Režisierė A. Varda ne ragana, bet tikrai sugeba daryti stebuklus

Per daugiau nei keturiasdešimt metų A.Varda (g. 1928 m.) sukūrė daugiau kaip trisdešimt filmų, kurių neįmanoma suklasifikuoti, sudėlioti į lentynėles. “Skalvija“ parodys A.Vardos filmus, kuriuose režisierė smalsiai ir ironiškai stebi tikrovę ir kuriais spinduliuoja vidinę laisvę.

...Skamba ritminga muzika, juodaodžiai madingomis afro šukuosenomis linguoja į taktą. Jų daug – jaunos moterys, vaikai, vyrai juodais odiniais švarkais. Iš improvizuotos tribūnos skamba audringi žodžiai, kviečiantys protestuoti prieš baltųjų savivaliavimą.

Kamera sustoja prie vieno šio susibuvimo dalyvio, įsiklauso į kito žodžius, stebi, kalbina ir mato tai, kas galbūt bus akivaizdu tik po keliasdešimties metų. Susibūrimas primena bendruomenės šventę. Tačiau iš tikrųjų tai teroristinės organizacijos „Juodosios panteros“ susirinkimas.

Vieną audringųjų 1968-ųjų dieną jį nufilmavo prancūzų režiserė A.Varda. Dabar „Juodosios panteros“ – ne tik dokumentinio kino klasika. Filmas užfiksavo naujos afroamerikiečių tapatybės radimąsi. Tos, kuri triumfavo per pastaruosius JAV prezidento rinkimus.

A.Varda turi išskirtinį talentą užčiuopti tai, kas dar tik formuojasi, dar nematoma, bet jau tvyro ore. Jau paženklinta būsimų permainų ir naujos tapatybės dvasios. Matyt, taip yra todėl, kad pati režisierė nuolat keičiasi,  kartu išlikdama savimi – neįtikėtinai smalsi, gyvybinga, stoiškai priimanti gyvenimo iššūkius.  

Ankstyvieji A.Vardos filmai jau tapo klasika, o ji pati kartais pavadinama prancūzų Naujosios bangos senele. Tačiau taip gali sakyti tik tie, kurie niekada nematė režisierės ir jos filmų.

Kokiai kitai gyvai kino klasikei šautų į galvą persirengti bulve ir taip pristatyti savo instaliaciją Venecijos menų bienalėje? Kai 2009 metų vasarį A.Vardai teikė prancūzų kino akademijos „Cezarį“ už geriausią dokumentinį filmą, į sceną pakilo žvali pagyvenusi moteris sidabriniais aukštakulniais bateliais. Ji grakščiai juokavo ir dėkojo bendradarbiams. Sunku buvo patikėti, kad A.Vardai jau per aštuoniasdešimt.

„Cezariu“ apdovanotas filmas „Agnes paplūdimiai“ – tai autobiografinis pasakojimas. Kartu ir išpažintis, ir prisipažinimas meilėje tam, kas A.Vardai gyvenime svarbiausia, – kinui ir vyrui režisieriui Jacques'ui Demy.

A.Varda bando papasakoti apie save, bet nuolat nukrypsta nuo pagrindinės temos, nes jai akivaizdžiai įdomiau rodyti pasaulį ir žmones. Kalbėti apie juos. Todėl net trumpas pasakojimas apie jubiliejų tampa į režisierės namus susirinkusių draugų portretu.

Beje, į tą filme užfiksuotą jubiliejų svečiai rinkosi su šluotomis. Simboliškos dovanos buvo ilgais ir trumpais kotais, paprastos ir spalvotos, senoviškos ir madingos, dekoratyvios ir praktiškos. A.Varda nėra ragana, bet ji tikrai sugeba daryti stebuklus. Nes yra kino režisierė ir fotomenininkė. Ir, žinoma, neįsivaizduoja gyvenimo be kačių. Katės pasirodo kiekviename A.Vardos filme. Viena tokia raina gražuolė tapo A.Vardos kino studijos „Cinema Tamaris“ emblema.

