Legendinio aktoriaus Juozo Budraičio knygoje – gerbėjų laiškai

„Kol kamera neįsijungdavo, aš negalėdavau prisiversti patikėti tuo, kas vyksta. Ir visos repeticijos nueidavo perniek. Tik įsijungus kamerai atsirasdavo ta visai kita kokybė, kita erdvė ir visiškai kitas pojūtis“, – prisipažino legendinis kino aktorius Juozas Budraitis.

Aktorius Juozas Budraitis ir fotografijos tyrinėtoja Margarita Matulytė knygos „Mano kinas. Pasaulis, kuris priklausė vyrams“ pristatyme Chodkevičių rūmuose.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Aktorius Juozas Budraitis ir fotografijos tyrinėtoja Margarita Matulytė knygos „Mano kinas. Pasaulis, kuris priklausė vyrams“ pristatyme Chodkevičių rūmuose.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Aktorius Juozas Budraitis (kairėję) ir fotografas bei leidėjas Raimondas Paknys knygos „Mano kinas. Pasaulis, kuris priklausė vyrams“ pristatyme Chodkevičių rūmuose.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Aktorius Juozas Budraitis (kairėję) ir fotografas bei leidėjas Raimondas Paknys knygos „Mano kinas. Pasaulis, kuris priklausė vyrams“ pristatyme Chodkevičių rūmuose.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Aktorius Juozas Budraitis (kairėje) ir filosofas Leonidas Donskis knygos „Mano kinas. Pasaulis, kuris priklausė vyrams“ pristatyme Chodkevičių rūmuose.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Aktorius Juozas Budraitis (kairėje) ir filosofas Leonidas Donskis knygos „Mano kinas. Pasaulis, kuris priklausė vyrams“ pristatyme Chodkevičių rūmuose.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Knygos „Mano kinas. Pasaulis, kuris priklausė vyrams“ pristatymas Chodkevičių rūmuose.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Knygos „Mano kinas. Pasaulis, kuris priklausė vyrams“ pristatymas Chodkevičių rūmuose.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Aktorius Juozas Budraitis ir fotografijos tyrinėtoja Margarita Matulytė knygos „Mano kinas. Pasaulis, kuris priklausė vyrams“ pristatyme Chodkevičių rūmuose.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Aktorius Juozas Budraitis ir fotografijos tyrinėtoja Margarita Matulytė knygos „Mano kinas. Pasaulis, kuris priklausė vyrams“ pristatyme Chodkevičių rūmuose.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Knygos „Mano kinas. Pasaulis, kuris priklausė vyrams“ pristatymas Chodkevičių rūmuose.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Knygos „Mano kinas. Pasaulis, kuris priklausė vyrams“ pristatymas Chodkevičių rūmuose.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Aktoriaus Juozo Budraičio (dešinėje)ir fotografijos tyrinėtojos Margaritos Matulytės autografai Lietuvos dailės muziejaus direktoriui Romualdui Budriui per knygos „Mano kinas. Pasaulis, kuris priklausė vyrams“ pristatymą Chodkevičių rūmuose.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Aktoriaus Juozo Budraičio (dešinėje)ir fotografijos tyrinėtojos Margaritos Matulytės autografai Lietuvos dailės muziejaus direktoriui Romualdui Budriui per knygos „Mano kinas. Pasaulis, kuris priklausė vyrams“ pristatymą Chodkevičių rūmuose.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Aktoriaus Juozo Budraičio ir fotografijos tyrinėtojos Margaritos Matulytės knyga „Mano kinas. Pasaulis, kuris priklausė vyrams“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Aktoriaus Juozo Budraičio ir fotografijos tyrinėtojos Margaritos Matulytės knyga „Mano kinas. Pasaulis, kuris priklausė vyrams“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (8)

Rūta Mikšionienė

Nov 25, 2015, 1:18 PM, atnaujinta Oct 2, 2017, 9:37 PM

Antradienio vakare Vilniaus paveikslų galerijos salėje vos tilpo visi norintys dalyvauti naujos J.Budraičio ir Margaritos Matulytės knygos „Mano kinas. Pasaulis, kuris priklausė vyrams“ pristatyme. Ją ką tik išleido įspūdingais fotografijos albumais garsėjanti sostinės „R.Paknio“ leidykla.

O trečiadienio ryte populiarioje interneto parduotuvėje knygos.lt prie naujosios J.Budraičio knygos jau galima buvo pamatyti užrašą „išparduota“. Ji čia kainavo 16,99 euro. Pasižvalgius po kitus knygynus išaiškėjo, kad brangiausiai knygą galima nusipirkti „Pegaso“ knygyne – už 19,79 €, o pigiausiai – kitoje internetinėje parduotuvėje patogupirkti.lt. Ten ji kainuoja tik 14,99 €. Tuo tarpu „Vagos“ knygynas internetu knygą siūlo už 16.77€, o knygyne – už 17.65€.

