Tačiau yra ir kitas Tel Avivas, nematomas turistui. Pasak režisierės Julie Shles, kurios filmas „Galutinė stotis“ buvo pristatytas Lietuvos žiūrovams festivalyje „Nepatogus kinas“, jei viešėdamas Tel Avive atsikelsi anksčiau – šeštą, septintą ryto – ir automobiliu pervažiuosi miestą, pamanysi, kad atsidūrei Afrikoje, nes aplink nepamatysi nė vieno baltojo. Tokiu metu į darbą išeina migrantai iš Afrikos, neretai dirbantys nelegaliai arba pusiau legaliai. Tiesa, tam tikrose miesto dalyse, kaip kad rajone prie centrinės Tel Avivo autobusų stoties, apie kurį pasakoja filmas, migrantai telkiasi dvidešimt keturias valandas per parą.
Žvilgsnis į vyriausybės virtuvę
Įdomu tai, kad pirmasis dokumentinis J.Shles filmas buvo taip pat skirtas migrantų – tiesa, žydų migrantų – tematikai. „Baigusi filmų studijas kurį laiką dirbau asistente komerciniuose filmuose, vėliau – Vyriausybės veiklų ir renginių viešinimo komandoje. Gavau užduotį metus filmuoti Arielį Sharoną, tuomet užėmusį urbanistikos ministro pareigas. Tais metais buvo didžiulė žydų iš Etiopijos ir Rusijos migracijos banga. A.Sharonas nusprendė šiems migrantams įkurti stovyklas už miestų ribų. Tai nebuvo slepiama, bet nebuvo ir viešai skelbiama, tad dauguma žmonių, įskaitant ir mane, apie šį sumanymą nebuvo nieko girdėję.
Drauge su A.Sharonu, kurį turėjau filmuoti, keliavau po Izraelį ir pamačiau tai, kas man priminė koncentracijos stovyklas. Vagonai buvo atvežti iš Vokietijos, sunumeruoti. Nebuvo kelių šioms stovykloms pasiekti. Buldozeriai atvažiuodavo, sulygindavo žemę, o po dviejų savaičių atsirasdavo stovykla. Tada nusprendžiau išeiti iš darbo ir pradėti šias stovyklas filmuoti pati. Taip 1993 metais atsirado „St. Jean“ – mano pirmasis dokumentinis filmas. Filmas sukėlė daug šurmulio. Yairas Tsabanas, už migrantų integraciją atsakingas ministras, pamatęs filmą, man tarė: „Tu esi teisi“, ir šios stovyklos galiausiai buvo uždarytos.“
Julie pridūrė, kad migracija, pritapimo ir buvimo kieno nors dalimi klausimai būdingi ir jos pačios vidinei istorijai: „Aš esu gimusi Pietų Afrikoje. Kai mano tėvai persikėlė į Izraelį, buvau dvejų. Kai augi su tėvais imigrantais, visada jautiesi, tartum ne iki galo čia priklausai, tarytum kažko trūksta.“
Kam naudingi migrantai, o ne pabėgėliai?
Julie teigimu, šiuo metu Izraelyje yra daugiau nei 70 000 migrantų iš Afrikos. Iš šio skaičiaus pabėgėlio statusą gauna tik vienetai. „Kažkam tai yra naudinga. Jei turi pabėgėlio statusą, turi ir teises. Šiandien Tel Avive nerasi izraeliečio, kuris rūpinasi senukais, valo restoraną, prižiūri mažus vaikus. Kas naktį šie afrikiečiai migrantai buvo atvežami autobusais ir paliekami Tel Avivo pietuose. Veidmainiška atvežti žmones, o tada juos numesti likimo valiai. Izraelyje nėra komiteto, kuris rūpintųsi nelegalių migrantų reikalais. Panašu, kad egzistuoja interesas palikti viską rūke”, – teigia Julie.
Jos manymu, didžiausias moralinis paradoksas – tai, kad vos susikūręs Izraelis pats buvo imigrantų valstybė: „Po Antrojo pasaulinio karo žydai patys buvo pabėgėliai. Taigi, mano supratimu, Izraelis pats pirmas turėtų pasiūlyti prieglobstį pabėgėliams.“
Julie atskleidžia, kad Izraelio įstatymai migrantų atžvilgiu yra painūs ir nuolat kinta: „Vienu metu galiojo įstatymas, kuris leido šiems žmonėms dirbti Tel Avive, tačiau neleido jame gyventi. Vėliau suprasta, kad šis įstatymas yra absurdiškas, tad jis buvo pakeistas. Vis dėlto išlieka daug biurokratijos. Net jei gauni leidimą dirbti, turi kas tris mėnesius jį atnaujinti. Antspaudo reikia laukti gyvoje eilėje, kur kartais tenka stovėti dvi dienas. Žmonės, dirbantys juodus darbus, negali sau leisti neateiti į darbą dvi dienas. Jie net negali leisti sau pavėluoti. Dėl šios priežasties dauguma migrantų dirba nelegaliai arba pusiau legaliai.“
Pasitikėjimo mokykla
Įžengus į Tel Avivo centrinės autobusų stoties rajoną pasikeičia taisyklės. „Pirma taisyklė yra niekuo nepasitikėti, nes niekada nežinai, kas yra kas. Pavyzdžiui, imigrantų policija dirba persirengusi civilių drabužiais“, – pasakoja Julie.
