Vienos įtakingiausių Norvegijos režisierių A.Breien karjera tęsiasi penkis dešimtmečius. Ji režisuoja vaidybinius ir dokumentinius filmus, sulaukusius daugybės apdovanojimų.
Kritikų pripažinimas ir komercinė sėkmė režisierę aplankė 1975-aisiais, kai pasirodė komedija „Žmonos“. A.Breien apibūdinama kaip Norvegijos moteriško kino pionierė.
A.Breien viešėjo Europos šalių kino forume „Scanorama“. 75 metų režisierė davė interviu „Lietuvos rytui“.
– Ar galite prisiminti, nuo ko viskas prasidėjo? Kada nusprendėte tapti režisiere?
– Praėjusio amžiaus 6-ojo dešimtmečio pabaigoje pamačiau Ingmaro Bergmano filmus „Septintas antspaudas“ ir „Žemuogių pievelė“. Pamaniau, kad norėčiau sukurti ką nors panašaus. Kadangi Skandinavijoje tuo metu kino mokyklų dar nebuvo (Švedija pirmoji įsteigė kino mokyklą 1964 metais – Red.), teko išmokti prancūzų kalbą ir studijuoti režisūrą Paryžiuje.
Grįžusi dirbau scenarijų konsultante, režisieriaus asistente. 1966 metais dalyvavau filmuojant žymią švedų, danų ir norvegų gamybos dramą „Alkis“, kurią režisavo Henningas Carlsenas.
Po šio filmavimo ryžausi pati išbandyti jėgas ir debiutavau trumpo metražo vaidybine juosta „Growing Up“. Man trumpi filmai labai svarbūs. Jie kaip novelės literatūroje. Juos kuriu, kai tik negaunu pinigų pilno metražo vaidybiniam filmui.
- 2014 metų duomenimis, Norvegijos vaidybiniame kine dirbo 53.9 proc. moterų (režisierių, scenarijaus autorių, prodiuserių). Tai įspūdingi skaičiai, nes pasaulyje kiną kuriančių moterų ne tiek jau ir daug. Kaip manote, kodėl taip yra?
– Žinote, kinas nuo pat savo atsiradimo pradžios, buvo vyrų žaidimo aikštelė. Švedai turėjo Ingmarą Bergmaną, nebyliojo kino laikais – Victorą Sjöströmą, danai – Carlą Theodorą Dreyerį, o Norvegijoje tokių iškilių režisierių nebuvo. Galbūt dėl to, mūsų moterys ėmėsi veikti? Pavyzdžiui, 1970–1980 metais Norvegija tapo pirmąja šalimi, kur debiutavo tikrai daug tokių moterų režisierių kaip Vibeke Lokkeberg, Laila Mikkelsen, Unni Straume.
Jos neužleidžia savo pozicijų iki šių dienų, be to, vėliau prisijungė ir nauja kino kūrėjų karta.
- Pirmoji Jūsų pilno metražo kriminalinė drama „Išprievartavimas“ kritikavo Norvegijos juridinę sistemą. Kas šioje sistemoje buvo taip blogai, kad teko kalbėti apie tai filme?
– Filmo pavadinimas ne visai tikslus, nes norėjau papasakoti apie jauną vaikiną, kurį „išprievartauja“ teisinė sistema. Nors jis yra nekaltas, tačiau finale taip susipainioja, kad negali patvirtinti, kaip buvo iš tiesų. Laikraštyje perskaičiau straipsnį, kad žmogus buvo nuteistas už nusikaltimą, kurio jis nepadarė.
Mes labai ilgai rinkome medžiagą: lankėmės teismuose, dalyvavome nagrinėjant panašias bylas, net policija mums padėjo. Filmuojant nusprendžiau atsisakyti chronologinio pasakojimo ir pradėjau nuo pabaigos, nes norėjau, kad žiūrovai pajustų tą vidinę sumaištį kaip ir filmo herojus.
– Tiesa, kad garsioji trilogija „Žmonos“ buvo feministinis, o kartu ironiškas atsakas į Johno Cassaveteso filmą „Vyrai“?
