Venecijos festivalis pagerbė filmą apie balandžius ir žmones

Tai komiška drama, kurioje režisierius įsivaizduoja, kaip P.Bruegelio paveiksle pavaizduoti balandžiai stebi žmones ir jų veiksmus. „Apie ką šis filmas? Apie tai, ką mes iš tikrųjų veikiame, tik jame tai pasakojama iš kitos perspektyvos“, - sakė R.Anderssonas.

„Auksinis liūtas“ už geriausią filmą atiteko režisieriaus Roy'aus Anderssono juostai „Balandis tupėjo ant šakos ir mąstė apie egzistenciją“ („A Pigeon Sat On A Branch Reflecting On Existence“, Švedija).

„Sidabrinis liūtas“ už geriausią režisūrą skirtas rusų režisieriui Andrejui Končalovskiui, pristačiusiam filmą „Paštininko baltosios naktys“. Filme pasakojama istorija apie atokų Rusijos kaimą, kurio vienintelis ryšys su pasauliu yra paštininkas.

Didysis žiuri prizas skirtas „Tylos žvilgsniui“ („The Look Of Silence“, rež. Joshua Oppenheimeris). Šiame filme pasakojama apie šeimą, kuri patiria genocidą Indonezijoje.

Geriausia aktore paskelbta Alba Rohrwacher iš „Alkanų širdžių“ („Hungry Hearts“). Tai režisieriaus Saverio Costanzo filmas apie poros, atsitiktinai susitikusios Niujorke, santykius, kai jie susiduria su gyvenimo ir mirties padiktuotomis aplinkybėmis.

Geriausiu aktoriumi išrinktas Adamas Driveris, suvaidinęs filme „Alkanos širdys“ („Hungry Hearts“).

Marcello Mastroianni prizas už geriausią jauno aktoriaus ar aktorės vaidmenį atiteko Romainui Paului, suvaidinusiam režisieriaus Alixo Delaporte filme „Le Dernier Coup De Marteau“ (Prancūzija).

Prizas už geriausią scenarijų skirtas filmui „Pasakos“ („Ghesseha“, rež. Rakshan Banietemad, Iranas).

Specialusis žiuri prizas atiteko Kaano Mujdeci filmui „Sivas“ (rež. Kaanas Mujdeci, Turkija, Vokietija).

Ateities liūtas skirtas debiutiniam Chaitanya Tamhane filmui „Teismas“ („Court“).

* * *

Šiais metais Venecijos tarptautinio kino festivalio ekranuose dominavo karas, mirtis ir depresija – tiek emocinė, tiek ekonominė.

11 dienų trukusi kino šventė baigėsi šeštadienį, kai buvo įteiktas festivalio pagrindinis apdovanojimas – „Auksinis liūtas“. Tačiau festivalio konkursinėje programoje kino kūrėjai pristatė daugiausiai niūrios, o ne šventiškos nuotaikos filmus.

Daugelis iš 20 besivaržančių kino juostų buvo pasakojimai apie kančią ir negandas.

Aktorius Ethanas Hawke'as suvaidino kare su teroru dalyvaujantį sąžinės graužiamą bepiločių lėktuvų operatorių režisieriaus Andrew Niccolo filme „Teisingas nužudymas“ („Good Kill“), o Shinyos Tsukamoto juostoje „Nobi: laužai lygumose“ („Nobi: Fires on the Plain“) vaizduojami dėl bado iki beprotybės privesti japonų kariai.

Karo ir jo išbandymų žmogaus ištvermei tema nagrinėjama ir Davido Oelhoffeno filme „Toli nuo žmonių“, kuriame Viggo Mortensenas vaidina mokytoją, įsitraukusį į Alžyro nepriklausomybės karą. Fatiho Akino filme „Kirtis“ aktorius Taharas Rahimas vaidina armėną, ieškantį savo dukrų po Osmanų imperijos Pirmojo pasaulinio karo metais vykdyto jo tautos genocido.

