Pokario metais karo nualintoje Italijoje radosi visai naujas kino reiškinys, vėliau pavadintas neorealizmu. Šis estetinis judėjimas, padėjęs pagrindus moderniajam kinui, neatsiejamas nuo pokario Italijos padėties. Neorealistai išsiugdė gebėjimą įžvelgti kasdienybės faktuose tikrovės esmę, o personažais tapo tipiški skurdžios ir alkanos to meto Italijos gyventojai. Vienas neorealizmo ideologų, scenaristas Cesare Zavattini rašė: ‚,...karas padėjo mums pamatyti kasdienes gyvenimo vertybes.“
1945 m. atsirado filmas, kuris tapo naujos kino krypties neorealizmo manifestu – Roberto Rossellini „Roma – atviras miestas“. Jis pasakoja apie penkias 1944 metų dienas, kai Roma paskelbiama laisvuoju miestu. Jame italų pasipriešinimo bei vokiečių okupacijos įvykiai parodomi kaip įvairūs epizodai, kur įprastomis buitinėmis aplinkybėmis veikia paprasti žmonės.
1946 m. sukurta „Paisa“ – dar vienas režisieriaus R.Rossellini laimėjimas. Filmą sudaro šešios tarpusavyje nesusijusios novelės, prasidedančios sąjungininkų išsilaipinimu Sicilijoje, iki Šiaurės Italijos išlaisvinimo, chronologiškai pagal geografinę padėtį išdėstytos lyg atkartotų Garibaldžio triumfo žygį per Italiją. „Paisa“ išreiškė tiek didvyriškus pasipriešinimo momentus, tiek vilčių žlugimą, dėl kurių kovojo ir mirė filmo herojai. „Paisa“ – tai karo meto panorama, kupina humoro, dramos, meilės, baimės ir šilumos.
Antruoju pagal svarbą neorealizmo filmu tapo 1948 m. sukurtas režisieriaus Vittorio De Sica filmas „Dviračių vagys“. Filmas pasakoja apie tėvą ir sūnų, kuriems dviračio vagystė tampa viso filmo varikliu. Pagrindinį filmo personažą bedarbį suvaidino tikras darbininkas Lamberto Maggioranis. Režisierius apie savo atlikėją kalbėjo: „Būdas, kaip jis judėjo, kaip atsisėsdavo, jo darbo nualintų rankų gestai, o ne aktoriaus rankos... Visa tai ir tiko filmui.“
Neorealizmas egzistavo trumpai, mažiau nei dešimt metų. Tačiau nebūtų be jo to septintojo dešimtmečio kino, kai Italijoje filmus kūrė net keli genijai... Michelangelo Antonioni išgarsėjo kaip nuolatinės temos – žmonių tarpusavio susvetimėjimo analizuotojas, kaip savitas kino kalbos puoselėtojas. Jis – vienas pirmųjų režisierių, ėmusių naudoti planą – epizodą. Filmo „Nuotykis“ (1960) idėja režisieriui kilo plaukiant jachta į vieną salą, kai paaiškėjo, kad dingo viena keleivė. Pagrindinį Klaudijos vaidmenį atliko epochos intelektualinė mūza Monica Vitti.
1962 m. neprilygstamasis Federico Fellini sukūrė savo asmeniškiausią ir stilistiškai originaliausią šedevrą „Aštuoni su puse“ („Otto e Mezzo“). Filmas atskleidžia menininko vidinį pasaulį, jo dvejones ir fantazijas, sapnus, atsiminimus, kurie pateikti kaip kinematografinis „sąmonės srautas“. F. Fellini sugebėjo parodyti kokie, kartais nekontroliuojami, impulsai lemia kūrėjo minties polėkį, kokie prieštaravimai gimdo meno kūrinį.
Idėją sukurti filmą „Medis klumpėms“ (1978) režisierius Ermanno Olmi puoselėjo 20 metų. Ši mintis jam kilo klausantis senelio pasakojimų. Prieš pradėdamas filmuoti ilgai ir kruopščiai ruošėsi. E.Olmis gyveno keletą mėnesių kaime ir bendravo su valstiečiais, kurie vėliau vaidino jo filme. Taip 1978 m. atsirado filmas apie XIX a. trijų Lombardijos valstiečių šeimų gyvenimą. Mažiausiai režisierių domina pats siužetas, labiau domina jo personažų ryšys su žeme. Kasdienis gyvenimas ištisus metus. Matome žmonių džiaugsmus ir rūpesčius, čia susipina tarpusavio pagalba, naivumas ir gudrumas.
1945 m. gimęs režisierius Gianni Amelio – iš esmės neorealizmo bendraamžis, tačiau gerai įsisavino savo didžiųjų mokytojų pamokas ir liko ištikimas jų stilistikai. 1992 m. sukurta drama „Vaikų vagis“ – tai jausmingas ir jaudinantis pasakojimas apie karabinieriaus, kuris lydi našlaičius į vaikų namus, Sicilijoje išgyvenimus. Labai santūriai papasakota istorija gali išspausti jautresnių žiūrovų ašaras, sukelti jų gailestį.
