Lietuvai minint 25-ąsias valstybės atkūrimo metines, istorinę sukaktį šiemet minės ir Rusija. Rugpjūtį sukaks lygiai ketvirtis amžiaus nuo Sankt Peterburgo, tuometinio Leningrado, gatvėse vykusio pučo, kai buvo nuverstas Sovietų Sąjungos lyderis Michailas Gorbačiovas.
Nors Lietuva jau buvo paskelbusi savo nepriklausomybę, jai dar grėsė rimtas pavojus. Į tą artėjančių pokyčių ir laisvės nuojautos persmelktą atmosferą nukelia režisierius S.Loznica.
Daugelis šį pasakojimą gretina su ankstesniu menininko filmu „Maidanas“, kurtu pačiame Kijevo revoliucijos epicentre.
Abiejose juostose matyti šimtai tūkstančių veidų, pasiryžusių kovoti už savo laisvę.
Nenuostabu, kad vos tik pasirodžius „Įvykiui“ kino ekranuose jis pradėtas vadinti rusiškuoju „Maidanu“, kurį Rusija jau pamiršo ar buvo priversta pamiršti.
„Skalvijos“ kino ekrane S.Loznicos filmas bus rodomas sausio 9–14 d. Šeštadienį jį pristatys Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, politologas ir istorikas Antanas Kulakauskas.
„Įvykis“ apima tris 1991-ųjų rugpjūtį vykusio pučo dienas. Praėjus vos keliems mėnesiams po nesėkmingo perversmininkų mėginimo užgrobti valdžią, Sovietų Sąjunga dingo iš pasaulio žemėlapio.
Filmas sukurtas naudojant išlikusius tų laikų vaizdo įrašus: Leningrado dokumentinių filmų studijos archyve saugotas kronikas, taip pat internete ir asmeniniuose archyvuose aptiktus kadrus.
Nespalvotuose kadruose nematyti pavienių žmonių – tik sambūriai, grupės, minios, tauta: susieti vilties, kad atsiras nauja politinė santvarka.
Stebime, kaip kamera nardo kiaurai minią, pagriebdama jos skanduojamus lozungus, plakatus, pagaudama frazių nuotrupas, įdėmiai įsižiūrėdama į žmonių veidus, apimtus euforijos ir atspindinčius pabudusios minios vienybę.
Paradoksalu, kad paties įvykio filme nėra. Anot kino kritiko Antono Dolino, svarbiausi filme veidai, pritvinkę įtampos, vilties ir tikėjimo, išgyvenantys ne išorinį įvykį, tokį kaip perversmas ar valstybinės santvarkos pasikeitimas, o vidinį.
„Šis Įvykis atsispindi kiekvieno išėjusio į gatvę veide“, – teigia kritikas.
Apžvalgininkas Valerijus Kičinas sako, jog net ir prabėgus ketvirčiui amžiaus ir žinant, kaip šalies istorija klostėsi toliau, vis dar norisi gerai įsižiūrėti į tuos veidus, tikintis rasti atsakymą, kas atsitiko, kad viskas pradingo ir liko tik tyla ir apatija.
Įvertinti tai, kas buvo prarasta, pasak S.Loznicos, šiandien svarbu kaip niekada.
„Jaučiu, kad artėjame prie dar vieno istorinio posūkio, kai vėl teks rinktis. Todėl labai svarbu nepamiršti, kad buvo laikas, kai galėjome jaustis oriai dėl to, ką bent trumpam pavyko įgyvendinti“, – pabrėžia režisierius.
