Sovietinio Vilniaus istorija: kas 1961–1989 m. vyko Kauno g. 5?

„Pirmas kino teatras Vilniuje – „Iliuzija“ – atidarytas 1907 m. ul. Bolšaja 60, o apskritai pirmieji kino teatrai buvo vadinami „iliuzionais“. Knietėjo nustatyti, kur pirmų kino teatrų radimosi vieta, tačiau per šimtą metų Vilniaus gatvių pavadinimai, priklausomai nuo miesto „savininkų“, keitėsi daugybę kartų, buvo rašomi rusiškai, lenkiškai, lietuviškai, vokiškai“, – teigia Sonata Žalneravičiūtė savo knygoje „Vilniaus iliuzionai: miesto kino teatrų istorijos“ (išleido „Vaga“).

Geležinkelininkų kultūros namai.
Geležinkelininkų kultūros namai.
1994 metais prie buvusių Geležinkelininkų kultūros rūmų frontono „prisegtas“ grandiozinis skulptoriaus Mindaugo Navako „Kablys“.<br>Archyvo nuotr.
1994 metais prie buvusių Geležinkelininkų kultūros rūmų frontono „prisegtas“ grandiozinis skulptoriaus Mindaugo Navako „Kablys“.<br>Archyvo nuotr.
Geležinkelininkų kultūros namai.
Geležinkelininkų kultūros namai.
1994 metais prie buvusių Geležinkelininkų kultūros rūmų frontono „prisegtas“ grandiozinis skulptoriaus Mindaugo Navako „Kablys“.<br>Archyvo nuotr.
1994 metais prie buvusių Geležinkelininkų kultūros rūmų frontono „prisegtas“ grandiozinis skulptoriaus Mindaugo Navako „Kablys“.<br>Archyvo nuotr.
1994 metais prie buvusių Geležinkelininkų kultūros rūmų frontono „prisegtas“ grandiozinis skulptoriaus Mindaugo Navako „Kablys“.<br>Archyvo nuotr.
1994 metais prie buvusių Geležinkelininkų kultūros rūmų frontono „prisegtas“ grandiozinis skulptoriaus Mindaugo Navako „Kablys“.<br>Archyvo nuotr.
1994 metais prie buvusių Geležinkelininkų kultūros rūmų frontono „prisegtas“ grandiozinis skulptoriaus Mindaugo Navako „Kablys“.<br>Archyvo nuotr.
1994 metais prie buvusių Geležinkelininkų kultūros rūmų frontono „prisegtas“ grandiozinis skulptoriaus Mindaugo Navako „Kablys“.<br>Archyvo nuotr.
1994 metais prie buvusių Geležinkelininkų kultūros rūmų frontono „prisegtas“ grandiozinis skulptoriaus Mindaugo Navako „Kablys“.<br>Archyvo nuotr.
1994 metais prie buvusių Geležinkelininkų kultūros rūmų frontono „prisegtas“ grandiozinis skulptoriaus Mindaugo Navako „Kablys“.<br>Archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (8)

Lrytas.lt

Feb 10, 2016, 2:58 PM, atnaujinta Jun 8, 2017, 2:13 PM

Sonata Žalneravičiūtė – baigusi smuiko specialybę LMTA, menotyrą VDU, dirbusi kino ir videomeno kuratore ŠMC, daugiau nei dešimtmetį dirba „Skalvijos“ kino centre programų sudarytoja.

Pasak jos, kiekvieno kino teatro Vilniuje istorijos paieška buvo tarsi mėginimas pažinti žmogų. Todėl Vilniaus iliuzionų istorija sudėliota tarsi albumas – iš atskirų portretų: prisiminimų, laiškų, fotografijų, faksimilių, spėlionių, dokumentikos... Vieni monumentalūs, apimantys dešimtmečius, o kitus, gyvavusius vos metus, žymi keli štrichai.

Tikriausiai nėra žmogaus, kuris neturėtų ką papasakoti apie kino teatre pamatytą pirmą filmą, apie išgyvenimus „juodojoje dėžėje“. Įnėrę į kino ekraną, kad ir kokie skirtingi esame, vienu metu leidžiamės į kosmines odisėjas, esame Johnai Malkovichiai ar kartu su Woody Allenu narpliojame jo herojų santykius, klaidžiojame po Zoną su Stalkeriu, tampame Šunimi vaiduokliu...

Lrytas.lt skaitytojams pateikiame knygos “Vilniaus iliuzionai: miesto kino teatrų istorijos“ skyrių apie Geležinkelininkų kultūros rūmus.

* * *

Geležinkelininkų kultūros rūmai, Kauno g. 5

Veikė apie 1961–1989 m.

Apie 500 vietų

1950 metais atverti nauji platūs socialistinio Vilniaus vartai – geležinkelio stotis. Žengdamas pro pastato kolonadą, atvykėlis iš Minsko, Leningrado, Maskvos ar Kaliningrado jausdavosi lyg iš namų ir neišvažiavęs – panašūs vartai buvo visur, tik jų proporcijos skyrėsi.