– O, taip! Septintajame dešimtmetyje dirbau Nacionaliniame Norvegijos teatre Osle, kur tuo metu vyravo radikalios nuotaikos. Mes kūrėme socialinius, politinius spektaklius, ieškojome pjesių, paremtų tikrais įvykiais. Vienas iš sėkmingesnių spektaklių vadinosi „“Merginų teisės“, – jame vaidino du vyrukai ir šešios moterys, o pagrindinis dėmesys buvo skiriamas moterų problemoms.
Tais laikais moterų emancipaciją lydėdavo aštrios diskusijos. 1970 metais J.Cassavetesas pastatė filmą „Vyrai“. Jo herojai – trys vedę vyrai (J.Cassavetesas, Benas Gazzara ir Peteris Falkas) iš Niujorko skrenda į draugo laidotuves Londone, o po jų geria ir kalbasi tol, kol išpasakoja visą tiesą apie savo gyvenimą. Filme buvo svarstoma, kas yra vyriškumas.
O man kilo idėja nufilmuoti tris moteris, nusprendusias trumpam pabėgti nuo šeiminio gyvenimo, įprastinių darbų ir pareigų. Norėjau sukurti komediją, tad pasikviečiau aktores: Anne Marie Otterson, Froydis Armand ir Katją Medboe, vaidinusias spektaklyje „Merginų teisės“.
Parašiau 15 puslapių scenarijų, pažymėjau tam tikras scenas, o pokalbiai baruose, saunoje, miesto gatvėse buvo improvizuoti. Nesitikėjau, kad filmas „Žmonos“ bus toks populiarus, – jį pamatė beveik pusė Norvegijos gyventojų. J.Cassavetesas taip pat matė šį filmą, bet nuo komentarų susilaikė.
Vėliau su tomis pačiomis aktorėmis nufilmavome tęsinius – „Žmonos po dešimties metų“ ir „Žmonos III“. Net lėktuvui nusileidus Vilniuje prie manęs priėjo vyriškis ir paklausė, ar neketinu sukurti filmo „Žmonos IV“? Atsakiau, kad gal ir norėčiau, tik kad viena aktorių K.Medboe jau mirusi.
– Moteriška tematika, kaip ir stiprių, savarankiškų moterų portretai vyrauja ir kituose Jūsų filmuose: „Raganų medžioklė“ ar „Meilės ir vienatvės žaidimai“ („The Games of Love and Loneliness“). Kaip reaguojate, kai kino kritikai jus vadina feministinio kino kūrėja?
– Jei feminizmą vertiname pozityviai, tuomet aš sutinku, o jei negatyviai – ne. Filme „Raganų medžioklė“ norėjau šį reiškinį parodyti iš moters, vadinamosios „raganos“ perspektyvos.
O „Meilės ir vienatvės žaidimai“ mano filmografijoje atsirado netikėtai – buvau tarytum įmesta į šią produkciją, nes režisierius susirgo prieš pat filmavimą. Žinojau, kad tai buvo labai asmeniška švedų rašytojo Hjalmaro Soderbergo istorija, kuri atspindėjo buržuazinės epochos moralę, visuomenės nuostatas. Tačiau ir šiame filme man buvo svarbesnis moteriškas – emocingas ir kartu poetiškas – žvilgsnis į meilę ir aistrą, prasiveržusią nepaisant griežtų normų.
Ieškodama aktorės filmui „Meilės ir vienatvės žaidimai“, paskambinau I.Bergmanui, su kuriuo dažnai konsultuodavausi. Jis pritarė mano sprendimui pakviesti Lil Terselius, kuri laukė progos suvaidinti kine. Tikriausiai neapsirikau, nes už Lidijos vaidmenį Švedijos kino institutas jai įteikė geriausios metų aktorės apdovanojimą. Vėliau ją pasikviečiau filmuotis „Raganų medžioklėje“. Lil spinduliuoja nepaprastą energiją ir sugeba perteikti itin plačią emocijų skalę.
– Drama „Meilės ir vienatvės žaidimai“ savo tematika, vaidybos maniera, stiliumi ir žanrine išraiška labai skyrėsi nuo modernios 8-ojo dešimtmečio komedijos „Žmonos“. Net sunku patikėti, kad tai du tos pačios režisierės filmai.
