Šeštadienį pasibaigusiame Berlyno kino festivalyje P.Greenaway parodė chuliganišką biografinę juostą apie S.Eizenšteiną, kuris, keliaudamas po Meksiką, praranda nekaltybę su savo gidu Palomino Canedo. Prie filmo kūrimo turėjo prisidėti Rusijos valstybinis kino fondas, bet jo atstovai, susipažinę su scenarijumi ir pamatę, kad jame daug dėmesio skiriama pagrindinio herojaus netradicinei lytinei orientacijai, atsisakė dalyvauti projekte.
P.Greenaway sukūrė filmą ir be rusų pagalbos, o Berlyne apkaltino juos homofobija. „Aš esu didelis genialiojo kino režisieriaus S.Eizenšteino gerbėjas, bet rusai „užsiciklinę“ dėl homofobijos, todėl negalėjome kartu dirbti. O kur jų pačių filmai apie S.Eizenšteiną? Rusai nenorėjo prisidėti prie filmo, kurioje pasakojama apie S.Eizenšteino susižavėjimą jaunu meksikiečiu“, – kalbėjo P.Greenaway Berlyne.
Jis sakė, kad S.Eizenšteinu žavisi visą gyvenimą, peržiūrėjo visus jo filmus, išstudijavo rašytinius darbus, apsilankė tose vietose, kur jis filmavo. Ypač domėjosi jo nebaigtu filmu apie Meksiką. S.Eizenšteinas ten nufilmavo daug medžiagos, kuri praėjusio dešimtmečio 4-ajame dešimtmetyje buvo parduota studijai „Paramount“. Kino klasiko 100-mečio proga Rusijos valstybinis kino fondas S.Eizenšteino negatyvus iškeitė į kitą archyvinę medžiagą. 1998 metais Sankt Peterburgo kinotyrininkas ir režisierius Olegas Kovalovas sukūrė savą S.Eizenšteino filmo „Tegyvuoja Meksika!“ versiją – pafantazavo, kaip tas filmas būtų galėjęs atrodyti.
P.Greenaweay filme S.Eizenšteinas, atsidūręs Meksikoje, nuolat vaikšto be kelnių, šokinėja ant didžiulės lovos. Šiame guolyje jis daugiausia ir leidžia laiką, užuot kūręs filmą. Ten jis ir sutinka gražuolį meksikietį, kuriam tiesiog neįmanoma atsispirti, ir praranda su juo nekaltybę.
Rusijos laikraščio „Moskovskij komsomolec“ apžvalgininkė Svetlana Chochriakova, recenzuodama filmą, teigė: „Į šią sceną negalima rimtai žiūrėti. Ji visiškai juokdariška. S.Eizenšteinas per sueitį kraujuoja, patiria naujų pojūčių, sukelia savo kūne revoliuciją. Po to meksikiečių meilužis įbes jam į sėdynę raudoną vėliavėlę. Taip įvyks dar vienas Žiemos rūmų šturmas. Sovietinio režisieriaus galva visiškai pramušta revoliucinėmis idėjomis. Tačiau jis pats – nevykęs klounas gauruota galva, su snarglių upeliais panosėje. Kelionėje po Meksiką tarsi blankus šešėlis jį lydi jaunas kinematografininkas Griša Aleksandrovas, būsimasis sovietinio kino klasikas, „Linksmųjų vyrukų“ autorius. Jei P.Greenaway savo „trešą“ (iš anglų kalbos žodžio trash – šiukšlės; terminas reiškia žanrinius filmus, eksploatuojančius populiarią temą siekiant greito pelno), komiksą, provokaciją (bet kuris apibūdinimas tinka) būtų sukūręs prieš 15 metų, savo aukso laikais, tai būtų buvę žiauriai šaunu ir fejeriška, būtų įžeidęs gal tik puritonus. O dabar filmas atrodo sunkiasvoris ir netgi paikas. Portretinio panašumo P.Greenaway nesivaikė. Tik plati kakta primena mūsų klasiką.“
Kitas Berlyno kino festivalio svečias iš Rusijos – laikraščio „Komersant“ kino apžvalgininkas Andrejus Plachovas apie P.Greenaway filmą rašė: „P.Greenaway filmas (...) turėjo tapti banalybės ir prasto skonio viršūne. Kad ir kaip būtų keista, kaip tik šis filmas, anaiptol ne šedevras, sugrąžina mus į tokį kiną, kuriame ne tik virtuoziškai slysta kamera ir šmėkščioja belytės chimeros Nicole Kidman, Natalie Portman ir visur esančio Jameso Franco veidaiы, bet ir pulsuoja emocijos bei meninės idėjos, tegul ir įvilktos į komikso rūbą. Net skandalingiausias šio filmo kadras (...) visiškai vykęs. Tai karališka dovana: P.Grenaway padovanojo S.Eizenšteinui asmeninį gyvenimą, kurio jis greičiausiai neturėjo.
P.Greenaway, taip išgąsdinęs mūsų Valstybinį kino fondą ir S.Eizenšteino kūrybos tyrinėtojus, be jų pagalbos sukūrė filmą, skatinantį prisiminti jo ankstesnes puikias provokacijas – filmus „Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis“ ir „Makono vaikas“. Net temperamentas grįžo į racionalų P.Greenaway postkinematografą. Išėjo valiūkiškas, šiek tiek lengvabūdiškas, o svarbiausia – labai aktualus filmas, turint galvoje naują rusų kultūros asmenybių kanonizavimo bangą jų tėvynėje. Sovietiniais laikais nagrinėti Piotro Čaikovskio intymų gyvenimą (kaip, beje, ir Gustavo Mahlerio bei kitų didžiųjų) teko Kenui Russellui, dabar tą misiją perėmė jo tėvynainis P.Grenaway. Ir jam už tai nuoširdi žmogiška padėka.“ Rusų kino apžvalgininkai spėja, kad Rusijoje filmas „Eizenšteinas Gvanachuate“ nebus rodomas.
Parengė Milda Augulytė