Dažniausiai A.Varda prisimenama, kai kalba pasuka apie moterų kiną, apie kino feministes, kurios apie save pareiškė 7-ojo dešimtmečio pradžioje. Savęs ji prie tokių nepriskiria, bet, matyt, dėl įgimto kuklumo. Nes būtent iš jos filmų dabar gali sužinoti, kaip 6-ajame ir 7-ajame dešimtmečiais formavosi nauja moters tapatybė.

Neabejoju, kad sukūrimo metais tie filmai turėjo stebinti savo revoliucinga dvasia. Pavyzdžiui, jie teigė, kad moteris pati turi spręsti, gimdyti ar ne, pati turi rinktis gyvenimo kelią, reikšti savo požiūrį į pasaulį. Juk dar 7-ojo dešimtmečio pradžioje prancūzė negalėjo net savarankiškai (be vyro ar tėvo leidimo) atidaryti sąskaitos banke.

1958 m. laukdama kūdikio A.Varda sukūrė filmą „Mufo kvartalo opera“.  Filmo pradžia simboliška – nėščios moters pilvo vaizdą keičia didžiulis tuščiaviduris moliūgas, kurį perpjauna per pusę ir išima sėklas. Po jų seka Paryžiaus turgus – garsiosios miesto įsčios.

Režisierė norėjo parodyti pasaulį nėščios moters akimis, perteikti jos jausmus. Labai asmeniškos intonacijos filmas atskleidė slapčiausius moterų išgyvenimus, mintis, baimes. Kiek vėliau režisierė prisipažino: „Man regis, kinas yra savotiškas išlaisvintojas. Jis leidžia gyventi mūsų jausmams.“

Moters, jos pasirinkimo, kūno, motinystės tema nuolat pasikartoja A.Vardos filmuose. Ji susipina su mirtimi, nėštumu, abortais. A.Varda vaizduoja moterų kovą už pasirinkimo, kūno laisvę. Tai ne skambūs žodžiai, nes 7-ajame dešimtmetyje prancūzės vykdavo į užsienį daryti abortų. Vienas tokių „taškų“ buvo Amsterdamas.

Režisierė ne kartą lydėjo savo drauges į panašias „abortų keliones“. Jos namuose Paryžiuje taip pat slapta buvo daromi abortai. Filmuose A.Varda atkuria tos epochos dvasią, nors ji pati savęs niekad nelaikė kovotoja, bet ji visada stengėsi išsaugoti savąją menininkės nepriklausomybę.

Klausimai, kuriuos filmuose kelia A.Varda, yra amžini, bet moterų kinas juos papipildė ir naujais: „Ką reiškia būti moterimi?“, „Kokia tikroji moters vieta modernioje visuomenėje?“.

A.Vardos filmuose galima stebėti, kaip paprastų prancūzių gyvenime, skambiai tariant, įgyvendinamas pamatinis Simone de Beauvoir teiginys: „Moterimi negimstama. Ja tampama“. 8-ojo dešimtmečio viduryje režisierė sukūrė du filmus, kurie pabandė atsakyti į tuos klausimus.

Vaidybinis filmas „Viena dainuoja, kita – ne“ (1976) pasakoja dviejų draugių istoriją. Jos susipažįsta 6-ojo dešimtmečio pabaigos Paryžiuje. Viena yra narsi paauglė Pom, pasiryžusi keisti pasaulį. Kita – fotografo sugyventinė, nedrąsi kaimietė, auginanti du vaikus. Jos susidraugauja, kai Pom paskolina pinigų draugės abortui. Vėliau jų keliai tai išsiskiria, tai susilieja, bet A.Vardai rūpi papasakoti ne tik moteriškos draugystės istoriją. Tai ir filmas apie pasirinkimą, sąmoningą motinystę. Pom ne iškart tampa motina. Ji atiduoda savo kūdikį auginti vyrui, nes dar nesubrendo būti motina. Tai ateis vėliau, kai gims kitas kūdikis.

