas
Režisierius N.B.Ceylanas prisipažino, kad jo vedlys kuriant šį filmą buvo rusų rašytojas Antonas Čechovas. Baigiamieji „Žiemos miego“ titrai taip pat informuoja, kad filmas pastatytas šio rusų literatūros klasiko kūrinių motyvais.
Kanuose dirbę rusų kino apžvalgininkai suskubo trimituoti: tai – duoklė rusų klasikinei literatūrai, jos temoms ir charakteriams, kurie yra universalūs. Nors filmo veiksmas vyksta mūsų dienomis Kapadokijos provincijoje Turkijoje, čechoviškos dvasios ir prasmės pagrindinių herojų pokalbiai ilgais žiemos vakarais, lygiai kaip dostojevskiškos antraeilių personažų aistros, atrodo šiuolaikiški ir aktualūs. Tiesiog fiziškai jauti, kaip už tų pasisėdėjimų, arbatos gėrimų, kivirčų ir susitaikymų tyliai slenka gyvenimas.
„Garbės žodis, šiuolaikiniame kine nėra kito režisieriaus, taip subtiliai ir tiksliai interpretuojančio rusų klasiką, kaip tą daro Stambule gimęs 55 metų N.B.Ceylanas“, – tikina laikraščio „Izvestija“ kino apžvalgininkė Larisa Jusipova.
Noras aprėpti tai, kas neaprėpiama
„Žiemos miegas“, nors ir atsidūręs festivalio favoritų sąraše, suskaldė kritikų bendruomenę ir išprovokavo kategoriškai skirtingas nuomones, juolab kad ir pats kupinas vidinių prieštarų.
Visų pirma filmas bando aprėpti tai, kas neaprėpiama: neatitrūkdamas nuo turkiškos tikrovės, sutalpinti į 3 valandas ir 15 minučių visus pagrindinius rusų literatūros siužetus - ne tik A.Čechovą ir Fiodorą Dostojevskį, bet ir Levą Tolstojų.
A.Čechovo sodybos vaidmenį atlieka viešbučiu virtęs buvusio aktoriaus namas snieguose skendinčioje nuošalioje Kapadokijoje.
Rekordiškai ilgo metražo filme rekordiškai mažai veiksmo: vyriškio, nuomojančio gyvenamąjį plotą iš viešbučio šeimininko, sūnus išdaužia pastarojo automobilio langą, kad apgintų pamintą tėvo orumą.
Likusį laiką herojai samprotauja apie nesipriešinimą blogiui jėga ir panašias materijas, gerai žinomas rusų autorių romanų skaitytojams.
Vienoje scenų jie taip nusigeria, kad akyse ima šokinėti velniūkščiai, ir taip dvasinės kančios virsta farsu. Tai irgi visiškai atitinka rusiškas tradicijas.
O kad būtų dar svariau ir akivaizdžiau, pagrindinio herojaus kabinete kabo dailininko Iljos Glazunovo sukurtos F.Dostojevskio romanų iliustracijos.
Visa tai N.B.Ceylano filmui suteikia tam tikro knygiškumo ir spekuliatyvumo, galinčio trikdyti ir atstumti žiūrovus. Kita vertus, padėtį šiek tiek gelbsti režisieriaus gebėjimas kurti vaizdą (N.B.Ceylanas yra ir puikus fotografas), savotiškas humoro jausmas ir netgi kūrybinis narciziškumas, patraukiantys dalies žiūrovų dėmesį.
Matyta šimtą kartų
Rusijos laikraščio „Komsomolskaja pravda“ apžvalgininko Staso Tyrkino nesujaudino turkų režisieriaus reveransai rusų kultūrai.
„Šių metų triumfatorius N.B.Ceylanas ilgai vestas į šią, mano požiūriu, gana ginčytiną pergalę, – rašė S.Tyrkinas iškart po Kanų kino festivalio baigiamojo vakaro. – Nuo 2003 metų Kanai nuolatos apmėtydavo jį apdovanojimais: prizas už režisūrą („Trys beždžionės“), du kartus – Didysis prizas („Vienišius“ ir „Kartą Anatolijoje“) ir štai pagaliau Auksinė palmės šakelė už nepakeliamo ilgumo ir nuobodumo „Žiemos miegą“. Filmą, iki kurio vidurio išsėdės retas šiuolaikinis žiūrovas, jeigu jam, žinoma, nebus pritaikyta narkozė.
Tai tarsi antroji „Vienišiaus“ serija. Ten taip pat gražiai snigo, o turkų meninės inteligentijos atstovas konfliktavo su kultūriškai ir klasiškai svetimu elementu iš žemesnės kastos.
„Žiemos miego“ herojus – toks pat kūrybinis impotentas ir taip pat plepa neužsičiaupdamas apie nesipriešinimą blogiui jėga, apie ketinimus parašyti „dideles storas knygas“, apie filantropiją ir t.t.
Tokių herojų – tarsi jokių, gebančių tik virpinti orą – jau ne kartą matėme. Tokių dialogų – tarsi apie nieką, A.Čechovo motyvais – jau ne kartą girdėjome.
Tačiau filme, be abejo, yra „didžiojo kino“ elementų – tomis retomis minutėmis, kai režisieriui pavyksta užčiaupti savo personažus ir išeiti į lauką įkvėpti šviežio šalto oro, pasigėrėti rūke skendinčiu peizažu, vieniša figūra jame, taip pat – kaipgi be jo? – laukiniu baltu arkliu, supančiotu, bet galiausiai vis dėlto paleistu į laisvę.
N.B.Ceylanas atstovauja tam tipui susireikšminusių, giliaminčių, nuo vaikystės Andrejaus Tarkovskio šmėklos pabučiuotų autorių, kurie po permainas žadėjusios pernykštės „Adelės gyvenimo“ pergalės Kanuose, regis, turėjo pagaliau dingti. Bet, kaip matome, ne viskas taip greitai vyksta. Kino klubų lankytojai džiūgauja, bet ir mūsų gatvėje kada nors bus šventė.“
Mėgdžioja garsius pirmtakus
N.B.Ceylanas - turkų fotografas, režisierius, scenaristas ir aktorius, tarptautinių kino festivalių apdovanojimų laimėtojas, vienas Kanų kino festivalio numylėtinių.
Gimė 1959 metais Stambule, žemės ūkio inžinieriaus šeimoje, vaikystę praleido tėvo gimtinėje Enidže Turkijos šiaurės vakaruose.
Baigė elektrotechnikos studijas Stambulo Bosforo universitete, vėliau mokėsi kino meno Mimaro Sinano universitetete
N.B.Ceylano filmų herojai ieško tiesos ir laimės, bando išgirsti vieni kitus. Jo kūryboje aiškiai jaučiama A.Tarkovskio, Michelangelo Antonioni, Ingmaro Bergmano įtaka.
Parengė Milda Augulytė