Dėl šios priežasties filmavimas su pertraukomis užtruko ketverius metus: „Buvo labai sunku įgyti filmo herojų pasitikėjimą. Vienu metu maniau, kad nebegalėsiu toliau dirbti, nes niekaip nepavyko sukurti abipusio ryšio. Esu filmavusi visur, net Gazoje, tačiau niekur nebuvo taip sunku, kaip čia. Kai kurie mano filmo veikėjai pradingo filmavimo eigoje, o kartą priklausomybę nuo narkotikų turintis žydas iš Etiopijos norėjo mane nužudyti. Jis bandė mane įsitempti į namus, o man pradėjus bėgti ėmė vytis su geležiniu strypu. Tąkart netgi kreipiausi į policiją“, – prisimena filmo „Galutinė stotis“ režisierė.
Vis dėlto filmą 2014 metų gegužę pamatė Tel Avivo dokumentinių filmų festivalio „DocAviv“ žiūrovai, o tų pačių metų spalį jis pristatytas ir Lietuvoje. Apie tris filme rodomas migrantų istorijas Julie sutiko papasakoti plačiau.
Lily istorija
Julie atskleidė, kad Lily šeima kilusi iš Ganos, tačiau ji pati gimė Izraelyje. Nepaisant to, gauti Izraelio asmens tapatybės kortelę jai užtruko dvidešimt penkerius metus. Šių metų pradžioje ji galiausiai gavo identifikacijos kortelę, tačiau po penkių mėnesių mirė gimdydama.
„Kai gauni kortelę, praeina šeši mėnesiai, kol įsigalioja tavo medicininis draudimas. Šiuo atveju buvo praėję tik penki mėnesiai, tad nėščia Lily bijojo vykti į ligoninę, kol vieną dieną nualpo tiesiog gatvėje. Nualpusią ją nuvežė į ligoninę, padarė Cezario pjūvį, tačiau Lily neišgyveno. Kūdikį ji matė vos keletą minučių. Ji jį pavadino Ben El (liet. „Dievo sūnus)“, – pasakojo Julie. Ji pridūrė filmavusi ir Lily vaikiną Francis, tačiau negalėjusi jo rodyti filme, nes Francis Izraelyje gyvena ir dirba nelegaliai. Šiuo metu Francis kovoja dėl teisės į sūnų. Jam savanoriškai padeda Julie pažįstamas advokatas, tačiau padėtis nedėkinga, nes Francis neturi jokių galiojančių dokumentų.
May istorija
May Golan – žydė mergina, kartu su motina įsikūrusi bene skurdžiausiame Izraelio rajone netoli autobusų stoties, gausiai apgyvendintame legalių ir nelegalių migrantų. May yra arši ne žydų migracijos į Izraelį priešininkė. „Aš manau, kad May galėjo tapti kuo nors kitu, – teigė Julie. – Ją pirmą kartą sutikau, kai May buvo maža, talentinga mergaitė, norėjusi studijuoti vaidybą. Tačiau ji tapo aplinkybių, skurdo auka. Ji prisijungė prie radikalios partijos „Otzma le Yisrael“ (liet. „Stiprybė Izraeliui“). Jų tikslas – „išvalyti“ šalį nuo nežydų, pirmiausia arabų, taip pat migrantų. May turi savo puslapį feisbuke su tūkstančiais sekėjų. Tai buvo pirmas mano filmuotas žmogus, visiškai kitoks nei aš, su kuriuo niekaip negalėjau susitapatinti. Tiesa, nors ir kontroversiška, May visada buvo drąsi. Deja, šiandien ji tapo dar radikalesnė nei anksčiau ir su manimi nebesikalba.“
Andrew istorija
Iš Pietų Sudano kilęs Andrew – charizmatiškas, protingas, aktyviai įsitraukęs į Tel Avivo afrikiečių bendruomenės gyvenimą, tačiau būtent jis gavo nurodymą palikti šalį vos per dvidešimt keturias valandas. „Aš greitai nuvažiavau į bažnyčią, kur sudaniečiai buvo susirinkę (jie ten meldėsi, verkė) ir paklausiau: „Andrew, ko tau reikia?“ Jis atsakė, kad reikia vaistų, nešiojamų kompiuterių ir klaviatūrų su hebrajiškomis raidėmis vaikams (šie svajojo studijuoti Izraelio universitetuose, tad mokėsi hebrajų kalbos)“, – pasakojo Julie.
