Režisierių S.Bukovskį visada domino Ukrainos žmonių likimas. Jis įamžino holokausto aukų atminimą ir jų vardus, surinko liudijimus apie nedaugeliui žinomą ukrainiečių genocidą holodomorą, jo kamera toliau nepaliaujamai fiksuoja skaudžius Ukrainos dabarties įvykius.
2011 metais Ukrainos televizijai jis sukūrė filmą „Ukraina. Atskaitos taškas“ – prisiminimus apie Ukrainos žingsnius nepriklausomybės link 1989-1991 metais. Portalo colta.ru bendradarbių nuomone, šis filmas staiga ir netikėtai vėl suaktualėjo mūsų dienomis – ne tiek dėl įvykių Kijeve, kiek dėl Rusijos oficialiosios reakcijos į juos.
– Kaip jūs vertinate šiandieninius dramatiškus procesus Ukrainoje ir Rusijoje? Ar tai tų pačių įvykių, apie kuriuos pasakoja jūsų filmas, aidas, tęsinys? – colta.ru pasiteiravo S.Bukovskio.
– Aš ne istorikas, juolab ne politikos analitikas. Todėl atleiskite, bet man atrodo, kad kaip tik dabar vyksta tikroji kova dėl Ukrainos nepriklausomybės. Jeigu Ukraina atsilaikys (o ji atsilaikys), mes gyvensime kitoje šalyje. 1991 metais nepriklausomybę – tegul man atleidžia disidentai, sėdėję lageriuose ir kalėjimuose, – iš esmės padovanojo istorinis momentas. Taip atsitiko. Tai buvo unikali situacija ir ja buvo tinkamai pasinaudota.
Dabar kalbama ir rašoma, kad Vladimiras Putinas (o jis yra visų įvykių vyriausiasis režisierius) iracionalus, pateko į staigų istorijos viražą, iš kurio nebeištrūksi.
Man atrodo, kad visa tai niekai. V.Putinas visiškai sveiko proto. Jis nori likti Rusijos istorijoje kaip caras, atkūręs ankstesnę imperiją. Strategija ilgalaikė, rengta jau seniai ir jis jos laikysis.
– Ir praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje, ir dabar politiniuose ginčuose Ukrainos tema uoliai kabinama „banderininkų“ etiketė...
– Dėl „banderininkų“ viskas labai paprasta. Tai sena, naftalinu dvokianti dramaturgija. Keičiasi tik personažai. Kas pagal šiandieninę darbotvarkę mūsų priešas? Žydai? Jau buvo. Netinka. Amerikiečiai? Irgi nelabai paveiku. Toli. Ogi imkim ir vėl pagąsdinkime Stepanu Bandera. Deja, kad ir kaip būtų liūdna, tai iki šiol daro poveikį.
Sovietinis režimas milijonus žmonių atpratino ne tik kritiškai mąstyti, bet apskritai mąstyti. Tačiau pripratino besąlygiškai tikėti kiekvienu spausdintu žodžiu. Jeigu išspausdinta – vadinasi, tiesa! Tai baisiausia, ką padarė socializmas. Dabartinės rusiškos propagandos brutalus zombinimas pateko į gerai patręštą dirvą.
Bet asmeniškai man keista kas kita. V.Putino politikai pritariančių kultūros veikėjų sąrašuose figūruoja ir kai kurių mano pažįstamų pavardės. Na, kaip ten atsidūrė režisierius dokumentininkas ukrainietiška pavarde Sergejus Mirošničenka, man aišku, o štai ką ten pamiršo Aleksejus Učitelis – paslaptis. Kuriam galui jam tai?
– Rusų inteligentija dabar prarado daugelį dešimtajame dešimtmetyje puoselėtų iliuzijų. O kaip Ukrainos visuomenė? Kaip, pavyzdžiui, dabar vertinamas pirmasis Ukrainos prezidentas Leonidas Kravčiukas?
– Ukrainos visuomenė labai marga. Bet apskritai drįsčiau teigti, kad požiūris į jį santūriai pagarbus. Jis labai atsargus politikas. Gana gudrus ir lankstus. Neatsitiktinai apie jį sako: „Kravčiukui nereikia skėčio.“ Žinote kodėl? Todėl, kad vaikšto tarp lašų.
