Baltijos ir Turkijos kultūros akademija Vilniuje pristatė čekų kilmės amerikiečių režisierės T.S.Hesser filmą „Meilė yra veiksmas“ („Love is a Verb“).
Jame pasakojama apie turkų musulmonų dvasininko Fethullah Güleno įkurtą socialinį ir religinį judėjimą „Hizmet“ (liet. „Savanoriška tarnystė“).
Judėjimo dalyvių pabrėžiama kultūrinio ir religinio dialogo svarba paskatino režisierę, kuri po 2001 metų rugsėjo 11-osios įvykių buvo pradėjusi perdėtai bijoti musulmonų, pažvelgti į religinius konfliktus kitomis akimis.
Jau metus sėkmingai keliaujantis po įvairius JAV ir Europos kino festivalius filmas „Meilė yra veiksmas“ po išpuolių Prancūzijoje įgavo naujų prasmių ir tapo dar aktualesnis.
– Kaip kilo sumanymas sukurti filmą apie judėjimą „Hizmet“? Daugeliui jis gali pasirodyti propaganda? – paklausiau į filmo premjerą Vilniuje atvykusios T.S.Hesser.
– Net neslepiu, kad norėjau paskatinti vakariečius atidžiau įsižiūrėti į jiems menkai pažįstamą pasaulį, pažinti jo vertybes.
Pradėjau kurti filmą susižavėjusi ne šiuo judėjimu ar jo lyderiu, bet jų idėjoms pritariančių konkrečių žmonių veikla.
Norėjau, kad apie tą veiklą sužinotų kuo daugiau žmonių JAV. Mat Jungtinės Valstijos šiuo metu kenčia nuo dvasingumo stokos, o musulmonų pasaulis – nuo prastai tvarkomų viešųjų ryšių.
– Ar iš tiesų tikite, kad „Hizmet“ idėjų šalininkai gali pakeisti pasaulį?
– Man svarbiausia, kad tie žmonės pasiryžę rizikuoti gyvybe, kad išmokytų kitus atsikratyti neapykantos. Pavyzdžiui, Sarajeve jie kuria įvairiatautį chorą, kad tie žmonės nenorėtų vėl pradėti kariauti.
– Ar nebuvo sunku bendrauti su vienu žymiausių musulmonų lyderių? Juk jūs ne tik vakarietiškos kultūros atstovė, bet ir moteris.
– Ne. Aš sutikau vyresnį, bet labai drovų ir dvasingą žmogų. Manau, kad jam nebuvo labai lengva priimti tokią asmenybę kaip aš.
Gana plepi amerikietė staiga įsiveržė į jo teritoriją ir puolė klausinėti. Tačiau nemanau, kad jis su kuo nors kitu būtų buvęs dar mandagesnis ir geranoriškesnis.
Nors esu moteris, neteko sutikti musulmono, kuris žiūrėtų į mane įtariai ar nepasitikėdamas.
– Nekilo jokių problemų net ir dėl to, kad jūs blondinė?
– Ne! Tai gerokai padėjo! (Juokiasi.)
– O kodėl filme daugiausia matome vyrus? Moterys – tik mokykloje, chore. Iš daugelio istorijų tik viena yra apie inžinierę, Irake tvarkančią vandens tiekimo sistemą.
– Šios moters istorija man buvo labai įdomi, nes ji atspindi svarbų dalyką, apie kurį nedažnai susimąstome.
Vyrai metų metus sprogdina Iraką, o atstato jį dabar daugiausia moterys.
Toms moterims tenka pasipriešinti ne tik kultūros normoms, su kuriomis jos išaugo, bet ir savo motinoms, kurioms atrodo, kad jos eina klaidingu keliu.
Ateityje norėčiau daugiau pasidomėti šį judėjimą palaikančiomis moterimis. Jų istorijos – iš tiesų sukrečiančios, įdomios, neįprastos.
– Kaip priima jūsų filmą žiūrovai? Ypač po išpuolių prieš „Charlie Hebdo“ redakcijos darbuotojus Paryžiuje?
– Šiltai. Tačiau manau, kad jo pasižiūrėti ateina tie žmonės, kurie širdyje pritaria santarvės idėjai. Neįsivaizduoju, kaip jį žiūrėtų tie, kurie bijo ar nekenčia musulmonų.
Rytų Europos žmonės – daug kentėję. Jie įtarūs ne tik musulmonų atžvilgiu.
Dar būdama maža Čikagoje mačiau, kad čekai įtariai žiūri į lietuvius, o lietuviai nepasitiki lenkais. Visada būdavo mes ir jie.
Todėl man ir patiko F.Güleno pasiūlymas palikti širdyje vietos tam, kurio tu nepažįsti, išmokti pasitikėti žmonėmis.
Tiesa, nors Lietuvoje lankausi pirmąsyk, daug žinau apie jūsų istoriją, pogrindinį judėjimą, pasipriešinimą rusams, santykius su Sovietų Sąjunga.
Kažkada mačiau Lietuvą Amerikos lietuvių akimis, ir tas vaizdas visada būdavo persmelktas ilgesio bei liūdesio.
Užaugau visai šalia Čikagos, aplink buvo ypač daug rytų europiečių. Bendruomenės pagrindas buvo atvykėliai iš Bohemijos (Čekija), tarp kurių – ir mano šeima, taip pat lenkai ir lietuviai.
Todėl atvykusi į Lietuvą pasijutau tarsi vėl būčiau dešimtmetė mergaitė. Vaikystę primena net maisto kvapas, restoranai, pastatai, net žmonių veido išraiška.
Visa tai man atrodo labai sava, pažįstama.
Stato mokyklas ir ligonines
Turkų musulmonų dvasininkas F.Gülenas – 1960 metais prasidėjusio socialinio ir religinio judėjimo „Hizmet“ (liet. „Savanoriška tarnystė“) įkvėpėjas ir vadovas. Dar būdamas jaunas pamokslininkas jis vienas pirmųjų išdrįso aiškindamas Koraną pabrėžti mokslo, išsilavinimo, demokratijos, lyčių lygybės svarbą.
1999 m. išvyko gydytis į JAV. Iki šiol gyvena savanoriškoje tremtyje Pensilvanijoje, nenorėdamas tiesiogiai veltis į konfliktą su jo idėjų nepalaikančiais Turkijos politikais.
Po 2011 m. rugsėjo 11-osios teroro aktų F.Gülenas viešai pareiškė, kad teroristai ir žudikai neturi teisės dangstytis islamo vardu.
Dienraštis „The Times“ 2013 m. F.Güleną pavadino vienu įtakingiausių lyderių pasaulyje.
Pagrindinė F.Güleno mokymo idėja yra ta, kad svarbiausia – kokybiškas ir visuotinis žmonių švietimas. „Statykite ne mečetes, o mokyklas“, – yra pasakęs F.Gülenas.
Savanoriška veikla paremtas „Hizmet“ judėjimas populiarus daugelyje šalių. Tačiau jo nariai neregistruojami, todėl nežinoma, kiek tiksliai jų yra šiandien.
„Hizmet“ idėjas palaikantys žmonės kuria mokyklas, ligonines karo nusiaubtuose regionuose, suteikia galimybę įgyti išsilavinimą talentingiems vaikams iš neturtingų šeimų.