Vilniaus geležinkelio stotis nedidukė, jos laukiamojoje salėje tilpdavo vos keturi šimtai žmonių. Kai kuriems ten tekdavo savojo traukinio lūkuriuoti visą naktį. Įvairiai naktys ten praeidavo. Kartais tykiai, snūduriuojant, o kartais sukildavo didžiulis triukšmas, kokiam žmogui iš po nosies nušvilpus beveik naujus kerzinius batus, butelį žibalo ar lapinę kepurę.

Kam nesimiegodavo, eidavo ir eidavo į Vilnių pakvėpuoti lietuvišku oru: stovėdavo miesto „tarpuvartėje“ ant laiptų, žiūrėdavo į Stalino nugarą, balzganus miesto žiburėlius ar pešdavo vieną papirosą po kito. Laiką padėdavo sutrumpinti lukštenamos saulėgrąžos. Ankstų rytą pasirodžiusi geležinkelio stoties valytoja šluodavo ir keikdavosi.

Kai 1958 metais buvo pastatyti Geležinkelininkų kultūros rūmai, smagiau pasidarė ir rajono gyventojams, ir naktinėjantiems atvykėliams. Vos už kelių šimtų žingsnių nuo geležinkelio stoties nusileidus žemyn ir dar kelias dešimtis jųjų pakilus Kauno gatve išdidžiai stovi tipinis socrealizmo rūmas su aštuoniomis kolonomis.

Čia savaitgalio vakarais vykdavo smagiausi šokiai Vilniuje. Apie juos sklido kalbos ne tik Minske, Taline ar Kaliningrade, bet ir Kijeve, Leningrade ir net Maskvoje. Susirinkdavo įvairiatautė publika ir nors dauguma susikalbėdavo visiems privaloma kalba, šokis čia, suprantama, buvo prasmingiausias bendravimo būdas.

Neretai po vakarų Geležinkelininkų kultūros rūmuose vietinės merginos nutekėdavo į kitas respublikas. Nemažai vaikinų pačiutes rinkosi iš atvykėlių pulkelio. Visi maišėsi, o susimaišę būdavo laimingi. Kiek ilgai – bendrosios statistikos neaptikta.

Tiesa, Geležinkelininkų kultūros rūmuose vakarais visad vykdavo ir kino seansai. Dažnai scenarijus kartodavosi: šokiuose vaikinas ir mergina krisdavo vienas kitam į akį, po jų vaikinas parlydėdavo merginą namo (jei tie namai nebuvo plačioji tėvynė), o atsisveikindamas paskirdavo pasimatymą kine. Nebūtinai Geležinkelininkuose. „Prakutusi“ mergina sutikdavo eiti į kiną, bet tikrai ne į kultūrnamį, o į „Pergalę“. Ten ir aplinka, ir pats filmas užsimezgusius santykius tarsi pakylėdavo į kitą lygį. Kiną Geležinkelininkų kultūros rūmuose žiūrėdavo Naujamiesčio gyventojai arba keliautojai, mėginantys prastumti laiką iki savojo traukinio.

„Negirk dienos be vakaro...

Ši trumpa istorija – neišgalvota. Ji įvyko ne kažin kada, o visai neseniai. Apie ją parašė mūsų laikraščio skaitytojai. ...vakaras. Laikrodžio rodyklė artėja prie 22 valandos. Į Geležinkelininkų kultūros rūmus renkasi vilniečiai, kurie panoro pasižiūrėti kino filmo „Meilės metai“. Vos užgeso salėje šviesa, visų nuotaika surūgo. Visų pirma žiūrovams nebuvo pademonstruotas kino žurnalas. Pats kino filmo demonstravimas vyko „pagreitintu tempu“ – seansas užtruko 45–50 minučių.

Pasipiktinę žiūrovai stengėsi išsiaiškinti priežastis, skambino direktoriui V. Popovui ir prašė sutvarkyti nesklandumus. Tačiau direktorius pranešė, kad žiūrovai su tais pačiais bilietais galės ateiti į bet kurį kitą seansą.

„Juk ne bilietai svarbiausia“, – rašo laiškuose skaitytojai. Jie pasipiktinę žmonėmis, kurie sugadino jų poilsį, nuotaiką.

– Kas dėl to kaltas? – paklausėme Geležinkelininkų kultūros rūmų direktoriaus V.Popovo.

Ir štai paaiškėjo, kad kino mechanikai V.Nikolskis ir I.Žukovas į darbą atvyko neblaiviame stovyje. Šį kartą jie „demonstravo“ ne filmą, o savo pažiūrą į tiesiogines pareigas. V.Nikolskis ir I.Žukovas už tai iš darbo jau atleisti. O išvados? Išvadas tegu padaro Geležinkelininkų kultūros rūmų vadovybė.“

Jauna specialistė Irena Vyzaitė „Planetos“ kino teatre dirbo kino mechanike. Sukosi kaip vijurkas, šokinėjo aplink keturis kino projektorius, vienu metu kiną rodė abiejų salių žiūrovams. Tačiau jai to buvo per maža, o ir atlyginimo – 60 rublių – vos užtekdavo nuomai ir duonai. Todėl papildomai įsidarbino ir Geležinkelininkų kultūros rūmuose, kur filmus rodydavo vakarais.