– Po to, kai filmas pasirodė Norvegijoje, labai nusivyliau, nes kritikai nepastebėjo, kad man, kaip režisierei, tai buvo didelis šuolis. Juk reikėjo suvaldyti literatūrinius dialogus, atkurti Viktorijos epochos stilių, istorinę aplinką. Įdomu, kad būtent dabar šis filmas atrandamas iš naujo ir rodomas retrospektyvose JAV ir Europoje. Sukūrusi „Meilės ir vienatvės žaidimus“ supratau, kad kartais naudinga surizikuoti ir padaryti kažką, kas visiškai skiriasi nuo įprastų darbų.
Žinoma, tam reikėjo drąsos. Tikriausiai nebūčiau sugebėjusi įveikti šios netikėtos užduoties, jei nebūčiau baigusi kino mokyklos Paryžiuje ir nebūčiau mačiusi Jeano Renoiro filmų, kuriuose skiriama daug dėmesio panašaus laikotarpio visuomenės moralei ir tarpusavio santykiams.
– „Raganų medžioklė“ nukelia į XVII a. Norvegiją, kur dramatiškas veiksmas rutuliojasi gražios, bet ir atšiaurios gamtos fone. Šiuo filmu siekėte atkurti istorinę tiesą ir pavaizduoti natūralią aplinką?
– Filmuojant „Raganų medžioklę“ daug padėjo istorikai, kurie nagrinėjo viduramžių Norvegijos mitologiją, prietarus, pasaulėjautą. Mano senelis buvo teisėjas, jis užaugo šiaurėje. Vieną vasarą, kai buvau trylikos, su seneliu aplankėme jo gimtąsias vietas. Taigi, esu susijusi su šia Norvegijos dalimi, jos dramatiškais peizažais.
Ruošdamasi filmui, skaičiau išlikusias istorijas ir liudijimus apie raganas ir jų medžioklę. XVI-XVII a. viduryje buvo pasiektas didžiausias persekiojimų įkarštis, padažnėjo teisiniai kaltinimai burtininkavimu ir mirties bausmės.
Didžioji mano filmo herojės kaltė, kad įsimyli vyrą, sergantį epilepsija. Be to, ji žino, kaip naudoti kalnuose augančius žolynus ar tvarstyti žaizdas naudojant kiaušinio baltymą. Tai joks nusikaltimas, tačiau tais laikais žmonės manė, kad tai demoniškų jėgų įtaka. Absurdas, kad tam tikros žinios buvo laikomos pavojingomis ir panaudotos prieš žmones.
– „Artimieji giminaičiai“ – satyra apie šeimos narius, besivaikančius palikimo. Pasižiūrėjus šį filmą kyla mintis, kad santykius tarp žmonių, visų pirma, atskleidžia jų požiūris į daiktus ir pinigus. Ar šie dalykai iš tiesų taip smarkiai susiję?
– Norėjau sukurti filmą apie šeimą, bet kartu ir kiek išplėsti tematiką, panagrinėti santykius šeimoje ne vien psichologiniu aspektu. Pagalvojau, kad dalijant palikimą tarp artimiausių giminaičių, labai aiškiai atsiskleidžia, kas yra kas, tai yra, visi slapti troškimai, užgniaužtas pyktis, godumas ir pavydas.
Vyras, kuris miršta nuo vėžio (milijonierius laivų savininkas) yra kapitalistas iki kaulų smegenų. Jo brolis, kuris pagal testamentą turėtų paveldėti įmonę, dirba nacionalinėje bibliotekoje. Brolių požiūris į pinigus ir materialinę naudą itin skiriasi.
1979 metais Kanuose pelniau Ekumeninės žiuri apdovanojimą, o diplome buvo parašyta, kad „šis filmas atskleidžia pinigų galią“. Sąmoningai siekiau realistinio įspūdžio, nes filmo tematika susijusi su mūsų gyvenimu. Darbinis filmo pavadinimas buvo „Palikimas“, tačiau teko jį pakeisti, nes Kanuose prieš šešetą metų buvo rodyta ir apdovanota italų režisieriaus Mauro Bolognini istorinė drama, kuri vadinosi lygiai taip pat.
