Giedrė Žickytė į kiną skriejo ant „Sidabrinės gervės“ sparnų

Dokumentinio kino režisierę Giedrę Žickytę galėtum vadinti Sidabrinės gervės numylėtine. Šie apdovanojimai ar bent jų nominacijos neaplenkia jos filmų.

G.Žickytę galima vadinti Sidabrinės gervės numylėtine. Šie apdovanojimai dažniausiai neaplenkia jos filmų.<br>Nuotr. iš „Scanoramos“ archyvo
G.Žickytę galima vadinti Sidabrinės gervės numylėtine. Šie apdovanojimai dažniausiai neaplenkia jos filmų.<br>Nuotr. iš „Scanoramos“ archyvo
Daugiau nuotraukų (1)

Rūta Oginskaitė („Lietuvos rytas“)

Apr 28, 2015, 6:00 AM, atnaujinta Jan 5, 2018, 4:56 PM

Debiutinis „Baras“ buvo apdovanotas kaip geriausias televizijos filmas , „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ nominuotas kaip geriausias ilgametražis dokumentinis, o „Meistras ir Tatjana“, pasakojantis apie fotomenininko Vito Luckaus gyvenimą, šiemet sulaukė net penkių nominacijų.

„Man atrodo, kad dokumentiniam filmui tai labai daug, – sakė 34 metų režisierė. – Būna savaime suprantama, kai keliskart nominuojamas pavykęs vaidybinis filmas, bet dokumentiniam tai neįprasta. Nenoriu girtis ir nesigiriu – aš džiaugiuosi.“

– Trimis iš tų nominacijų yra pagerbti žmonės, su kuriais dirbote: operatorius, kompozitoriai, montažo režisieriai. Norėčiau iš jūsų išgirsti apie kiekvieną. Ką reiškia dirbti su kūrybingu, išradingu, nenuilstančiu operatoriumi Audriumi Kemežiu?

– Pirmiausia priminsiu: Audrius Kemežys už „Meistrą ir Tatjaną“ jau apdovanotas Kinematografininkų sąjungos prizu ir nominuotas Lietuvos operatorių asociacijos Ąžuolo prizui, kurio laureatas paaiškės gegužės pradžioje. Vadinasi, Aaudraus Kemežio darbas jau triskart pastebėtas!

Audrius yra meistras. Jautrus ir keliantis didžiulius reikalavimus viskam, ką jis daro. Dirbti su juo – garbė ir malonumas, o kartais ir sunkumas. Nes Audrius nepaprastai kūrybiškas ir nepriklausomas. Susipykdavome dėl to, nesikalbėdavome, o paskui jis savarankiškai kažką labai puikiai nufilmuodavo. Ir vėl atleisdavai jam už jo nepriklausomybę.

– Nenustebsiu, jei įspūdžiai apie darbą su montažo režisieriais Danieliumi Kokanauskiu ir Dominyku Kilčiausku panašūs. Juk tai irgi režisierių labai vertinami profesionalai.

– Tikrai, su montažo režisieriais, kaip ir su operatoriumi, kartais ištisomis dienomis ginčydavomės, ir tai būdavo labai įdomu. Visa diena – diskusijai, kaip sujungti kadrus, kaip atrasti geriausią sprendimą. Tai normali ir iš tikrųjų džiuginanti proceso dalis, nes dirbi su kūrėjais, o ne su vykdytojais. Dėl jų visų patirties ir profesionalumo filmas „Meistras ir Tatjana“ yra toks, koks yra.

Dabar pasakysiu ne kaip režisierė, ne kaip kino profesionalė, bet jau kadangi nominuota, tai galiu ir paprasčiau išsireikšti: su savo bendrakūrėjais reikia kaip su vyrais elgtis. Reikia jiems leisti kurti, o ne tiesiai sakyti: noriu to ir to. Kai daug laiko dirbi kartu, atrandi savus receptus tikslui siekti.

– Du montažo režisieriai, du kompozitoriai?

– Tai todėl, kad labai ilgai dirbau su tuo filmu, o žmonės, kurie man padėjo ir labai daug padarė, jau buvo pasižadėję kitiems. Didžiąją montažo dalį buvome padarę su Danieliumi Kokanauskiu, ir turėjau išleisti jį dirbti su kitu filmu, nes terminai spaudė. Su kompozitoriumi taip pat atsitiko.