Skelbiami net gerbėjų laiškai

„Mano kinas. Pasaulis, kuris priklausė vyrams“ – tai aktoriaus J.Budraičio pokalbiai su vizualinės kultūros tyrinėtoja Margarita Matulyte, sudėstyti į 22 skyrius pagal filmų pavadinimus. Mat pats aktorius ne sykį yra sakęs, kad savo gyvenimą jis matuoja ne metais, o filmais, kuriuose vaidino.

Knygoje – J.Budraičio prisiminimai apie savo kelią į kiną ir vaidmenis, sukurtus intensyviausiu, reikšmingiausiu ir įdomiausiu savo darbo kine laikotarpiu. Atsiminimus apie patirtį filmavimų aikštelėse, džiaugsmo ir atsipalaidavimo akimirkas lydi fotografijos, kino kritikų mintys, kolegų ir žiūrovų laiškai, telegramos, sveikinimai. Knygoje galima rasti nemažai paties J.Budraičio sukurtos fotografijų serijos „Mano kinas“ darbų.

Intriguojantis pasakojimas papildytas ir rimta moksline medžiaga. Solidus aktoriaus gyvenimo ir kūrybos datų skyrius, smulki bibliografija, asmenvardžių rodyklė. Nenuostabu, kad Lietuvos kultūros tyrimų instituto Mokslo taryba plačiajai visuomenei skirtą leidinį rekomendavo publikuoti kaip kultūros šaltinį.

Atskiro pagyrimo žodžio nusipelno ir subtilus knygos dailininko – Jokūbas Jacovskio darbas. Knyga-albumas pretenduoja tapti viena populiariausių šių metų kalėdinių dovanų.

Pirmasis sumanymas – fotografijų albumas

Pristatydamas knygą publikai J.Budraitis pabrėžė, kad pirmiausia kilo sumanymas išleisti jo fotografijų iš kino filmavimo aikštelių albumą. Aktoriaus fotografijų parodos, rodytos ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse, susilaukė daug gerų fotografijos žinovų atsiliepimų.

„Mintis apie fotografijų albumą atkeliavo iki pono Raimondo Paknio leidyklos, kuri yra įsikūrusi visai šalia mano namų, už tvoros. Ir mes nusprendėme bendradarbiauti. Man maloni naujiena buvo tai, kad knygos sudarytoja bus žinoma fotografijos tyrinėtoja Margarita Matulytė“, – pasakojo aktorius.

Pradėjus dėlioti knygą kilo mintis, kad vertėtų fotografijų albumą papildyti medžiaga apie to meto kiną, apie visą tą kino epochą, kurią užfiksavo J.Budraičio fotografijos. Taip šalia fotografijų atsirado ir aktoriaus pasakojimai, jo gyvenimo apžvalga.

Menininkas atskleidė ir tai, kodėl knygos skyriai skirti tik 22 svarbiems filmams, nors pats yra vaidinęs daugiau nei šimte įvairių juostų. Jie atrinkti daugiausia pagal režisierius, kurie padarė didelę įtaką aktoriaus gyvenimui ir karjerai.

Pirmiausia tai Vytautas Žalakevičius, kurio filmas „Niekas nenorėjo mirti“ tapo J.Budraičio starto aikštele, o pats režisierius – tuo žmogumi, kuris visam gyvenimui užkrėtė jauną teisės studentą kino bacila.

Net ir knygos paantraštė „pasaulis, kuris priklausė vyrams“ – nuoroda į nerealizuotą V.Žalakevičiaus filmo scenarijų „Pasaulis, kuris priklauso vyrams“. Knyga ne tik pradedama, bet ir baigiama šio režisieriaus juosta – 1987 metais sukurtu „Savaitgaliu pragare“. Antrasis labai svarbus aktoriaus likimui kine režisierius – Almantas Grikevičius. Kiti – žinomi užsienio šalių kūrėjai. Vakaro metu filosofas Leonidas Donskis prisiminė, jog nustebo knygoje perskaitęs, jog lietuvių aktorių norėjęs filmuoti ir garsusis italų kino režisierius Michelangelo Antonioni. Deja, Sovietų sąjungos valdžia taip ilgai nedavė leidimo J.Banioniui išvykti iš šalies, kad režisierius atsisakė savo sumanymo, taip ir neradęs kito aktoriaus vietoj lietuvio.