Buvo įdomu panagrinėti, kaip pinigai sugriauna paprastus žmogiškus santykius. Man labai patinka flamandų dailininko Hieronymus Boscho paveikslai, tarkime, „Šieno vežimas“. Juose atsispindi žmonių godumas, apgaulė, puikybė. Neretai mes įsikimbame į daiktus ir nepastebime, kad iš šalies atrodome apgailėtinai, net komiškai. Kas iš to, kad į savo namus pritempsime kuo brangesnių baldų ar vazų? Kvailumo po jais nepaslėpsi. Tai sukelia pasidygėjimą arba, geriausiu atveju, juoką, kurį ir pasitelkiau šiame filme. – Kuo jus sudomino Jezidžių bendruomenė, apie kurią pasakojate to paties pavadinimo dokumentiniame filme?
– Pastaraisiais metais daugiausia kuriu trumpametražius ir dokumentinius filmus. Nuo 2007-ųjų filmavau indoeuropietiškas šaknis turinčią kurdų religinę bendruomenę Irake – „Jezidžius“. Teroristiniai išpuoliai prieš juos vyko dar prie Saddamo Husseino, 2002 metais.
Tema yra susijusi su „Raganų medžiokle“, nors kalbama apie šiuos laikus. Pasaulyje gyvena apie milijoną Jezidžių Gruzijoje, Armėnijoje, Turkijoje, Irake ir Sirijoje. Jie patys yra taikūs žmonės, tūkstančius metų ganę avis Mesopotamijos lygumose bei plokščiakalniuose. Kai pirmą kartą ten nuvykau, važiavome naktį palei Tigro upę. Jaučiausi tarsi būčiau sugrįžusi į senąją, dar prieš Kristų klestėjusią civilizaciją, prisilietusi prie mūsų kultūros ir religijos ištakų.
Jezidžių religija – viena seniausių, siejama su zoroastrizmu, nors rašytinių tekstų jie neturi, – savo tikėjimo paslaptis vieni kitiems perduoda žodžiu. Jezidžiu neįmanoma tapti – juo reikia gimti. Santuokos su kitų tautybių ar kito tikėjimo žmonėmis yra draudžiamos. Tai aiškiai apibrėžta ir labai uždara bendruomenė, kuri išgyvena ne pačius geriausius laikus.
* * *
Anjos Breien filmai pelnė daugybę apdovanojimų
*Jau pirmasis ilgametražis Anjos Breien filmas „Išprievartavimas“ (1971) buvo atrinktas į Kanų kino festivalio paralelinę programą „Dvi režisierių savaitės“ („Director’s Fortnight“), o vėliau įtrauktas į „Norvegijos klasikos“ rinkinį.
* Komedija „Žmonos“ (1975) įtvirtino A. Breien pozicijas įtakingiausių šalies režisierių gretose ir buvo apdovanotas Lokarno kino festivalio Ekumeninės žiuri prizu. Filmo tęsinys – „Žmonos po dešimties metų“ (1985) pelnė Norvegijos nacionalinio kino „Amanda“ apdovanojimą kaip geriausias metų filmas.
* Dramoje „Meilės ir vienatvės žaidimai“ (1977) pagrindinį vaidmenį sukūrusi aktorė Lil Terselius Švedijos kino instituto išrinkta geriausia metų aktore.
* Filmas „Artimieji giminaičiai“ (1979) buvo nominuotas „Auksinei palmės šakelei“ ir pelnė Kanų kino festivalio Ekumeninės žiuri prizą.
*Istorinė drama „Raganų medžioklė“ (1981) buvo parodyta į Venecijos kino festivalio konkursinėje programoje. Pagrindinį vaidmenį kūrusi Lil Terselius apdovanota kaip geriausia aktorė.
* 2015 metais A. Breien pelnė Norvegijos kino kritikų apdovanojimą už gyvenimo indėlį, praturtinant Norvegijos kiną.