Pradėjome su Giedriumi Puskunigiu, kuris mano manymu – genialus menininkas, ir filmo medžiaga jam labai patiko. Jis leido naudoti savo muziką, parašytą spektakliui „Dėdulės sapnas“, kurios aš labai norėjau „Meistrui ir Tatjanai“, ji man buvo kaip atspirties taškas. Ir vėl terminai – nebaigus mūsų darbo, Giedrius buvo laukiamas kitame filme.

Tada pasikviečiau savo draugę Jurgą Šeduikytę, kuri svajojo rašyti muziką kinui, ir jai labai patiko tema. Giedrius Puskunigis tam neprieštaravo. Ir Jurga per neįtikėtinai trumpą laiką sukūrė originalų garso takelį toms filmo vietoms, kur jo trūko. Abiejų kompozitorių darbas pranoko mano sugalvojimus. Kūrybiniame darbe paprastai taip ir būna.

Visada turbūt  gyvenime ateina tie žmonės, kurie tau reikalingi. Todėl, galvoju, taip turėjo viskas susidėlioti: vienas montažo režisierius – pratęsti kito darbą, kaip ir Jurga papildė Giedriaus muziką. Esu visiems labai dėkinga.

Dar norėčiau paminėti ir kitus žmones, kurių darbas yra reikšmingas filmui. Žiūrovai gal neatkiria, bet sąmonė užfiksuoja ne vien muziką, bet visą filmo garsą, o „Meistrui ir Tatjanai“ garso dizainas labai svarbus, todėl man gaila, kad Sidarinės gervės neturi nominacijos garso režisieriams. 

„Meistro ir Tatjanos“ garso dizainą kūrė Vytis Puronas. Jo darbas suteikia daug mistikos filmui. Kūrėme garsą nuotraukoms! Sukuriu savo nominaciją – ir Vyčiui Puronui, ir vaizdo postprodukcijos grupei „Madstone“, su kuria dirbti buvo tikras kūrybinis malonumas.

Nominuočiau visą savo komandą. Ir būtinai prodiuserę Dagnę Vildžiūnaitę, su kuria per septynerius metus nuėjome visą filmo kelią nuo sumanymo iki premjeros. „Meistras ir Tatjana“ Lietuvos kino teatrų ekranus pasieks rudenį, o filmo kelionės po tarptautinius festivalius prasidės iškart po Sidabrinių gervių ceremonijos.

– Ką jums reiškė Sidabrinės gervės apdovanojimas ankstyvajam filmui „Baras“?

– „Baras“ buvo mano pirmas nebestudentiškas filmas. Įvertinimas „Sidabrine gerve" tarsi suteikė man galimybę įeiti į kiną. Aš tarytum stovėjau ant slenksčio ir man pasakė: „Galima“. Tai buvo taip netikėta. Net dėkojimo kalbos nebuvau susigalvojusi.

Kiekvienas jaunas kūrėjas jaučiasi nedrąsus. O aš jau buvau pradėjusi kurti savo naują filmą – „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ – todėl „Sidabrinė gervė“ man suteikė pasitikėjimo. Jau nebekilo klausimas „o kas ji tokia“. Pasikeitė net ir mano artimųjų požiūris į mano režisūrą – kad tai gal ne vien laisvalaikio užsiėmimas. Juk niekas manęs tada nežinojo ir niekas manimi netikėjo, išskyrus gal Skirmantą Valiulį, kuris mane paskatino eiti į dokumentiką.

Praėjo savaitė po anų apdovanojimų, ir aš išvažiavau į Krokuvos dokumentinio kino  festivalį pristatinėti savo naujo projekto (tai vadinasi pičingas): prieš užsienio televizijų atstovus, prieš prodiuserius tu turi išeiti ir per septynias minutes papasakoti sumanymą. Tai ir buvo projektas apie „Antį“ ir mūsų revoliuciją.

Projektus pristatinėjo patyrę režisieriai, kurie galėjo kažkuo pasigirti, o aš – debiutantė, bet jau apdovanota. Apie mane taip ir pranešė: „ką tik gavusi nacionalinį kino apdovanojimą“. Tai buvo rimtas mano pozicijų sustiprinimas.

O dabar – penkios nominacijos! Vadinasi, filmas ryškus ir išsiskyrė šių metų kontekste. Kaip man pasakė kita šiemetė Sidabrinės gervės nominantė aktorė Aistė Diržiūtė, „pamačiusi tavo filmą apie Vitą Luckų, aš dabar žinau kaip gyventi“. Man buvo lygiai toks pat jausmas, kai žiūrėjau Luckaus nuotraukas ir rinkau medžiagą filmui apie jį. Ir dėl ko aš tą filmą dariau? Kaip tik dėl to, kad visas pasaulis sužinotų apie Luckų.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.