Režiserė nostalgiškai prisimena filmavimą: „Filmavimo aikštelėje visąlaik buvo vaikų, nes to reikalavo siužetas. Vieno mėnesio, dviejų, trijų, pusės metų, dvejų metukų. Jei vaikutis visai mažas, tada su juo buvo motina, bet dažnai ji negalėdavo ateiti ir patikėdavo kūdikį man. Tada vaiku užsiimdavo visi ir man tai atrodė nuostabu.

Pavyzdžiui, tos akimirkos, kai elektrikas keisdavo kūdikio palutes arba dekoratorius eidavo pasivaikščioti su „įsisiautėjusiu“ mažyliu. Egzistuoja ne tik profesija, bet ir dar daug svarbių dalykų. Tad kodėl vaikus mylinčiam vyrui nepabūti su jais, kol moteris tikslina kadrą. Po minutės vaikas bus jau ant mano rankų, nes... elektrikas turi statyti šviesas. Jei jis išalks, esu pasirengusi atnešti sumuštinį, jam arba dekoratoriui. Tai visai ne demagogija. Jei norite, visa hierarchijos ir paslaugų teikimo sistema ištirpo žmonių santykiuose.“

1975m. pasirodęs aštuonių minučių „Moterų atsakymas“ – taip pat unikalus savo laiko dokumentas. A.Varda paklausė kelių savo draugių kinematografininkių bei advokatės, istorikės, sociologės ir, žinoma, savęs, ką reiškia būti moterimi. Atsakymai provokavo to meto visuomenę, dar nelabai pratusią įsiklausyti į moterų prisipažinimus. Kad ir tokį: „Nenoriu turėti vaikų“. Kai kurie stambūs nuogo kūno vaizdai šokiravo cenzorius. Buvo liepta juos iškirpti.

Režisierės atsakymas skambėjo taip: „Visada kalbama apie moters elgesį, jos vaidmenį. Bet aš noriu kalbėti apie moters kūną, apie mūsų kūną. Reikalauju galimybės kalbėti apie kūną, parodyti jį ir apžiūrinėti jį mūsų akimis.“

Tada A.Vardai buvo svarbu parodyti, jos žodžiais tariant, padalytą moterį. Moterį, kuriai Vakarų kultūra kelia paradoksalius ir prieštaringus reikalavimus. A.Varda sakė: „Viena vertus, mums sakoma: „Užsidaryk, būk kukli, droviai prisidengusi, nekalbėk apie savo fizinius troškimus. Būk motina, namų šeimininkė, pavyzdinga žmona.“

Tačiau iš tos pačios moters reikalaujama: „Parodyk savo kojas, kad mes parduotume pėdkelnes, atidenk savo pečius, kad parduotume kvepalus. Parodyk savo kūną, kad galėtume parduoti automobilį.“

A.Varda nenori, kad moteris reklamuotų daiktus ir pati taptų vartojimo objektu. Bet ji moka grožėtis moters kūnu.

Filme „Jane B. pasak Agnes V.“ (1987), kuris yra išradingas režisierės filmų aktorės ir draugės Jane Birkin portretas, stebina kelias minutes tunkanti panorama: kamera beveik prisiglaudžia prie nuogo, gulinčios tarsi klasikinių paveikslų Venera, aktorės kūno, įdėmiai jį tyrinėja – centimetras po centimetro, kiekvieną išlinkimą, spenelį, apgamą, plaukų sruogą – nuo pėdų iki moters veido. A.Varda grožisi iš kūno sklindančia harmonija ir kartu neįmenama to kūno paslaptimi.

