Kas sieja F.Fellini, A.Tarkovskio scenaristą ir Druskininkus?

Luchino Visconti, Federico Fellini, Vittorio De Sica, Francesco Rosi, Paolo ir Vittorio Taviani, Marco Bellocchio, Bernardo Bertolucci – visi šie talentingi menininkai vienu ar kitu metu negalėjo išsiversti be savo „draugo Tonino“, be jo kvapą gniaužiančių istorijų, be jo lakios fantazijos ir „įžemintų“ metaforų, be jo tobulo profesionalumo. Pagal jo scenarijų pastatytas ir Andrejaus Tarkovskio filmas „Nostalgija“. Jis – „Oskaro“ nominantas už filmų „Kazanova“ (1966 m.), „Fotopadidinimas (1967 m.) „Amarcord“ (1976 m.) scenarijus, Kanų festivalio Auksinės palmės šakelės laimėtojas už filmo „Kelionė į Kityrą“ (rež. Theodoros Angelopoulos, 1984 m.) scenarijų.

T.Guerra glaudžiai susijęs su Rusija – buvo vedęs Eleonorą Jabločkiną, su kuria praleido 35 metus, išmoko rusų kalbą . Ne kartą lankėsi SSRS, vėliau – Rusijoje, kur turėjo daug draugų dailininkų, poetų, kinematografininkų. Jo eilėraščius vertė artima draugė Bela Achmadulina, jo parodos eksponuotos Maskvos A.Puškino dailės muziejuje, Naščiokino namų galerijoje.

Nugyvenęs ilgą amžių, T.Guerra mirė 2012-aisiais eidamas 93-iuosus metus. Druskininkų vasaros teatro festivalio prezidentas režisierius Rimas Tuminas šiemet jau antrą kartą pakvietė jo našlę Lorą (Eleonorą) Guerrą ir draugus – žinomą fotografą Jurijų Rostą ir aktorių, režisierių Andrejų Chržanovskį pasidalyti prisiminimais apie šį visapusiškai talentingą žmogų. T.Guerros kūrybos vakaras vyko liepos 21-ąją. Lrytas.lt skaitytojams siūlome keletą epizodų iš turtingos T.Guerros biografijos, papasakotų jo paties ir jo artimųjų.

Išskirtinis T.Guerros biografijos siužetas – draugystė su F.Fellini, bičiuliu, bendražygiu, bendraautoriu. Jie net gimė tais pačiais metais ir toje pačioje vietoje: nuo F.Fellini Rimini iki R.Guerros gimtojo miesto Sant Arkandželo – tik valanda kelio pėsčiomis. Tikriausiai iš čia, iš bendros vaikystės Romanijos regione bei dvasinės bendrystės ir galėjo atsirasti „Amarcord“, „Orkestro repeticija“, „Ir laivas plaukia...“ – visas vėlyvojo F.Fellini pasaulis, seniai tapęs XX a. didžiojo kino dalimi.

„Beje, „amarcord“ mūsų su Federico romanjolos tarme – iš tiesų trys žodžiai: „Aš prisimenu save“, – pasakojo T.Guerra. – Mes su F.Fellini nutarėme taip pavadinti filmą, kai prisiminėme, kad mūsų jaunystės laikais Italijoje buvo populiarus aperityvas – likeris „Amaro Cora“. Dabar tas likeris nebegaminamas, o tuo metu tai buvo turtuolių, pižonų gėrimas. Užsukę į barą jie jau nuo slenksčio užsisakydavo: „Taurelę „Amaro Cora“!“ Tai tas pats, jeigu dabar koks nors naujasis rusas atvažiuotų prie restorano „Ferrari“.

„Save vadinu dzen komunistu. Deja, netikiu, kad yra kitas gyvenimas. Todėl man sunku patikėti ir tuo, kad egzistuoja Dievas. O tai mane siaubingai kankina. Man gaila. Nepaisant to, kartais staiga suakmenėju iš nuostabos, ir mano mintys apie tai, kad Dievo nėra, kad nėra kito gyvenimo, jau nieko nereiškia. Mane apstulbina tobulybė, negalėjimas ją paaiškinti.