Nors J.Budraitis save vadina labai nekalbiu žmogumi, tačiau prisipažino, jog prabilęs apie kiną ir filmavimo momentus tampa tikru pliurpalu, nuolat nukrypstančiu nuo pagrindinės pokalbio temos. Taip buvo ir šį sykį, kai paklaustas, kaip pasikeitė per pastaruosius dešimtmečius kino žiūrovo ir aktoriaus santykis, menininkas prabilo apie jam gerokai svarbesnius dalykus – darbo kine ir teatre skirtumus, patirtas traumas ir savo išgyvenimus kino kameros objektyvo akivaizdoje.

Apie Dievo akį, arklius ir traumas

„Per daugelį metų įsitikinau, kad kine kiekviena smulkmena yra labai svarbi. Juk būtent iš tų smulkmenų ir susidaro vaidmuo, – kalbėjo J.Budraitis. – Kaip ir gyvenime kas nors iš pirmo žvilgsnio atrodo tiesiog nieko nereiškiantis epizodas, o vėliau jis išauga į tam tikrą reiškinį, įvykį, kuris nulemia net ir kitų žmonių likimus.

Todėl gyvenime esu labai atsargus, nes žinau, kad nuo mažos smulkmenėlės gali priklausyti likimas. Man sunkiau dirbti teatre, nes ten visuomet reikia save pergudrauti ir sukurti tam tikrą, atskirtą nuo savęs monstrelį, kuris eksponuoja save paskutinei eilei, pakeldamas balsą.

Todėl aš esu įsitikinęs, kad teatre aktoriai turi būti tikri profesionalai, kurie baigę teatrinę mokyklą su tam tikra sistema. Tuomet jie susidoroja su tais dalykais. O man teatre, pakliuvus į režisieriaus Jono Vaitkaus rankas, buvo visiškas nesusipratimas. Keturiasdešimties metų žmogui ateiti į teatrą ir pabandyti deklaruoti kažkokias tiesas yra gana sunku. Aš tiesiog nežinojau, kokiu būdu visa tai išreikšti.

Niekaip nesupratau, kaip galima pasinaudojus tuo tekstu, kuris man paduotas, parodyti scenoje personažo gyvenimą. Kaip išreikšti visa tai ne žvilgsniu, o kažkokiomis kitomis priemonėmis?

O kine man teko pasikliauti objektyvu. Ta šventa vieta, kuri man yra realybė. Pro tą stikliuką pažiūrėjęs aš einu į tą stiklą kaip į Dievo akį. Ir tarsi pateikiu ataskaitą apie savo gyvenimą, pasiremdamas tuo siužetu, kuris filmuojamas tuo metu. Kitos tiesos nėra. Yra tik viena tiesa – mano tiesa, todėl apie ją ir kalbu per tą stiklą.

Kol kamera neįsijungdavo, aš negalėdavau prisiversti patikėti tuo, kas vyksta. Ir visos repeticijos nueidavo perniek. Tik įsijungus kamerai atsirasdavo ta visiškai kita kokybė, kita erdvė ir visiškai kitas pojūtis.

Todėl iki šiol negaliu priprasti prie viešo pasirodymo prieš publiką. Aktoriai kartais manęs paklausia: „negi tu dar jaudiniesi?“. Žinoma, jaudinuosi. Jei yra daugiau nei trys žmonės, tai mane jau ima pilti prakaitas, kad reikės pradėti kalbėti. Juo labiau prieš tokią didelę auditoriją kaip šiandien.

Daug smagiau buvo raustis tuose šiukšlynuose, kuriuose atsirado tam tikri popieriukai, po ilgo laiko iškilę į paviršių. Mano nuostabai nebuvo pabaigos, kai aš radau sandėliuke ant grindų papkę, ant kurios buvo užrašyta: «Niekas nenorėjo mirti.1965 metai“. Tai nuo to laiko iki šių metų ji ir nebuvo liečiama.

Aš pamaniau, negi galėjo ji šitiek metų išgulėti su visu tuo, kas ten yra viduje. Ir buvo labai smalsu pasižiūrėti, kas ten viduje yra. Atidaręs radau nuotraukas, telegramas, užrašėlius, skiauteles įvairių popieriukų. Ir mane labiausiai sudomino antrojo režisieriaus Algimanto Kundelio raštelis. Tada studijavau Vilniaus universiteto Teisės fakultete, todėl jis parašė: „Draugas Juozai, 15 valandą numatytas filmavimas ir repeticija. Jeigu galite, atsiliuosuokite nuo paskaitų“. Tuomet kreipinio „ponas“ nevartodavo.

Ir tas popieriukas atkūrė man visas emocijas, jausmus to laiko, kai aš pirmą kartą patekau į filmavimo aikštelę. Toks kvailas žmogus, nieko nesuprantantis, kas čia darosi aplink. Ir staiga pamačiau, kaip aš ten atrodau iš šono.

Ir tas popieriukas man viską priminė. Ir patį A.Kundelį labai aiškiai matau. Ir prisimenu, kaip viskas atrodė tada, kai mane pirmą kartą pastatė filmavimo aikštelėje per kino bandymus.