Pasaulyje A.Varda išgarsinusiame filme „Kleo nuo 5 iki 7“ (1961) režiserę domino nematomas mirties prisilietimas, paženklinęs gražų kūną. Filmas prasideda kadrais, kuriuose tarsi iš pieno plaukusi gražuolė dainininkė Kleo išgirsta kortų būrėjos pranašystę.

Paskui rodomos dvi moters gyvenimo valandos, likusios iki susitikimo su gydytoju, kuris pasakys, kad Kleo serga vėžiu. Dvi klajonių po Paryžių, susitikimų su draugais ir laukimo valandos, per kurias Kleo pagaliau pradeda suvokti save – laikiną, unikalią, trokštančią mylėti.

A.Varda mėgsta žaisti. Jos filmų pavadinimus išversti itin sunku, nes tai dažniausiai idiomos, posakiai, turintys kitataučiui ne visada iškart suprantamų prasmių. Ji dažnai kuria filmus dvynius – kadaise sukurtų filmų tęsinius, vienas kitą papildančių filmų poras. Panašiai kaip kalba ji žaidžia ir kino galimybėmis, siekia atskleisti gilesnes paprastų vaizdų prasmes.

Jos filmams tinka žodis „fotografiškumas“, nes jie dažnai koncentruojasi ties objektų – daiktų, veidų, išgyvenimų “faktūra“. Iš čia ir specif iškas fotografiškas kompozicijų, rakursų, detalių elegantiškumas, būdingas tik A.Vardai. Ir nesvarbu, ką ji filmuoja – hipius ar Kubos revoliucionierius, prancūzų vargetas ar prabangius interjerus.

Bet rodydama pasaulį ji visada kalba apie save – savo patirtį, mintis, jausmus.

A.Vardos kūryba paklūsta asmeninio gyvenimo ritmui. Filmo „Dagerotipai“ (1974 -1975), kuriame režisierė pasakoja apie savo kaimynus – Daguerro gatvės gyventojus, kūrimą ribojo dvi aplinkybės – Mathieu kūdikystė ir 90 metrų elektros kabelis, prijungtas prie A.Vardos namų elektros skaitiklio. Toliau su savo kino kamera ji negalėjo nueiti. Bet radosi nuostabus filmas, užfiksavęs tam tikro sluoksnio prancūzų mentalitetą. 

„Agnes paplūdiniai“ prasideda simboliška scena: pajūryje Agnes kuria veidrodžių instaliaciją. Ji šaiposi iš savo „apvalios moteriškės“ atvaizdo, bet veidrodžiai atspindi kur kas daugiau nei tik vėjų pajūrio vėjų plaikstomą režisierės figūrą. Kinas jai yra veidrodis, atspindintis slapčiausias ir tikriausias jos mintis. A.Vardai filmai – labai intymūs, net jei ji pasakoja iš pirmo žvilgsnio nieko bendra su savimi neturinčią istoriją. Už kadro dažniausiai girdėti autorės komentaras ir tai sustiprina filmo autentiškumo įspūdį.

Vaizdus ji pasirinko gana anksti. Maištinga provincialė anksti suprato, ko nori gyvenime. Gerbiamo gydytojo duktė anksti ėmė pati diriguoti likimui. Iš pradžių pakeitė vardą – iš Arlette (tėvai ją taip pavadino miesto Arlio, kuriame ji buvo pradėta, garbei) tapo Agnes.

Paskui išplaukė į jūrą kartu Korsikos žvejais – taisė tinklus. Mokėsi fotografijos ir netrukus tapo garsiojo Jeano Vilaro teatro fotografe. Tad ne vienoje nuotraukoje įamžino to meto kino ir teatro dievuką Gerard'ą Philippe'ą. 1954 m. pajūrio miestelyje Le Puan Kurte dvidešimt penkerių metų A.Varda sukūrė pirmąjį filmą. Tai buvo ilgametražė vaidybinė juosta. Paradokumentiškas filmo stilius tarsi numatė Naujosios bangos atsiradimą. Nuo tada jos kūryboje neatskiriami dokumentinis pradas ir fikcija.