Pavyzdžiui, prieš kelias dienas man ant kelių tupėjo katinas ir aš žiūrėjau jam į akis. Akies tobulumas visiškai sujaukė mano jausmus, nes neįmanoma paaiškinti akies tobulumo. Ir paklausiau savęs: ar tai įmanoma ir kaip gali rastis tobulybė be niekieno valios?

Pavyzdžiui, meilė. Kas apskritai yra meilė? Neįmanoma apsakyti, kas vyksta, kai tu, atrodytų, ne vaikštai, o šiek tiek pakilęs nuo žemės. Kiekvienas žmogaus turi savo slaptą būdą patekti į tą nuostabų debesį, meilės debesį. Štai paklausykite, ką pasakė F.Fellini likus dviem dienoms iki mirties, mirštantis žmogus! „Ak, jeigu galėčiau įsimylėti dar bent kartą!“ Ką jis norėjo tuo pasakyti? Kad nuostabiausias dalykas pasaulyje – būti įsimylėjusiam, nebekontroliuoti savęs, kitaip kvėpuoti. Arba jis norėjo pasakyti štai ką: „Galbūt man pavyks kitame pasaulyje rasti tai, ką galima įsimylėti, tai, kas sužadins šį jausmą?“ Ir kaip tik ten galbūt rasti Dievą... Nežinau...“

Apie 2006 metus visa Italija kartojo žodžius iš reklamos, kurią T.Guerra sukūrė televizijai. „Tonino parašė daugybę knygų, sukūrė eilėraščių ir viso kito, bet vaikai prieina prie jo ir prašo autografų, nes matė jį reklamoje. Štai ką reiškia televizija! – pasakojo jo žmona L.Guerra. – Net įsiplieskė ginčas, ar dera poetui kurti reklaminius tekstus.“

Tačiau T.Guerra nenusileido: „Pirmiausia aš pats tą tekstą parašiau, antra, pats reklaminiame klipe nusifilmavau, trečia, F.Fellini irgi filmavosi reklamose.“

Tame reklaminiame klipe T.Guerra su kažkuo kalbasi telefonu ir jo paprašė įterpti kokią nors frazę apie optimizmą. Jis sako į ragelį: „Taip, Džani, tose parduotuvėse tu galėsi rasti to, kas padės tavo optimizmui. Tačiau atsimink, kad optimizmas – tai pirmiausia gyvenimo aromatas.“ „Tą frazę apie optimizmą dabar kartoja visa Italija, – teigė Lora. – Aš apskritai manau, kad Tonino – didžiausias optimistas. Jis turi tą variklį, troškimą kurti.“

„O štai mano dovana Tonino: Maskvoje aš jį supažindinau su Andrejumi Tarkovskiu, – pasakojo L.Guerra. – Guerrą (išvertus iš italų kalbos – karas) sužavėjo tuo metu filmuoto „Stalkerio“ medžiaga, paprastomis priemonėmis sukurta metafizinė realybė. Piešinį, kurį padovanojo Tonino, Andrejus įkomponavo į kadrą – jį neša vanduo, laiko tėkmė... Jiems buvo smalsu vienas kitą pažinti. Tarsi atpažindami klausinėjo: „O kas tau patinka?“ – „O ko neapkenti?“ – „O man patinka vėjas!“ Aš jiems vertėjavau.

Kartą Andrejus prasitarė, kad viską, ką buvo galima sukurti tėvynėje, jis jau nufilmavo. Dabar norėtų kalbėti su visu pasauliu, norėtų kurti filmą Italijoje su Tonino. Mus pradėjo ypač uoliai „lydėti“, klausytis. Reikėjo ieškoti naujų kelių A.Tarkovskiui. Buvo rastas pretekstas – dokumentinė juosta apie Italiją. Trejus metus valdžia trukdė režisieriui išvykti iš SSRS, o ir ten neleido filmuoti to, ką jis nori. Pagaliau spaudžiant Italijos televizijos direktoriui Sergio Zavoli Andrejų išleido kurti filmo „Kelionės laikas“.

Romoje A.Tarkovskis gyveno viešbutyje“Leonardo“ jo pamėgtoje Kola di Rienco gatvėje, bet jautėsi vienišas ir ištisas dienas praleisdavo pas mus. Versdama jų pokalbius jaučiausi kaip bokso kriaušė tarp dviejų boksininkų!