Festivalio direktorius Alberto Barbera sakė, kad karo temos dominavimas jo nestebina: „Gyvename pavojingais laikais.“

Didžiajame ekrane taip pat stengtasi atskleisti nerimą dėl ekonominės ateities. Krizės nualinta Florida tapo scena Ramino Bahrani būsto atėmimo iš nemokių gyventojų dramai „99 namai“, o režisierė Ami Canaan Mann pavaizdavo traukiniais be bilietų po Didžiosios depresijos krečiamą Ameriką keliaujančių jaunuolių romaną filme „Džeki ir Rajenas“ („Jackie and Ryan“).

Su sunkiais laikais taip pat susiduria personažai iranietės režisierės Rakhshan Bani-Ei'temad filme „Pasakojimai“ („Ghesse-ha“), kurio veiksmas vyksta Teherane.

Du labiausiai aptarinėti aktorių pasirodymai susiję su gyvenimo vėtytų ir mėtytų personažų vaidmenimis. Alas Pacino suvaidino Davido Gordono Greeno (Deivido Gordono Grino) filme „Manglhornas“ („Manglehorn“) Teksaso miestelyje gyvenantį praeityje įstrigusį spynų meistrą, o Michaelas Keatonas puikiai panaudojo savo patirtį filmuose vaidinant Betmeną, vaizduodamas senstantį aktorių, trokštantį susigrąžinti kūrybinę kibirkštį Alejandro Gonzalezo Inarritu kino juostoje „Žmogus paukštis“.

Konkursinėje programoje rodytuose filmuose vilties prošvaisčių buvo nedaug: paauglys, susitinkantis su atskirai gyvenančiu tėvu ir besimokantis pamilti muziką režisierės Alix Delaporte filme „Paskutinis kaukštelėjimas plaktuku“ („Le dernier coup de marteau“); niūri, bet žmogiška absurdo drama švedų režisieriaus Roy'aus Anderssono juostoje „Balandis, tupintis ant šakos ir apmąstantis būtį“ („En duva satt pa en gren och funderade pa tillvaron“).

Seniausias pasaulyje kino festivalis, rengiamas jau 71 metus Venecijos Lido saloje, didžiuojasi savo itališka elegancija ir romantiška aplinka, kurią trikdo nebent įkyrūs uodai. Šiais metais ant raudonojo kilimo prie Kino rūmų žengė kino pasaulio garsenybės Emma Stone, Owenas Wilsonas, Uma Thurman, Jamesas Francas, Charlotte Gainsbourg ir A.Pacino, kuris pasirodė dukart.

Tačiau Venecijos ir kiti kino festivaliai išgyvena sunkius laikus, nors šie renginiai tradiciškai būdavo scena įspūdingiems filmų debiutams ir apdovanojimų sezono pradžiai. Venecijos festivalis varžosi su filmų pristatymo renginiais Toronte ir Teljuraide, kurie abu vyksta maždaug tuo pačiu metu.

A.Barbera sakė surinkęs 95 procentus filmų, kuriuos jis norėjęs parodyti šiais metais, tačiau prarado porą svarbių juostų, tarp jų ir Davido Fincherio „Dingusi“ („Gone Girl“), kurio premjera įvyks Niujorko kino festivalyje.

Kino pramonėje taip pat vyksta pokyčiai: daugeliui filmų sunku užsitikrinti finansavimą ir platinimo teises. Skaitmeninės technologijos pakeitė kino kūrimo ir žiūrėjimo procesą, sukrėsdamos šios pramonės tradicinį verslo modelį.

Tačiau į Veneciją atvykęs aktorius Johnas Leguizamo, pristatęs Williamo Shakespeare'o pjesės „Cimbelinas“ šiuolaikinę kino versiją, sakė, kad festivalių vaidmuo išlieka labai svarbus.

„Manau, jie primena Holivudui, ką jis turėtų vertinti, – aiškino aktorius. – Festivaliai yra kokybės sergėtojai ir gynėjai.“