A.Varda vienodai laisvai jaučiasi ir kurdama dokumentinius filmus, ir vaidybinius, ir eksperimentinius. Bet geriausiai – tarpinėse formose – tarp vaidybinio ir dokumentinio kino. Ji naudojasi solidžia fotografės patirtimi.

„Grynakraujės“ dokumentininkės intuicija leido A.Vardai užfiksuoti ne vieną akimirką, ne vieną žmogų, kuris dabar jau tapo didžiosios istorijos dalimi, bet kuris tą akimirką tiesiog buvo jos draugu ar pažįstamu. Vienas pirmųjų jaunos fotografės „objektų“ buvo Naujosios bangos garbi namas kino klasikas Jeanas Renoiras. Jos sukurtais Fidelio Castro, Federico Fellini, Luchino Visconti portretais žavimasi iki šiol. 

Režisierės kūryboje slypi atsakymai į visus klausimus, nes filmuose A.Varda yra labai atvira. Atviresnė nei gyvenime. Gyvenime ji labiau mėgsta kalbėti apie savo filmus ir vaikus bei anūkus. Režiserė dažnai dedikuoja filmus vaikams. Nuo mažens įpratę būti filmavimo aikštelėje, vaidinti epizodinius vaidmenis, jie taip pat pasirinko kino profesijas. Duktė Rosalie tapo kostiumų dailininke, sūnus Mathieu yra aktorius. Jie abu bando jėgas ir režisūroje. Savo mamai jie padovanojo jau keturis anūkus, kuriais ji akivaizdžiai didžiuojasi.

Rosalie tėvas paliko A.Vardą, kai ši laukėsi kūdikio. Tačiau didžioji jos gyvenimo meilė buvo Mathieu tėvas – režisierius J.Demy, su kuriuo jei susituokė 1962 m. Matyt, J.Demy tiktų kadaise nuskambėjęs A.Vardos prisipažinimas: „ Aš myliu vyrus, jie man atrodo aistringi ir labai mįslingi, o tai, be abejo, suteikia jiems papildomo patrauklumo. Aš nepretenduoju juos suprasti. Jie svajoja ne apie tai, apie ką svajojame mes. Jie nesvajoja kiekvieną dieną. Jų svajos toli nuo kasdienybės. Ir jie pasiklysta tose svajose. Mus gelbsti sugebėjimas svajoti kasdien. Svajoti, kai rūpiniesi vaikais, kai plauni indus. Nemigos naktimis.“

Šis trapus, svajingas ir muzikalus vyriškis sugebėjo į prancūzų kiną perkelti amerikiečių miuziklų žavesį. J.Demy filmai – pirmiausia garsieji „Šerbūro lietsargiai“ ar „Merginos iš Rošforo“ paženklinti ypatingos poezijos. Jie subtilūs, bet kartu ir šiek tiek sentimentalūs – net filmo spalvų gama atspindi personažų jausmus.

Dviejų kino režisierių partnerystė – retas dalykas. Jų santuoka truko iki pat J.Demy mirties 1990-ųjų rudenį.

Tačiau tai nebuvo įprasta santuoka. Juk neatsitiktinai A.Vardos filmuose tokia ryški didelės šeimos ilgesio tema. Bendrame gyvenime būta ir išsiskyrimų, ir paslapčių. Vieną šeimos paslaptį A.Varda atskleidė tik 2008 metų rudenį, kai ekranuose pasirodė „Agnes paplūdimiai“. Tada ji viešai pripažino, kad penkiasdešimt devynerių J.Demy mirė nuo AIDS.

Kai J.Demy nepagydomai susirgo, A.Varda apgaubė vyrą išskirtiniu dėmesiu ir globa. Jis jautėsi pavargęs ir silpnas. A.Varda pasiūlė būdą kabintis į gyvenimą – parašyti prisiminimus. 1990 m. režisierė pagal juos sukūrė filmą „Žako iš Nanto“. Atkūrė vyro vaikystės fragmentus, jo susižavėjimą kinu, jo filmų atsiradim istorijas.

