Istorijos, slypinčios detalėse
Šių metų programa atsinaujino ir išsiplėtė keliais aspektais. Pirmiausia padaugėjo filmų – jų atrinkta net dvidešimt. Pagrindinę programą sudaro pastarųjų metų filmai, paveikūs įtaigiai papasakotomis istorijomis ir subtiliai sukomponuotomis meninėmis detalėmis.
Bendros temos ar jungiančios ašies tarp programos filmų nereiktų ieškoti. Esminis kriterijus atrenkant filmus buvo jų paveikumas ir emocinis, meninis bei siužetinis išskirtinumas. Siekta parodyti įvairovę ir išryškinti kontrastus bei atskleisti istorijas, slypinčias detalėse. Panašiai kaip visai šeimai skirtame pasakojime „Rikas, Oskaras ir gilumų šešėliai“ (rež. Neele Leana Vollmar, 2014 m.) apie du mažamečius draugus. Vienas pasižymi išskirtiniais gabumais, o kitas save vadina „giluminių gabumų“ vaiku. Dėl šio smagaus kontrasto jie susidraugauja ir padeda vienas kitam netikėtų pavojų tykančiame Berlyne.
Arba kino dienų startui parinkto filmo „Dievų dovana“ (2014 m.) režisierius ir scenarijaus autorius Oliveris Haffneris keliuose kadruose tiesiogiai parodo, ką reiškia būti „ne savo batuose“ ir kaip toji svetimų batelių metafora išsiplečia iki puikios komedijos siužeto.
Paralelės su Lietuva
Programos kuratorius Goethe’s instituto Lietuvoje vadovas Detlefas Gericke, apžvelgdamas programos filmus, apibendrino: „Svarbiausi atrankos kriterijai – kas ir kaip. Tai ir tradicinė vokiečių kino dramaturgija ir naujovės, prasidedančios išsižadėjus įprastinio pasakojimo. Publikai pristatysime stereotipinius mitus apie vokiečius, kontrastuojančius su elektronine muzika, pasiūlysime saldžiai karstelėjusių siaubo istorijų, supažindinsime su autore, kuri kasdien rašydama siekia atskleisti diktatūros sukeliamas traumas, papasakosime apie sporto trenerį, kurio fizinis preciziškumas ir psichologinis įsijautimas išugdo pasaulines sporto žvaigždes, supažindinsime su mergina, kurią šeimos tapatybės paieškos nuveda į Lietuvą.
Iš, mūsų požiūriu, geriausių meninių filmų atrinkome juostas, turinčias paralelių su lietuviškos publikos gyvenimu, pasitelkę į pagalbą reikšminius žodžius – krepšinį, „driftinimą“ ir gyvenimo socialistinėje santvarkoje (VDR ir LSSR) patirtį. Be to, ne mažiau svarbūs mums buvo ir tik iš pirmo žvilgsnio eilinių žmonių portretai ir charakteriai: nedidelio miestelio bedarbiai, naujai atrandantys save teatro scenoje, programišiai, netyčia įsipainioję į beprotiškus mafijos reikalus, politikai ir teisininkai, 6-ojo ir 7-ojo deš. Vokietijoje šantažuojami dėl lytinės orientacijos.“
Naujos erdvės ir daug muzikos
Siekdami sudominti publiką ir išlaikyti savo gerbėjus, Vokiško kino dienų rengėjai siūlo subalansuotą rinkinį: šalia naujausių pastarųjų metų premjerų – vaidybinių ir dokumentinių siužetų, skirtų įvairaus amžiaus žiūrovams, programoje atsiranda specialioji muzikinė dalis bei retrospektyvos skiltis. Pasipildė ir filmų rodymo vietos – nuo tradicinės kino salės iki bibliotekos ir muzikinio klubo erdvių.