„Nostalgijos“ sumanymas brandintas keliaujant filmavimo metu. Tonino kalbėjo: tu turi prisipildyti Italijos, paskui atmesti tai, ko tau nereikia, ir sukurti savo pasaulį. Fantazuodami kūrė personažus. Atsirado nenuovokaus žmogaus – vertėjos pseudointelektualės – paveikslas. Andrejui patiko viskas, išskyrus itales, kurios jam atrodė pernelyg praktiškos. Jį traukė suarti laukai. Tonino paklausė, kodėl A.Tarkovskis taip ilgai į juos žiūri. Andrejus atsakė: jie visur vienodi. Iš čia – nostalgija, būtent rusiškas „tėvynės ilgesys“. Todėl filmo herojus Gorčiakovas negali visa širdimi priimti grožio, jaudinančio, bet ne savo.

Pas A.Tarkovskį išleido tik žmoną, ir tai ne iš karto, o sūnui uždraudė išvykti iš SSRS. Jie jam skambindavo telefonu ir pasakodavo, kur yra, ką mato, o jis Maskvoje sekdavo pagal žemėlapį.

Kartą per vakarienę netoli Romos F.Fellini nupiešė žmogų valtyje, išgąsdintą zujančių tarp bangų ryklių, ir paklausė A.Tarkovskio, kaip jam sekasi dirbti su Tonino. Andrejus atsakė su patosu: „Dirbti su poetu negali nesisekti.“ F.Fellini nuleido akis ir viliūgiškai nusišypsojo Tonino: girdi, aš pirmas turėjau tai pasakyti. O Andrejų graužė rūpestis; išvykdamas nežinojo, ar čia grįš.

„Ko tu toks tragiškas? – ramino F.Fellini. – Gyvenk, džiaukis šia akimirka.“

Šis epizodas atskleidžia visus jų meno skirtumus. Ironiškas žvilgsnis iš viršaus į graudžius žmonių marionečių žaidimus – italų genijaus. Tragiškas gyvenimo pajautimas – ruso. Todėl „Nostalgijos“ herojus žiūri, bet nemato, neperpranta ženklų, kuriuos siunčia šv.Kotryna Sienietė. Todėl „Aukojime“ viską turėjęs žmogus sudegina savo namus, myli paskutinę kvailelę, kad galėtų gimti Išganytojas, nutolinantis pasaulio pabaigą...

Daugelį režisieriaus atradimų įkvėpė italų menininkai. F.Fellini patarė nufilmuoti mistinį, garų rūko apgaubtą baseiną nuostabiame Banjo Vinjonio miestelyje. O kiek užfiksuota Tonino pamėgtų vietų – piratų įlankėlė Amalfio pakrantėje, kur ant uolų pakopomis auga apelsinmedžiai, raudona Apulijos žemė.

T.Guerra kartais prigalvodavo už draugus jų gestus, poelgius, kurių nebuvo, bet kurių vidinę tiesą jis jautė esant. Pavyzdžiui, jam atrodė, kad mirdamas F.Fellini sakė jaučiąs makaronų – pasatelių, kuriuos ruošdavo jo motina, kvapą... Todėl jis ir netapo režisieriumi, kad dosniai dovanodavo savo vaizdinius, kliaudamasis žodžio metaforiškumu, o ne vaizdo tiesmukumu. Režisieriui M.Antonioni jis sugalvojo balto ant balto estetiką, F.Fellini – blizgančias plastikines bangas filme „Ir laivas plaukia...“ Visko neišvardysi.

Kartą vakare Tonino atkreipė A.Tarkovskio dėmesį į tai, kaip pirmieji reti lietaus lašai nukrito ant priešais esančios sienos ir paliko nesuprantamus ženklus – taip galėtų prasidėti filmas! Viską atidavęs T.Guerra paprastai nedalyvaudavo filmavimuose; tik filmo „Virš debesų“ aikštelėje jis visą laiką buvo šalia paralyžiuoto M.Antonioni.