A.Varda prisimena: „Mes jį slaugėme iki pat pabaigos. Aš filmavau jį iš labai arti, nes mano atsakymas į jo ligą galėjo būti tik kinematografiškas. Stengiausi užfiksuoti jo buvimą, jo plaukus tars i peizažą, jo odą, šiek tiek išmargintą tamsių dėmių, jo į tolį žvelgiančias akis tam, kad galėčiau pasakyti sau : „Jacques'as čia lieka amžiams.“ Labai sunku papasakoti apie meilę, praradimą ir skausmą“.

J.Demy dar sulaukė šio filmo. Vėliau, jau po jo mirties, režiserė sukūrė dar du filmus apie vyrą: „Merginoms suėjo dvidešimt penkeri“ – apie „Merginų iš Rošforo“ filmavimą ir “Jacques'o Demy pasaulis“.

„Agnes paplūdimiuose“ A.Varda sako, kad kiekvieno žmogaus viduje atrastume kokį nors peizažą. Jos viduje – paplūdimius. Tai – mėgstamiausias jos peizažas. Matyt, režisierei patinka būti ties žemės ir jūros riba. Nepriklausoma dvasia vilioja į tolumas, bet stiprus ir noras jausti žemę po kojomis. Trumpai tariant, jai patinka gyvenimas ties riba.

„Kleo nuo 5 iki 7“. Birželio 11 d. 19 val., birželio 14 d. 17 val., birželio 16 d. 19 val. „Skalvijos“ kino centras, Vilnius.

„Agnes paplūdimiai“. „Atvėręs žmones, juose rastum gamtovaizdžius, atvėręs mane – rastum paplūdimius.“ Grįždama į savo gyvenimo paplūdimius, A.Varda kuria dokumentinį filmą-autoportretą. Su humoru, emocingai ji dalijasi atsiminimais apie savo patirtį dirbant fotografe, vėliau tapus režisiere, apie gyvenimą su režisieriumi J.Demy, feministinius užmojus, keliones į Kubą, Kiniją ir JAV, darbus ir šeimą. “Tai bent užmojis – kurti filmą autoportretą būnant beveik 80-ies. Ši mintis man atėjo vieną rytą Nuarmutjė paplūdimyje, kai suvokiau, kiek daug kitų paplūdimių paveikė mano gyvenimą. Norėdama papasakoti – draugams, šeimai ir kitiems – apie savo darbus bei kai kuriuos gyvenimo įvykius, juos pasirinkau kaip pasakojimą jungiančią giją.“

„Bastūnė“. Rastas sušalusios merginos lavonas. Laikas atsukamas du mėnesius atgal, kai mergina, vardu Mona, pasirodė šiame krašte. Tuo pat metu tarsi dokumentiniuose kadruose kalbinami žmonės, kuriuos ji sutiko savo kelyje. Po truputį ryškėja Monos portreto linijos, nors daug dalykų lieka neatskleisti. Jauna, graži moteris bastosi po kraštą be vietos ir tikslo. Ji statosi palapinę, paskui vėl eina, keliauja, kol jėgos išsenka. Žmonės stebisi, baisisi, gailisi... O Mona traukia savo keliu. Filmas apdovanotas Venecijos kino festivalio Aukso liūtu.

„Kleo nuo 5 iki 7“. Septintojo dešimtmečio Paryžiuje gyvena emancipuota moteris – dainininkė Kleo. Filme rodomos dvi jos gyvenimo valandos, per kurias ji turi sulaukti medicininių tyrimų rezultatų. Neįtikėtinai grakščiai ir stilingai atveriama nematoma drama. Tai vienas ryškiausių Naujosios bangos filmų, kuriame epizodiškai šmėkšteli ir J.L.Godard'o bei Annos Karinos duetas.