Šį ir kitus festivalio filmus Šiuolaikinio meno kino salėje ir net troleibusuose iki spalio 16 dienos galima pamatyti nemokamai.
Nerimas dėl tautos
„Mažiausiai, ką gali padaryti kiekvienas menininkas, – gvildenti jo tautai artimą temą. Kinas, kaip meno kūrinys, žinoma, nepakeis pasaulio, bet gali atkreipti dėmesį į aktualias problemas“, – sako Juanas Carlosas.
Sukurti „Aguonų lauką“ jį įkvėpė greta jo esantys žmonės, kuriems teko patirti panašius į filme vaizduojamus įvykius. Nerimas dėl padėties gimtojoje šalyje buvo pagrindinis kūrybinis variklis.
„Yra tokia knyga pavadinimu „Alkis“ (isp. „Hambre“), kurioje rašoma, kad pasaulyje pagaminama maisto, kurio užtektų dvylikai milijardų žmonių. Ir nors Žemėje gyvena tik septyni milijardai, vis tiek yra kenčiančių badą. Dažnai sprendimas – visai čia pat, tik reikia jo ieškoti. Tą ir bandžiau padaryti filmuodamas „Aguonų lauką“, – kalbėjo režisierius.
Jo filme gausu jautrių socialinių ir politinių temų. Kalbant jomis stengtasi parodyti, kaip karas paveikia daugybės šeimų gyvenimą, jose augančių vaikų pasaulio suvokimą. Kai kurios scenos net perpasakoja Juano Carloso artimųjų patirtą siaubą.
Nepatyręs aktorius – ne problema
„Aguonų lauką“ režisierius vadina gražiu edukaciniu projektu, nes jame drauge su profesionaliais aktoriais filmavosi nemažau tų, kurie niekada nebuvo vaidinę kine: pagrindiniai veikėjai vaikai, teatro aktoriai, režisieriaus draugai, kaimynai, gimtojo miestelio gyventojai.
„Su vaikais dirbome metus. Kai pradėjome filmuoti, pamenu, buvo vieno berniuko gimtadienis. Valgėme tortą. Vėliau – kito berniuko. Vėl pirkome tortą“, – juokiasi darbą su vaikais prisiminęs pašnekovas.
Dauguma techninio personalo taip pat buvo be patirties, o draugai iš Bogotos ir Medeljino prisidėjo paskolinę profesionalią apšvietimo aparatūrą ir kitą įrangą. Nepaisant to, pasak režisieriaus, pagrindiniai sunkumai buvo tik finansiniai, nes komanda puikiai atliko savo darbą
Su biudžetu stengtasi susidraugauti, pavyzdžiui, tikras duris keičiant meno vadovo pieštomis, kurias, taupant pinigus, teko naudoti skirtinguose epizoduose. Laboratorija, kad būtų pigiau, buvo pagaminta iš plastiko. Tačiau, filmo autoriaus teigimu, žiūrovai tokių dalykų nepastebi. Jis prisimena ir gamtos krečiamus pokštus, kai žiema su didelėmis liūtimis prasidėjo daug anksčiau nei įprasta ir darkė filmavimų grafikų.
Filmo sėkmė
Juanas Carlosas džiaugiasi, kad tiek jo gimtoji Kolumbija, tiek kitos šalys filmą priima labai pozityviai ir reaguoja panašiai: juokiasi ir liūdi tose pačiose vietose. Pirmą kartą „Aguonų laukas“ buvo parodytas ir teigiamai įvertintas Kartachenos filmų festivalyje, po kurio išvyko į kelionę aplink pasaulį.
„Negaliu pamiršti, kai po filmo peržiūros Varšuvoje prie manęs priėjo viena moteris, kurios tėtis kolumbietis, o mama lenkė, ir pasakė, jog visą gyvenimą gerai nesuprato savo tėvo, bet šis filmas jai padėjo prisiliesti prie jo šalies istorijos, praeities ir pažinti jį tarsi iš naujo“, – prisimena filmo autorius.
Po tokių premjerų jis grįžta į savo šalį pasikrovęs daug gerų emocijų ir pasakoja filmo aktoriams, kaip jų bendrą kūrybinį darbą priima pasaulis. Skaitydami naujienas internete, jie būna šokiruoti, nes daugelis nė nesitikėjo, kad juos vaidinančius matys gyvenantieji už Kolumbijos ribų.
Šalies finansinė parama kinui
Režisieriaus teigimu, kino padėtis Kolumbijoje sparčiai gerėja. Anksčiau šalyje per metus pasirodydavo vos vienas filmas, dabar – per dvidešimt, tad pažanga išties džiugina. Prieš 10 metų priimtas Kino įstatymas įpareigojo šalį remti kino projektus. „Aguonų laukas“ taip pat gavo finansavimą.
„Turėjau tik filmo scenarijų. Jei nebūčiau laimėjęs premijos, „Aguonų laukas“ nebūtų išvydęs kino salių“, – sako režisierius.
2012 metais Kanų kino festivalyje tarp Prancūzijos ir Kolumbijos buvo pasirašytas svarbus susitarimas dėl bendrų projektų fondų finansavimo. Dėl to, pasak Juano Carloso, šalies kino padėtis gerės.
Kolumbijoje šiuo metu populiarus tiek komercinis, tiek nekomercinis šalies istoriją ir socialinius aspektus atspindintis kinas.
„Aguonų lauko“ sėkmė tai įrodė ir dar labiau paskatino kurti kiną, tad tai tikrai ne paskutinis mano filmas“, – pokalbį užbaigė režisierius.
„In Latino“ nemokamus filmus galima žiūrėti ne tik Šiuolaikinio meno centre, bet ir troleibusuose. Projektas „Laisva minutė kinui!“ – tai idėjos partnerio „Mediatraffic“ dovanojamas mobiliojo laikino kino teatro projektas. Vilniaus troleibusuose atsitiktine tvarka kelias savaites transliuojami Kolumbijos autorių sukurti vienos minutės filmukai.