A.Tarkovskiui Italijoje skyrė premiją, Alberto Moravia paėmė iš jo interviu, jį gaubė Tonino draugų meilė, jis norėjo čia įsigyti namą. Kartą jis pasakė, kad reikia naujo scenarijaus. Jie artėjo prie „Aukojimo“, kūrė sumanymo apmatus. Bet čia debesys sutirštėjo. Mums du kartus atsisakė išduoti vizą į Rusiją – dėl Andrejaus. Tuomet Tonino su Andrejumi susimokė: apsimesime, kad susipykome. O po to vėl dirbsime kartu. A.Tarkovskis sutiko. Tačiau 1984 metais Tonino buvo atlikta sudėtinga operacija, ačiū Dievui, sėkmingai. O Andrejaus auglys pasirodė esąs piktybinis; jį pražudė ujimas ir persekiojimas. Apie scenarijų, netapusį filmu

Rusų režisierius Sergejus Bondarčiukas sumanė sukurti filmą apie Maskvą ir norėjo, kad T.Guerra sugalvotų jam scenarijų. T.Guerra parašė, žmonos Eleonoros nuomone, puikų scenarijų, bet jis niekada taip ir nevirto filmu.

Scenarijaus pavadinimas – „Mes neišvažiuojam“. Jame buvo kelios istorijos – tam tikras koliažas. Pagrindinė herojė dirbo Kazanės geležinkelio stoties, iš kurios keleiviai važiuodavo į Sibirą, motinos ir vaiko kambaryje. Kazanės geležinkelio stoties šurmulys, minios žmonių T.Guerrai padarė tokį įspūdį, kad jis sakė: „Tai – tautų kraustymasis.“

Kitas žmogus dirbo Kultūros parko pogrindinėje biliardinėje, trečias – Leonido Brežnevo vilų prižiūrėtoju...

„Mosfilm“ kino studija sukvietė redaktorių posėdį. Jie klausinėjo T.Guerrą: „Senjore Guerra, argi jūs nematėte, kad pas mus statomi daugiaaukščiai namai? Jūs matėte Lichačiovo vaikų darželį, matėte mūsų gamyklas ir fabrikus? Kodėl gi nieko to nėra jūsų scenarijuje?“

T.Guerra tarė: „Labai jums dėkoju. Pagaliau supratau tai, ko niekaip negalėjau suprasti. Turiu dabar vykti į Italiją ir papasakoti, kad išgirdau tą patį, ką kalbėjo italų fašistai apie V.De Sicos „Dviračių vagis“. Jie kalbėjo – pas mus juk statomi daugiaaukščiai namai, pas mus čia tokie dalykai dedasi, o jūs – apie kažkokius dviračių vagis, apie kažkokį vagiliaujantį berniūkštį ir taip toliau. Dabar pagaliau supratau – galbūt mes tada klydome, jei dabar jūs man kartojate tuos pačius žodžius.“

Atsistojo ir išėjo.

„Kai Vittorio De Sicai rašiau „Itališkų vedybų“ scenarijų, atvykau į Neapolį ir režisierius tarstelėjo: „Žinau, kad jūs, šiauriečiai, nemėgstate mūsų, gyvenančių pietuose.“ Tai netiesa. Žinoma, mes truputį jų šalinamės, bet netiesa, kad nemėgstame“, – pasakojo T.Guerra vienoje televizijos laidoje.

„Tuomet jis pakvietė mane į kavinę. Daugumos kavinių durys atlapotos – vasara, karštis. Užsukame į vieną netoli geležinkelio stoties. Įeina du žmonės ir sako: „Penkis puodelius kavos, du išgersime, o tris atidėti“. Sumoka už penkis puodelius, išgeria du ir išeina. Klausiu V.De Sicos, kas ta atidėta kava (it. caffe sospeso – pakabinta, atidėta kava). Jis sako: „Palauk.“

Eina žmonės, geria kavą ir moka normaliai. Įeina trys advokatai, užsisako septynis puodelius kavos: „Tris išgersime, keturis atidėti.“ Moka už septynis puodelius, išgeria tris ir išeina, jaunuolis užsisako du puodelius, vieną išgeria, moka už du ir išeina.

Taip mes su V.De Sica šnekučiuodamiesi išsėdėjome iki vidurdienio. Durys atviros, žiūriu į saulės nutviekstą aikštę ir staiga pamatau tamsų šešėlį, besiartinantį durų link. Kai visiškai priartėjo, supratau, kad tai elgeta. Jis užsuko į kavinę, priėjo prie baro ir paklausė: „Ar turite atidėtos kavos?“

Parengė Milda Augulytė