Filme rodomas sprendimas grąžinti 500 sudaniečių išskyrė daug šeimų, įskaitant ir paties Andrew – jo žmona ir vaikai liko Izraelyje. Esu tikra, kad jie niekada nebepamatys Andrew. Beje, daug vaikų, kurie buvo grąžinti į Pietų Sudaną, mirė, nes neturėjo tai šaliai reikalingo imuniteto.
Horizonte – moterų problemos ir žydų bei arabų konflikto atgarsiai
Režisierė prisipažino po filmo „Galutinė stotis“ norėjusi pailsėti nuo sudėtingų temų ir sukurti filmą kad ir „apie rožinius burbulus“. „Tačiau, žinoma, taip nenutiko, – šypsojosi Julie. – Šiuo metu baigiu dirbti ties filmu apie moteris, kurios buvo labai sėkmingos, bet sulaukusios penkiasdešimties dėl pasikeitusių aplinkybių prarado darbus ir savo vietą visuomenėje. Savo laikmečiu jos buvo feministės, orientuotos į karjerą, nenorėjo tapti tokiomis, kaip jų mamos, siekė didelių tikslų, nebijojo išsiskirti, jei nebuvo laimingos. Filmas vadinasi „The New Poor Woman“ (liet. „Nauja vargšė moteris“). Na, o filmas, kurį filmuoju dabar, yra apie Jeruzalę“, – pasakojo režisierė.
Julie pasakojimas mus nukėlė dvidešimt metų atgal – tuomet, kai buvo pasirašyti Oslo akordai, suteikę vilčių, kad konfliktas tarp žydų ir arabų dėl Palestinos valstybingumo bus išspręstas taikiai, radus abiems pusėms priimtiną sprendimą. Tuo metu garsus Izraelio naujienų žurnalistas ir televizijos laidų vedėjas Chaimas Yavinas, Izraelyje vadintas tiesiog „ponu Televizija“, sukūrė dokumentinį filmą „Jeruzalė nebelaukia“.
Praėjus dvidešimčiai metų, Julie drauge su dabar aštuoniasdešimt ketverių metų Chaimu Yavinu kuria naują dokumentinį filmą. „Prieš dvidešimt metų viskas atrodė optimistiškai, regėjosi, kad taika laukia už kampo... Aš noriu sugrįžti prie filmo veikėjų ir vietų ir parodyti, kas ir kaip pasikeitė. Man pavyko surasti didžiąją dalį filmo herojų“, – pasakojo Julie.
Abiejų filmų veiksmas vyksta tiek Rytų, tiek Vakarų Jeruzalėje. Juose daug arabų veikėjų, taip pat žydų ekstremistų. „Neseniai filmavome arabų dominuojamame Silwan rajone, į kurį persikėlė dvylika žydų šeimų. Įvažiavimas buvo užblokuotas, tad palikau mašiną ir toliau ėjau pėsčiomis. Naujakuriai žydai mums sakė „Jūs, kairieji, eikit šalin, jūs esate prieš Izraelį“. Buvo daug įtampos, mėginimų sudaužyti filmavimo kamerą. Galiausiai mus įsileido viena arabų šeima, ten ir prabuvome iki ketvirtos ryto.
Filmavome ir vieną šeimą, kurios tėvas priklauso „Fatah“ politinei partijai, vienas iš sūnų – „Hamas“, kitas – „Hezbollah“, duktė – komunistinių pažiūrų, o dar vienas sūnus visada buvo taikus, ramus. Neseniai ši šeima dalyvavo palestiniečio berniuko laidotuvėse, kurių metu nuosaikusis sūnus buvo pašautas Izraelio kareivio. Po to įvykio jis tapo dar radikalesnis už savo brolius, – pasakojo Julie. – Na, o netrukus planuojame filmuoti dvi arabų šeimas, kurių namų teritorijose įkurtos žydų gyvenvietės.“
Pokalbio su Julie metu neapleido jausmas, kad tai žmogus, atradęs savo kelią ir tikintis, kad įtaigiai parodytos „nepatogios“ istorijos abejingų nepaliks. Julie nebijo kalbėti apie visuomenės skaudulius, o jos filmai žiūrovus moko sąmoningumo ir pilietiškumo – vertybių, aktualių bet kuriame pasaulio krašte.