Beje, L.Kravčiukas per eilinius neramumus Donbase dar dešimtojo dešimtmečio pradžioje pasitraukė iš prezidento posto likus metams iki kadencijos pabaigos. Jis atvyko pas mitinguojančius šachtininkus ir paklausė: „Ar jūs norite, kad aš pasitraukčiau?“ Šachtininkai pradėjo rėkti: „TAIP!!! Gėda!“ Ir jis pasitraukė. Beje, ir pas badaujančius studentus Maidane jis atėjo.
– Beje, apie šachtininkus – kaip atsitiko, kad Donbasas tapo prorusiškas (ir ar iš tiesų tapo) ir reakcingas? Ar tai gyventojų liumpenizacijos padarinys, ar viskas kiek sudėtingiau?
– Donbasas, kaip ir visa Rytų Ukraina, ne prorusiškas. Aš taip nepasakyčiau... Jis prosovietinis. Pavergtas ir, sutinku su jumis, baisiai liumpenizuotas. Ten net pertvarkos dar nebuvo. Kol centre, Kijeve, metų metus aiškinosi, kokiu kostiumu vilkėdami kovosime - vienaborčiu ar geriau su išsiuvinėtais raštais, vaikinai iš „Regionų“ plėšė šalį. Ir dabar viskas – nuo cigarečių kiosko iki plieno lydymo kombinato – jų rankose. Ir štai rezultatas: karas prasidėjo, o mes nepasirengę. Štai kodėl – kitaip paaiškinti negaliu, – kai atėjo laikas, prezidentu išrinko tą. Zavgarą (liet. garažo vedėją) Janukovyčių. O pabandyk neišrinkti! Rytoj prie įėjimo į šachtą nuorūkas rinksi. Baisu? Labai.
Iš esmės Maidanas ir sukilo prieš tai. Prieš duokles, nuorūkas, plėšimą ir sutryptą orumą. Ar žinote, kokią duoklę ėmė mongolai totoriai? 10 procentų. Ir žmonės verkė. O šitie? 50! Ir gerai būtų, jei tiesiog 50. Neatiduosi – po asfaltu.
– Iš filmo „Ukraina. Atskaitos taškas“ matyti, kad dešimtajame dešimtmetyje Ukrainos nepriklausomybės šalininkams labai svarbus buvo kalbos klausimas. O kaip dabar?
– Pasakysiu tiesiai kaip etninis rusas, gimęs Baškirijoje, ir kaip Ukrainos liaudies artistas bei Taraso Ševčenkos valstybinės premijos laureatas – per visus 53 mano gyvenimo metus niekas niekada man nepriekaištavo, kad mano gimtoji kalba – rusų ir kad aš kalbu rusiškai. Nėra tos problemos! Rusų kalbos Ukrainoje problema – tai tie patys „banderininkai“ ir niekas kitas. Įrankis. Pretekstas. Mūsiškius muša! Tuoj pasiųsime ten žaliuosius žmogeliukus!
V.Putinui, savaime suprantama, nei šilta, nei šalta nei dėl didžiosios ir galingosios (rusų kalbos. – Vert.), nei dėl šachtininkų, nei dėl metalurgų, nei dėl Krymo bobučių, nuomojančių savo vištides apšnerkštame paplūdimyje. Ar rytoj Krymas taps Nica? O Makejevka – Barselona? Niekada. Bent jau mes nesulauksime.
– Ar jums neatrodo, kad posovietinė Rusija kartoja posovietinės Ukrainos kelią, tačiau Ukrainoje visi procesai – ir reakcijos puolimas, ir atlydys – prasideda anksčiau, būna tarsi generalinė repeticija?
– Bijau, kad nevisiškai taip. Ukrainos pavyzdys, žinoma, užkrečiamas, bet vargu ar galima jį taip greitai pakartoti Rusijoje. Rusija didžiulė. Pacituosiu Semioną Gluzmaną (buvęs politinis kalinys, disidentas, visuomenės veikėjas. – Vert.) iš savo filmo: „Ukrainoje - kitas atsparumo, gebėjimo pasipriešinti genas...“ Panašiai jis pasakė, pažodžiui neprisimenu. Tas „atsparumo genas“ skiriasi nuo rusiško. Beje, S.Gluzmanas sėdėjo lageriuose su „banderininkais“. Ten nebuvo baltarusių, kazachų, armėnų, daugiausia ten buvo ukrainiečių ir Baltijos kraštų atstovų. Nebuvo kitų. Rusija, leisiu sau pakartoti nuvalkiotą tiesą, niekaip negali be tėvelio caro. Gerojo ar žiauriojo – ne taip ir svarbu. Geruosius istorija paprastai praryja gana greitai.
Parengė Milda Augulytė