Pastatė ir viskas. Ir užmiršo.

O paskui sako, kad jau filmavimas baigtas. Kaip tai baigtas, juk aš dar nieko nevaidinau?

Tai kaip tik labai gerai, viskas tvarkoje, pasakė man. O mano vaidmuo toks ir buvo, kad aš stoviu nežinodamas ką veikti.

Aš maniau, kad jie repetuoja, o pasirodė, kad jau filmuoja. Bronius Babkauskas, Regimantas Adomaitis, Donatas Banionis. Jau tada jie buvo metrai. Na, R.Adomaitis gal mažiau, bet kiti du jau buvo žinomi aktoriai. Aš į juos žiopsau, negaliu atitraukti žvilgsnio nuo jų, ir tuo pat metu drebu, kaip čia man dabar reikės pradėti vaidinti. Pasirodo, kad V.Žalakevičiui užteko to mano žvilgsnio. Ir to lekiančio į mane šautuvo, kurį aš pagavau ir nežinodamas ką su juo daryti pasistačiau tarp kojų. Ir stovėjau toliau. Taip viskas ir buvo nufilmuota. Mane patvirtino.

Beje, kai manęs paklausė, ar aš noriu filmuotis, tai atsakiau, kad ne. Tačiau išaiškėjo, kad honoraras už vieną filmavimo dieną – 13 rublių. Pamaniau, kad labai gerai būtų prisidurti prie 24 rublių stipendijos po trylika rublių už kiekvieną filmavimo dieną. Tai tiesiog turtas! Taigi, buvau tiesiog nupirktas. Nes iš tiesų dūšioje nesupratau, ką aš ten turiu daryti, ir ar verta man filmuotis.

Man vos įstojus į VU Teisės fakultetą režisierius Raimondas Vabalas buvo pradėjęs filmą „Marš, marš, tra-ta-ta“. Ir mūsų teisininkų kurse pasakė, kad norintys gali ateiti į epizodą, kažkur masuotėje pasistumdyti. Kai mes nuėjome į Kino studiją, tai mus pagavo ir aprengė visus juodomis SS uniformomis. Davė visiems automatus. Žinoma, su pragręžtomis skylėmis, kad nešaudytų. Ir liepė eiti į filmavimo aikštelę.

Mes nieko ten ir neveikėme, tik vaikščiojome po tą kaimą. Bet buvo smagu, kad kaimo žmonės pamatę reaguodavo: „Jėzau, vėl vokiečiai atėjo, fašistai grįžta“ .

Tai tokie lyg ir nereikšmingi epizodai, kurie galų gale nulėmė tai, jog man teko pamiršti teisę ir galiausiai paskęsti kine.

Toks gyvenimo būdas. Todėl aš savo gyvenimą skaičiuoju ne metais, o filmais. Metų aš dažniausiai neatsimenu, bet galiu pasakyti, kad buvo 1969-ieji, kai gimė sūnus. Ir tie metai buvo tragiški, nes aš filmuodamasis estų režisieriaus Grigorijaus Kromanovo „Paskutinėje relikvijoje“ nukritau su arkliu nuo skardžio, susilaužiau dubenį, stuburą, kojas.

„Paskutinė relikvija“ – tai istorinis filmas apie XVI amžių. Filmavome Estijoje. Aš turėjau su arkliu užjoti ant skardžio krašto. Su arkliu labai draugavau, nes labai juos mylėjau. Jodinėjau pakankamai gerai. Buvo tam ir dubleriai, bet jie matė, kad puikiai susidoroju su arkliu, moku jį valdyti (susigyvenom su juo per savaitę), tai leido joti man. Reikėjo peršokus upelį užjoti ant skardžio ir ant jo krašto pastačius arklį piestu nujoti žemyn ir lėkti tolyn. Mes jojom, jojom, ir kai jau kelintą kartą atsistojom ant to krašto, tai abu su arkliu ir nulėkėme žemyn kartu su visu skardžiu.

Taigi, viskas pasibaigė tragiškai. Tiesa, tie mano dubleriai liepė „uždegti Dievui žvakę“, nes iš tiesų man labai pasisekė, kad likau gyvas.

Po to A.Grikevičius mane filmavo juostoje „Ave Vita“, kur turėjo pasodinti mane prie automobilio vairo. O man sėdėti nebuvo galima – tik stovėti arba gulėti. Tai jie įdėjo tokią lentą palinkusią, aš ant jos atsiguliau ir vairavau automobilį. Vėliau kino kritikai stebėjosi, kodėl režisieriui prireikė tokio akmeninio, sukaustyto ir pabalusio J.Budraičio. O buvo tokia situacija. Ir tokių dalykų nutinka“.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.