Aktorius Aleksandras Benevas, nusifilmavęs juostoje
„Troškulys“, pasakojo, kad jis buvo paprastas Bulgarijos paauglys,
bosine gitara grojo metalo grupėje, buvo jos vokalistas. O
režisierei būtent ir reikėjo paprasto vaikino iš Bulgarijos
provincijos. Sužinojęs, kad bus surengta aktorių atranka,
Aleksandras joje dalyvavo ir gavo vieną pagrindinių vaidmenų tame
filme. „Troškulys“ gerai įvertintas, keliauja po įvairius
festivalius.
Vėliau A.Benevas gavo dar du vaidmenis kituose bulgariškuose
filmuose. Jo istorija tik parodo, kad aktoriais gali tapti įvairūs
žmonės, atitinkantys tam tikrą režisieriaus ieškomą tipažą.
Filmavimasis „Troškulyje“ pakeitė vaikino gyvenimą. Metus jis
studijavo vaidybos kursuose Danijoje ir įsitraukė į tą sritį, nors
anksčiau apie aktorystę negalvojo.
„Kino pavasaryje“ rodomo lenkų filmo „Mano dukterys karvės“
režisierė Kinga Dębska, paklausta, ar sunku sukurti
pirmą ilgametražį filmą, tik papurtė galvą. Anot jos, padaryti
pirmą filmą galima lengvai ir dar avansu gauni pagyrų. Bet padaryti
antrąjį – daug sunkiau.
Jos filmas – apie tėvų mirtį. Tačiau ji pati – pozityvus
žmogus, todėl nenorėjo kurti depresyvaus filmo. Ji norėjo, kad
filmas būtų įkvepiantis, net šiek tiek linksmas, nepaisant, kad jo
tema – sunki.
Tomaszas Wasilewskis – filmo „Jungtinės
meilės valstijos“ ne tik režisierius, bet ir scenarijaus autorius.
Šiemet Berlyno kino festivalyje, kuris yra vienas svarbiausių
Europoje, jis buvo apdovanotas už geriausią filmo scenarijų.
Kuo ypatingas jo scenarijus, gavęs tokį aukštą įvertinimą, ir
kaip jis jį rašė?
Tomaszas Wasilewskis sakė, kad norėjo papasakoti istoriją apie savo
tėvų laikmetį, nes jis pats yra užaugęs jau kapitalistinėje
Lenkijoje. Kadangi jis pratęs dirbti vienas, net negalvojo apie
save kaip apie scenaristą – tiesiog norėjo padaryti filmą apie
anuos laikus, apie tai, kaip jaunas žmogus juos supranta. Tai, kad
jis buvo įvertintas už scenarijų tokiame prestižiniame kino
festivalyje, jam smagu, tačiau savęs per daug nesureikšmina nei
kaip režisieriaus, nei kaip scenaristo. „Aš tiesiog norėjau
padaryti filmą“, – sakė Tomaszas Wasilewskis.
Koks, jo nuomone, yra geras scenarijus? „Svarbiausia, kad filme
būtų pasakojama apie žmones. Kad būtų pasakojamos realios jų
istorijos, su kuriomis galima susitapatinti“, – sakė Tomaszas Wasilewskis, pabrėždamas, kad žmogiškumo faktorius kine jam yra
svarbiausias.
Filmą „Čia visad šviečia saulė“ apie Šiaurės Korėją jo kūrybinė
grupė vadina suvaidinta dokumentika. Juostoje rodoma, kaip Šiaurės
Korėjos gyventojai vaidina laimingą, gražų gyvenimą, nors jis yra
visiškai kontroliuojamas, o jie gyvena totalitarinio režimo
sąlygomis. Filmo operatorė Aleksandra Ivanova pasakojo, kad
filmuojama buvo taip, kad jos kūrėjai nebūtų susekti ir juosta
nebūtų atimta. Tačiau kaip ji buvo slepiama, kokios taktikos
operatorei teko griebtis, Aleksandra iki galo neatskleidė. „To
ateityje dar gali prireikti“, – sakė A. Ivanova.