Aišku, dirbti dviejose darbovietėse, juolab turėti dvi darbo knygeles buvo didžiulis nusikaltimas. Tačiau Irena dėl to nesijaudino, dirbo ir tiek. Jos darbštumas net komunizmo statytojus stebino. Džiaugėsi kolegos, kuriuos mielai pavaduodavo, vadovams neužkliūdavo, o kavalieriai pyko.

Tačiau kartais kiną Irenai tekdavo rodyti Šiaurės miestelyje – štai tada būdavo baugu. „Slaptus“ filmus į karinį dalinį pristatydavo ginkluoti kareiviai, o Irenai juos rodant aparatinėje šalia visad stovėdavo uniformuotasis su automatu.

Vieną vakarą, pasibaigus filmo „Draugai ir metai“{“Druzja i gody“, rež. Viktor Sokolov, 1965} seansui, Marina iš Leningrado paprašė administratorę atsiliepimų knygos.

– Mes tokios neturime, yra tik skundų knyga, – atrėžė administratorė Gorochova.

– Gerai, duokite skundų knygą, – neatlyžo mergina.

– O kas blogai? – administratorė prisiminė, kad kiną rodė mechanikė Irena, su ja niekad nebūdavo problemų.

– Noriu parašyti padėką už filmą ir puikų jo parodymą. Esu baisingai laiminga, kad pamačiau būtent šitą filmą! Ir Vilnius koks gražus miestas ir štai – Vycką sutikau! Gaila, kad už valandos turėsiu išvažiuoti.

– A, iškart taip reikėjo ir sakyti. Bet mes neturim padėkų knygos, o į skundų juk negalima rašyti, kas nepriklauso.

– Tai gal galima užvesti tokią knygą? – entuziastingai pasiūlė Marina. Jos Vycka jau ėmė muistytis, jam darėsi gėda dėl įkyrios merginos.

– Kur aš rasiu dabar tą sąsiuvinį? Kitą kartą, kai atvažiuosi, tada ir parašysi. O dabar – viso gero, laimingos kelionės, – atsuko nugarą administratorė Gorochova.

Važiuodama traukiniu, mergina mintyse vis niūniavo dainą iš filmo: „Na večernem seanse /V nebolšom gorodke /Pela pesniu aktrisa /Na čiužom jazyke. /“Skazku Venskogo lesa/ Ja uslyšal v kino. /Eto bylo nedavno,/ Eto bylo davno“ – „Vakariniame seanse /Miestuke viename/ Uždainavo artistė/ Negirdėta kalba./ „Vienos miško pasaką“ /Išgirdau aš kine./ Gal tai buvo tik vakar, /Gal seniai kažkada.“

Žiūrovės džiūgavimų administratorė Gorochova kino mechanikei taip ir nepersakė. O Irena rodė ir rodė kiną, vakarus, šokius ir pasimatymus atiduodama kitiems.

Nors metas nebuvo vėlyvas, žiemos vakarais greitai viskas sulįsdavo į tamsą. Prie įėjimo į geležinkelio stotį stovėjo Mindaugas ir rūkė. Pro šalį lingavo troleibusai, važiavo žiguliukai, moskvičiai, stabteldavo volgos – taksi. Mindaugas pūtė dūmus, lūkuriuodamas savojo traukinio į Rytus, nors labai seniai norėjosi į Vakarus.

Taip stovėdamas fiziškai pajuto, kad tobulos simetrijos miesto vartams kažko stinga. Tąkart šito pastato pseudoharmonija ypač erzino. Įlipęs į Maskvos traukinį, susiradęs savąją plackarto vietą, išsitraukė sąsiuvinį ir ėmė paišyti geležinkelio stotį. Tada ranka nevalingai ėmė ir „prikabino“ kablį. Pastatas pasidarė panašus į raganosį. Mindaugui net smagiau pasidarė pabaigus eskizą. Jau gulėdamas ant gulto, svajojo, kad kada nors „Vilniaus sąsiuvinio“ idėjos taps kūnais.

1994 metais prie buvusių Geležinkelininkų kultūros rūmų frontono „prisegtas“ grandiozinis skulptoriaus Mindaugo Navako „Kablys“. Gandas apie jį greitai pasklido po Vilnių. Žmonės miniomis ėjo žiūrėti tokio keisto dalyko. Tai buvo pirmas didžiausias laisvos kūrybinės minties ženklas. Nors daugeliui taip ir liko neaišku, kam reikėjo pritaisyti tokį akiai nemalonų, grėsmingą elementą, kūrybingas sielas „Kablys“ kabino. Metai iš metų ten pogrindžiuose ir palėpėse, pagaliau draugiškai išsidaliję visus rūmus, buriasi laisvės ieškotojai. Ir... neretai ją suranda.

Pradžioje puvo žodis

Pirrr

Tas žodis puvo pas pievą

Pirrr

Piepas buvo žopis

Pirrr

Žopis tapo kūnu

Pirrr

Gyveno tarp pupų

Pirrr –

nuo „Kablio“ scenos savo slemą išpirpino Darius Pocevičius.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.