Bendradarbiaujant su Lietuvos tautiniu olimpiniu komitetu ir Vilniaus universitetu, dokumentinis filmas apie rezultatyviausią Dalaso „Mavericks“ ir NBA krepšininką Dirką Nowitzkį bus rodomas Vilniaus universiteto bibliotekos Mokslinės komunikacijos ir informacijos centre (MKIC) ir pratęs pernai rudenį prasidėjusį Sporto kino vakarų ciklą.
Elektroninės muzikos Mekai – Berlynui skirtas filmas „B-Movie: taip skambėjo Vakarų Berlynas 1979–1989 m.“ ir gyvai atliekama elektronine muzika įgarsintas nebylusis kinas šiemet reziduos menų fabriko „Loftas“ erdvėse. Čia žiūrovai galės susipažinti su aštuntojo dešimtmečio Berlyno muzikos scena, populiariausiais alternatyviosios muzikos barais ir legendinėmis muzikos pasaulio asmenybėmis. O šeštadienio vakarą Thomas Köneris gyvai atliks garso takelį, sukurtą specialiai F.W.Murnau nebyliojo kino šedevrui pagal Johanno Wolfgango von Goetheʼs „Faustą“.
Garsūs vardai ir svečiai
Galima pastebėti vieną programoje vyraujančią tendenciją. Atrinktuose filmuose nestinga garsių vardų. Vokiško kino kadruose atpažinsite realias asmenybes iš sporto, muzikos ir literatūros kontekstų – D.Nowitzkį, Hertą Müller, Blixą Bargeldą, Nicką Cave’ą, Fricą Bauerį ir daugelį kitų pasaulyje garsių veikėjų.
Vokiško kino dienų atidarymui pasirinktas šiuolaikiškas filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė Tomas Schillingas. Šis aktorius jau svečiavosi Lietuvoje – 2013 m. pristatė juostą „Oh Boy“. Kino dienų atidarymo filme „Who am I – saugių sistemų nėra“ (rež. Baran bo Odaro, 2014 m.) T.Schillingas suvaidino gabų programišių, kuris tikrovėje neranda sau vietos, tačiau virtualiame pasaulyje išsikovoja lyderio pozicijas. T.Schilingas sukuria aktualų šių dienų personažą, kuris filmo pabaigoje vis dėlto palieka klaustuką žiūrovų mintyse. Filmas taikliai atspindi aktualią visuomenės tendenciją – neribotą pasinėrimą į virtualiąją ir socialinių tinklų realybę.
Į renginį atvyksiančių svečių sąrašas taip pat intriguoja tiek Lietuvos publikai pažįstamais, tiek naujais vardais. Retrospektyvinė programa šiais metais skirta Andreaso Dreseno kūrybai. Vilniaus ir Kauno žiūrovai galės pamatyti penkis šio režisieriaus ir scenarijų autoriaus filmus.
Lietuvoje jau rodyta nemažai šio kūrėjo darbų, spėjusių pelnyti žiūrovų simpatijas. Šį pavasarį A.Dresenas pirmą kartą pats atvyksta į Vilnių pristatyti naujausios premjeros „Kai mes svajojom“ (2015 m.). Du vakarus kino teatre „Skalvija“ režisierius po peržiūrų dalyvaus filmų aptarimuose ir pokalbiuose su žiūrovais.
Pristatyti dokumentinio filmo visuose kino programoje dalyvaujančiuose miestuose atvyks ir Izraelio režisierė, gyvenanti ir kurianti Berlyne, Yael Reuveny. Jos šeimos istorija, papasakota filme „Vakarykštis sniegas“ (2013 m.) atveda jauną kūrėją į Vilnių jau nebe pirmą kartą. Labai intymi, šeimos susiskaldymą atskleidžianti patirtis leis kitu kampu pažiūrėti į holokausto padarinius.
Tarp vokiško kino svečių sutiksime ir lietuvišką pavardę. Giedrė Žičkytė savo nauju trumpametražiu filmu „Amazonės“ pristatys Goethe’s instituto Lietuvoje organizuojamo transeuropinio projekto „EUROPOLY“ filmų rinkinį apie naująją ir senąją Europą.
Vokiško kino dienų 2016 anonsinis filmukas